Turime už ką padėkoti Bernardui Aleknavičiui

B.Aleknevičius ir D.Kaunas. 1981 metais juodu su Eva Labutyte Bitėnuose atidarė M.Jankaus muziejų.B.Aleknevičius ir D.Kaunas. 1981 metais juodu su Eva Labutyte Bitėnuose atidarė M.Jankaus muziejų.

Baigus skelbti keturių dalių pasakojimą apie klaipėdietį Bernardą Aleknavičių, belieka bandyti šiek tiek apibendrinti visa tai.

Pirma mintis – tiesiog reikia padėkoti už darbą. Ne už tą, tiesioginį, kur ELTOS fotožurnalistu dirbo, o už tai, ką darė būdamas Lietuvos – zanavykų krašto – sūnus. Kadras po kadro, rašinys po rašinio (kad ir sau į sąsiuvinį), po visų tiesioginių to sovietinio meto įvykių fotografavimo, per daugybę metų B.Aleknavičiui pavyko užfiksuoti ir dokumentuoti užmarštin nueinantį materialųjį bei dvasinį Mažosios Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Ir ne tik Mažosios – jis sukaupė daug medžiagos ir apie Žemaitijos žemės „rūpintojėlius“.

„Šilainės krašto“ svetainėje skelbtais rašiniais „Kaip donelaitiškas ratas Bernardą Aleknavičių dideliems darbams įkvėpė“, „B.Aleknavičiaus pažintis su Simonaityte ir žiežirbos su Baltušiu“, „Tiesioginis B.Aleknavičiaus fotožurnalisto darbas“ ir „Kaip B.Aleknavičius lenininės „Iskros“ ieškojo“, norėta bent šiek tiek papasakoti apie šį labai šiltą ir draugišką žmogų, parodyti jo darbus.

O lengva jam nebuvo… Ir nors daugelį įvairių per gyvenimą nutikusių dalykų B.Aleknavičius dabar prisiminė šypsodamasis, tačiau, kaip prisipažino, būta ir ne kartą, kai šaltas prakaitas per nugarą tekėjo.

B.Aleknavičius prie Vydūno kapo Bitėnų kapinaitėse.

B.Aleknavičius prie Vydūno kapo Bitėnų kapinaitėse 2011 m.

„Šilainės krašte“ skelbtuose pasakojimuose parodyta tik nedidelė dalis to darbo, ką darė B.Aleknavičius. Galėjo būti ir daugiau aprašyta ar plačiau papasakota apie jo pažintis. O jos dėl betarpiško jo būdo megzdavosi labai nesunkiai. Taip prieš 30 metų Vydūnas „suvedė“ šių eilučių autorių su ELTOS fotožurnalistu iš Klaipėdos. Ir, nežiūrint solidaus amžiaus skirtumo, draugiškas bei šiltas mūsų bendravimas tęsiasi iki šiol. Greičiausiai tas jo bruožas ir atverdavo ne vienerias duris, leisdavo prakalbinti daugelį žmonių. O toli gražu ne visi senieji krašto gyventojai – lietuvininkai – turėjo pagrindą būti atviriems. Tuo tarpu B.Aleknavičiui jie atsiverdavo. Tų asmeninių savybių dėka šiandien ir turime jo užfiksuotą paveldą.

Kai tik radosi galimybė, B.Aleknavičius „Klaipėdos“ dienraštyje kas antrą savaitę ėmė skelbti savo sukauptą kultūrinę medžiagą. „Gilija“ pavadintame puslapyje buvo pasakojama ir apie senuosius šio krašto žmones, ir įvairius nutikimus, kurių būta šioje Mažosios Lietuvos dalyje. Tie jo rašiniai su gausiomis iliustracijomis švietė ir prusino Klaipėdos žmones, kurių dažnas apie savitą iki Antrojo pasaulinio karo čia vykusį gyvenimą mažai žinojo. Populiariai laikraštyje skelbiami pasakojimai leido žingsnis po žingsnio mokytis istorijos.

B.Aleknavičiui, o tuo pačiu ir mums, labai pasisekė, jog labai savitą ir gan specifinį ELTOS ar net TASS‘o fotokorespondento darbą Vakarų Lietuvoje dirbo nuoširdus ir „tiktas“ žmogus, kurio tiesioginė valdžia buvo Vilniuje. Tai jam suteikė šiokią tokią laisvę. Tuo tarpu tarnybinis pažymėjimas su ELTOS ir TASS‘o ženklais jam nesunkiai atverdavo ne vienerias duris.

Priminsime, kad mintis papasakoti apie B.Aleknavičių kilo po to, kai Nacionalinės premijos komitetas rado labiau vertesnių ir neskyrė jam šio aukšto valstybės apdovanojimo. Gaila, kad tokiu būdu B.Aleknavičiui nepadėkota už jo darbus. O tuo pačiu atėmė mums galimybę išvysti keletą labai solidžių naujų leidinių, kuriuos B.Aleknavičius jau turi parengęs – tais premijos pinigais būtų pavykę tuos istorinius fotoalbumus išspausdinti… Dabar visa tai nukeliamą į ateitį.

Belieka džiaugtis, kad B.Aleknavičiaus savo sukauptą archyvą tvarko ir perduoda Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai. Žinant bibliotekininkų kantrybę bei atidumą, lieka viltis visą tą B.Aleknavičiaus sukauptą darbą išvysti netolimoje ateityje.

O dabar iš ties turime padėkoti klaipėdiečiui fotožurnalistui, kraštotyrininkui, publicistui ir bičiuliui Bernardui Aleknavičiui – AČIŪ jums už jūsų darbą ir tą šilumą, kuria visuomet spinduliuojate.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Turime už ką padėkoti Bernardui Aleknavičiui"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*