Vydūno sugrįžimą prisimenant…

1991 m. spalio 19 dieną Vydūnas grįžo namo. Taip buvo nutarta pavadinti jo palaikų perkėlimą iš Vokietijos Detmoldo miesto į Rambyno kapinaites. Tuomet, nesenai atgavus Nepriklausomybę, tai buvo didelis įvykis Lietuvoje.

Pagerbti Vydūno, atsisveikinti su juo ėjo, važiavo daug žmonių. Išradingoji Šilutės pirmosios vidurinės, kaip tuomet buvo vadinama, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena Arlauskienė pasiūlė savo mokiniams iš 7a, 8b, 11a, 11b ir 11c klasių užrašyti savo įspūdžius iš to įvykio.

Vėliau buvo nutarta visa tai išleisti atskiru leidiniu. Tekstus jam atrinko pati mokytoja I. Arlauskienė, o perrašė Loreta Jurgutytė iš 11c klasės. Jai talkino Jurgita Klumbytė, 8b kl. Tomis dienomis pasirodžiusį naująjį Šilutės laikraštį „Skalvos keleivis“ dovanojo vienas jo platintojų, 8b klasės mokinys Donatas Mėlynauskas. Viršelį leidiniui sukūrė Rasa Pinčiutė iš 11c klasės. Dailės mokytoja R. Milukienė su savo mokiniais iš 11a klasės parengė iliustracijas, kuriomis buvo papuoštas spaudinys.

2005 m. šios mokyklos 3ha klasės gimnazistai Aloyzas Jonikaitis ir Julius Martinkus parengė kompiuterinį rankraščio variantą. Juos šiam darbui konsultavo mokytojas Alvydas Ežerinskis. O Edgaras Pocius šias mokinių įspūdžius sumaketavo į nedidelę brošiūrą. Ir galiausiai visus lapus į leidinį „Vydūno sugrįžimas“ įrišo mokytojas Vytautas Žemaitaitis.

Ilgą laiką šie atsiminimai buvo žinomi tik juos parašiusiems moksleiviams, jų mokytojams. Ir tik visai nesenai į rankas pateko vienam iš Vydūno sugrįžimo rengėjų. Tad buvo nutarta visa tai paskelbti viešai, kad ir visuomenė, ir šių įspūdžių užrašytojai, tuomet dar moksleiviai, mintims sugrįžtų į tuos prieš 33 metus vykusius įvykius. Ir gal dar kartą pergyventų šį emociškai labai svarbų ir reikšmingą įvykį Šilutėje.

O šiandien, kovo 22 dieną, per lygiadienį, jo gimtadienis – Vydūnui sukaktų 146 metai. 

Vydūnas sugrįžta į savo gimtąją žemę 1991m. spalio 17 d. – 3 valandą nakties jo palaikai parvežami į Šilutę. Visoje Lietuvoje ši naktis buvo nerami. Nerami buvo ir man. Tą vakarą nenorėjau nieko kito, tik laukti. 24 val. su žvakute stovėjau prie kultūros namų ir laukiau sugrįžtant. Buvo labai šalta, bet vis tiek kentėjau… Pagaliau sugrįžo…
Lijana Kulvietytė, 11b kl.

Vydūną turėjo parvežti į Šilutę 12-tą valandą nakties, tačiau kelyje užtruko. Tą šaltą naktį mes buvome trys bendraklasės. Mums pasakė, kad lauktume tik iki pusę trijų po vidurnakčio. Nubėgome truputi sušilti, o kai atėjome Kultūros namų durys jau buvo užrakintos. Stovėjome prie stiklinių durų, matėme tik Vydūno portretą. Viduje praėjęs žmogus pamatė mus, stovinčias su gėlėmis šaltyje, atrakino duris ir be žodžių nuvedė į salę, kur spalio 18-tos naktį, jau beveik paryčiais į Šilutę parvežė Vydūno palaikus. Pašarvojo Kultūros namuose. Ta akimirka, kai mes įėjome į salę, buvo nepakartojama. Vydūno karstas skendo gėlėse ir vainikuose. Prie jo sėdėjo keturios gražios mergaitės, apsirengusios tautiniais rūbais. Priešais karstą aukure degė ugnis. Mergaitės karts nuo karto ją kurstė Apžiūrėjome ir Vydūno arfą, pastatytą fojė. Nežinau, ar tai teisybė, ar tik legenda, bet žmonės pasakoja, kad arfa imdavusi gausti, jei Vydūnui grėsdavo koks pavojus ar nelaimė.

…ir dabar, kai rašau, ir tada tik parėjusi į namus, aš pajaučiau didelę tuštumą – aš labai mažai tepažįstu Vydūną. Tiesa, esu šiek tiek susipažinusi su jo filosofija, žinau kai kuriuos jo biografijos faktus, bet kas iš to… Jo filosofijoje man daug kas yra svetima, daug su kuo nesutinku, norėčiau su juo pasiginčyti, asmeniškai pakalbėti ir išgirsti jo paties nuomonę apie visa tai, ką jis teigė. Iš jo paties lūpų. Tačiau aš visąlaik jaučiu, kad jis man artimas. Gerai nesuprantu kuo, tiesiog jaučiu jo artumą, ir tiek.
Vytautė Mačėžaitė, 11a kl.

Salė pilna Vydūno dvasios. Žvakių šviesoje skamba jo muzika. Galėčiau sėdėt ir sėdėt… Bet labiausiai su Vydūnu suartėjau stovėdama prie pat jo karsto. Iš pradžių niekaip negalėjau suvokti, kad ten Vydūnas. Bet mane supanti aplinka, muzika, gėlės įtikino, kad ten tikrai didžiojo tautos mąstytojo palaikai. Grįžusi namo susimąsčiau. Kažkas su manimi darės, bet aš niekaip negalėjau suvokti kas. Pamažu pajutau, kad Vydūnas man jau nebe eilinis žmogus, o labai įdomi ir sudėtinga asmenybė. Rodos, supratau, kodėl žmonės jį taip vertino. Turbūt ir jie buvo pajutę Vydūno galią, jo mąstymo jėgą.
Šimkutė Ingrida, 11c kl.

Salėje buvo labai tylu, tiktai, kai įeidavo nauji žmonės, girdėjosi lengvas šnabždesys…
Rūta Bartkutė, 7a kl.

Kai aš įėjau į kultūros namų patalpą, pasijutau kažkoks keistas, lyg skrisčiau. Aš labai norėjau pamatyti Vydūną…
Ruslanas Ablikovas, 7a kl.

Tai nebuvo nustebimas, tai buvo susimąstymas, pasinėrimas į save. Iš pradžių aš galvojau visai ne apie Vydūną. Apie savo gyvenimo tamsias ir šviesias akimirkas.

Aš svarsčiau poelgius, išgyvenimus, mintis. Akyse vėl pamačiau rafinuotą savo gyvenimą, supratau savo ydas, bandžiau ieškoti teisingo sprendimo.

…Kas mane privertė taip susimąstyti? Turbūt ši tyla, kurios man visada taip trūkdavo. Ji ne tik tyla: muzika, šie žmonės, jų veidai, ši gedulinga nuotaika… Vydūnas.
Žilvinas Prialgauskas, 11a kl.

Stovėdamas sargyboje prie Vydūno karsto jaučiau labai didelį visų susikaupimą bei rimtį. Mačiau, kad žmonės čia atėjo ne vien pasižiūrėti reginio, o kažko pasiimti. Aš tai jaučiau. Jaučiau, kaip išeinantys žmonės buvo „pasikrovę“ to vydūniško susimąstymo, rimties. Ateidavo ne tik pagyvenusio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas. Ateidavo pajusti Vydūną, kaip didį Mažosios Lietuvos sūnų. Ir ta nuotaika mus lydėjo iki Rambyno kalno, iki Vydūno amžinojo poilsio vietos.
Vitalijus Tichonenko, 11a kl.

…man neatrodė, kad atėjau laidotuves. Viduje kažkas sakytė sakė, kad Vydūnas tuojau išeis į sceną ir ves šį vakarą. Tiktai karstas, stovintis ant pakylos, plevenanti ugnis ir visa salės aplinka priminė laidotuves.
Remigijus Mažonas, 11a kl.

…šilumą ir ramybę skleidė kvartetas. Atrodė, kad muzika veda kažkur toli toli, amžinybę.
Živilė Sakavičiutė, 11a kl.

Nors Vydūnas jau toli nuo mūsų, bet tą diena aš pajutau jo mintis, jo kūrybą. Nepaprastą dvasios šilumą, turtingumą. Mane tiesiog užliejo srūvančio gyvenimo banga, kurią jutau pirmą kartą gyvenime.

Stovėjau netoli Vydūno karsto. Karstas skendėjo žydinčiose gėlėse. Degė šventoji ugnis. Priėjęs dar arčiau sustojau, negalėjau ir nenorėjau eiti toliau. Stovėti neleido, teko lėtai judėti pro šalį.
Darius Karalavičius, 7a kl.

Jutau, kad esu kartu su Vydūnu.
Nerius Katutis, 7a kl.

Salėje skambėjo liūdna muzika. Žmonės sėdėjo tylėdami. Prie Vydūno karsto budėjo keturios lietuvaitės. Jos sėdėjo lyg sustingusios, nejudėdamos, žodžio netardamos. Į salę vis ėjo ir ėjo žmonės. Aukure prie Vydūno karsto degė ugnis…
Ramunė Vaičionytė, 7a kl.

Mes, šokių būrelio mergaitės, tvarkėme gėles. Turėjome stovėti prie durų ir pasakyti žmonėms, pro kur reikia įeiti ir pro kur išeiti, daug kas iš jaudulio pasimesdavo. Man labai patiko budėti. Aktoriai skambino arfa ir skaitė eilėraščius. Vyko evangelikų pamaldos, gražiai giedojo choras. Kanklėmis skambino ir dainavo kultūros namų ansamblis…
Violeta Bajoraitė, 8b kl.

Man teko budėti Garbės sargyboje. Prie karsto degė amžinoji ugnis, grojo tyli muzika. Su rašytoju atsisveikinti nenutrūkstamu srautu ėjo suaugę, vaikai, seneliai. Visų veiduose buvo rimtis, susikaupimas.
Mindaugas Žemaitaitis, 8b kl.

Tą istorinę akimirką kažkas taip sugniaužė širdį, kad vos nepravirkau. Salė buvo pilna jaukumo ir šilumos.
Indrė Morkevičiūtė, 7a kl.

Negalėjau patikėti, kad aš esu visai arti Vydūno. Praeidama pro jo karstą, pajutau didelę pagarbą šitam žmogui. Pajutau, kaip toli mes esame nuo jo filosofijos ir kaip mums dar nesuvokiamas jo gyvenimo tikslas, darbai. Šalia Vydūno mes maži ir tamsūs žmonės.
Inga Vaidilaitė, 11c kl.

Salėje buvo prieblanda, grojo gedulinga muzika… Atsisėdusi pagalvojau, jog pasakosiu savo vaikaičiams, kad, kai buvau septintoje klasėje, aš mačiau Vydūno karstą, jo stebuklingą arfą, parymojau atsisveikinimo valandą…
Indrė Cvekelytė, 7a kl.

Tą dieną aš aplankiau Vydūną. Jo palaikai buvo pašarvoti Kultūros namuose. Ten buvo visiška tyla, tik grojo orkestras ir degė ugnys, blaškydamosi pagal taktą. Man atrodė, kad Vydūnas kažkur čia netoli manęs ir klausosi ramios muzikos. Kitos dienos rytą aš buvau evangelikų bažnyčioje. Joje buvau pirmą kartą. Prie altoriaus kalbėjo pastoriai. Bažnyčioje buvo daug žmonių, ir jie visi klausėsi pastorių kalbos.
Antanas Mockus, 8b kl.

…Vydūnas buvo vegetaras. Vakarienei jam užtekdavo šešių riešutų. Matėme Vydūno arfą. Ji tokio dydžio kaip žmogus. Ji nors ir sena, bet graži. Vydūnas mėgdavo ja groti ir labai tausojo. Jis rašė: „Išmanymą nei gyvenimas, nei mokslai negali žmogui įdėti. Jis kyla iš paties žmogaus“. „Tarki visuomet jausdamas teisų žodį ir tu būsi iš lengvo pats tvirtas ir teisus“. Aš daug ką sužinojau apie Vydūną šioje parodoje.
Evelina Petkutė, 8b kl.

…supratau, kad viskas, kas čia vyko, nebuvo panašu į įprastas laidotuves. Galybė gėlių, budėjo tautiniais rūbais apsirengę vaikai ir suaugę, Mažosios Lietuvos vėliava uždengtas karstas ir muzika visa tai buvo ir gražu, ir didinga, ir kažkas neapsakomai jaudinančio. Malonu buvo klausytis dainos, malonu buvo žiūrėti ateinančius ir išeinančius žmones, kurių kiekvienas išsinešdavo kažką gero ir šilto.
Lolita Lubytė, 11c kl.

Yra gyvenime momentų, kurie niekada neišdyla iš mūsų atminties. Yra akimirkų, kurios mums būna tokios brangios ir neužtemdo jų net tamsiausi debesys. O smulkmenos kaip gėlės nuvysta pakąstos pirmųjų šalnų. Ruduo. Tyliai krinta paskutiniai medžių lapai. Aš einu, o jie šnara man po kojom. Einu pas Vydūną. O kas jis toks? Per literatūros pamokas daug mums apie šį žmogų pasakojo mokytoja. Bet mano širdis vis nelinksta prie jo. Noriu įsileisti Vydūną širdį, į dvasią, bet  negaliu. Man sunku suvokti šio žmogaus filosofiją, mąstymą. Vydūnas kupinas nesuvokiamos, paslaptingos prasmės…

Esu prie Vydūno karsto. Jis šalia manęs. Dvelkia nepaprasta ramybe. Širdis spurdėte spurda. Ir man atrodo, kad visai neseniai netekom šio žmogaus. Gal vakar, užvakar. Išeinu iš salės pilna ramybės, šilumos. Gyvenimas, matyt, ne kasdienybė, o istorija, būtis…
Giedrė Mundinaitė, 11c kl.

Parodoje sužinojau tai, apie ką iki tol nenusimaniau. Vydūnas gimė 1868 metais kovo 22 dieną Šilutės apskrities Jonaičių kaime. 1883 metais baigė Naujakiemio pradinę mokyklą. Ragainės seminare įgijo mokytojo cenzą. Dvidešimt metų dėstė anglų ir prancūzų kalbas, leido periodinius leidinius, vertė knygas, buvo susijęs su skautais. Vydūnas buvo leidėjas, vertėjas, publicistas, kultūros veikėjas, dramaturgas, filosofas, vadovavo chorui.

Jis turėjo dvi seseris ir penkis brolius, o tikroji pavardė – Vilhelmas Storosta. 1945 metais sausio 26 dieną pasitraukė Vakarus. 1953 metais Detmolde mirė. Buvo palaidotas Detmoldo kapinėse. Mes matėme Vydūno arfą. Ir užsirašėm žodžius: „Naudoki kiekvieną savo amžiaus dieną. Kiekviena turi tau derėti dvasios bei sielos tarpimui. Augdamas mąstyme, jautime, valioj ir tvirtybėj tu būsi nuolat jaunas.“

Vydūno kapo vieta Detmolde buvo išnuomota iki 2003 metų.
Jurgita Klumbytė, 8a kl.

Labai arti Vydūną pajutau du kartus… Pirmą, stovėdama ir žiūrėdama į Vydūno karstą. Iškilminga tyla, skambančios giesmės, taip paveikė mane, jog atrodė, kad karste guli ne Vydūno kaulai, o yra pats žodis „Vydūnas“. Ateini pas Vydūną vienoks, o išeini kitoks. Atrodo, lyg koks burtininkas mostelėjo lazdele ir tu pajutai ramybę. Išeini visai ramus, galvoji tiktai apie jį. Koks didis jis buvo žmogus, jei net prie jo karsto nusiramini.

Antrą kartą pajutau Vydūną, kai kortedžas lydėjo jį per miestą. Aš stovėjau gatvėje ir, kai pravažiavo karstas, nulydėjau akimis. Atrodė, kad kažko netekau. Man taip pasidarė liūdna, jog ašaros sunkėsi pačios, negalėjau jų sulaikyti.
Rasa Pinčiutė, 11c kl.

Oras šeštadienį buvo bjaurus. Šalta, lijo kaip iš kibiro, pūtė šiaurys. Daug žmonių susirinko prie kultūros namų. Mudu su Vaidu taip pat nuėjome pažiūrėti. Sušlapę ir šaldami laukėme, kol Vydūno karstą neš į evangelikų – liuteronų bažnyčią. Lietuvininkų gatvėje nuo kultūros namų iki evangelikų bažnyčios išsirikiavo savanoriai, skautai, tautiškais rūbais apsirengęs jaunimas. Dangus pliupte prapliupo. Prieš dvyliktą karstą išnešė. Priekyje vėl ėjo merginos – vaidilutės su ugnimi. Savanoriai, pagerbdami Vydūno atminimą, nusiėmė kepures. Prie bažnyčios durų karstą pasitiko keturi pastoriai…
Donatas Šedys, 8b kl.

Vydūnas sugrįžo. Man atrodė svarbiausia, kad jis grįžo į Šilutę „kur auga pušynai, šilai, beržynai…“. Man atrodė, jog svarbu buvo jį pasitikti tą naktį, kai jis, palikęs buvusio atilsio vietą, per Lazdijus, Kauną, Jurbarką, grįžo namus. Tą naktį aš ten nebuvau. Pasitiko jį čia baigiantys numesti lapus medžiai, lietus, žmonės. Aukštame chrizantemomis apkaišytame karste                        Vydūnas grįžo į namus. Baltuose chrizantemų žiedlapiuose žaidė „amžinosios ugnies“ atšvaitai. Lijo ant chrizantemų, ant aukšto karsto, ant medžių ir nuvytusių smilgų. Nuostabu, kad liuteronų bažnyčia turi laikrodį. Tos laikrodžio dūžius girdžiu nemiegodama. Tuos dūžius girdėti sunku, nes jų garsą užgožia šniokščiantis lietus, kuris negailestingai plaka paskutinius lapus. Bet reikia įsiklausyti ir per lietaus šniokštimą išgirsti dūžius: Jis gimė, gyveno ir mirė. Ir viskas? Vydūnas tikriausiai pasiekė galutinį tikslą – būti žmonijos žmogumi. Ir sau, ir tautai, ir pasauliui.

Niekas neverkė, neraudojo, mūsų visų ašaras išlijo lietus. Stiprus vėjas blaškėsi į Vydūno palaikus. Ne, tikriausiai dviejų karstų vėjas neperpučia. Vydūnas nebuvo palaidotas Vokietijos žemėje, jis visada buvo su mumis, su savo gimtuoju kraštu.
Jurgita Šarmavičiūtė, 11a, kl.

Rambynas. Mes stovime šiek tiek jau sušilę, nes čia, (kaip keista), šviečia saulė, kai Šilutėje pylė kaip iš kibiro. Pro pat mane neša karstą į kapinaites. Aš žinau, kad jame Vydūno palaikai – koks tai didžiulis istorinis įvykis! Bet mano širdis kaip užmigusi. Ji vis dar nieko nejaučia. Ir tik kai karstą leidžia į duobę, aš lyg iš miego pabudau. Vydūnas grįžo į Lietuvą, į savo kraštą! Man akyse prašviesėjo. Šią minutę man norėjosi verkti, juoktis, dainuoti… Vydūnas grįžo į mūsų žemę ir iš čia niekada nebeišeis…
Loreta Jurgutytė, 11c kl.

Rytą lijo. Nuvažiavome į Rambyno kalną prie aukuro. Truputį dar krapnojo. Žmonės sustojo iš abiejų aukuro pusių, sudarydami platų koridorių. Mes prisijungėme prie jų. Karstas su palaikais dar nebuvo atvežtas, ir mums teko pastovėti. Buvo šalta. Kai žmonės sujudo, aš apsidariau ir pamačiau eiseną. Joje buvo matyti gražus ąžuolinis karstas. Karstą su palaikais padėjo ant pakylos, apdengtos Mažosios Lietuvos vėliava, priešais aukurą, kuriame jau degė ugnis. Tuo momentu aš pastebėjau, kad jau nustoję lyti. Gal iš tikrųjų, o gal tik man pasirodė, pasidarė ne taip šalta, nors tebepūtė vėjas ir viršūnėmis siūbavo medžiai. Suvirpėjau, kai pamačiau virš Vydūno karsto sklendžiantį paukštį. O kalne skambėjo liaudies muzika, Vydūno dainos. Kaip anuomet per Rambyno šventes.

Įspūdingiausias akimirkas patyriau kapinėse. Pūtė stiprus vėjas. Bitėnų kapinėse buvo truputėlį šaltoka, bet nebelijo. Visur susirinko labai daug žmonių. Labai daug kalbėtojų vėl priminė Vydūno reikšmę Lietuvai. Tarp jų ir Vytautas Lansbergis. Labiausia man patiko klausytis Vydūno brolio vaikaičio kalbos. Jis kalbėjo vokiškai. Įdomu buvo klausytis apie Vydūno vaikystę, jaunystę, kuo Vydūnui brangus Rambyno kalnas… Iškilmingose laidotuvėse giedojo ir skaitė iš biblijos evangelikų kunigai. Jie susirinko iš visur. Šilutės, Tauragės, Klaipėdos ir dar iš daugelio kitų miestų.

Neįprasta buvo ir kapo duobė. Aš stovėjau netoli duobės, todėl viską labai gerai mačiau. Duobė buvo išmūryta raudonomis plytomis. Ji buvo labai gražiai išpuošta. Karstas buvo uždengtas Mažosios Lietuvos vėliava, papuoštas labai gražia puokšte. Atsisveikinus karstą įleido į duobę. Kunigas ant karsto užbėrė truputėlį žemių. Giedojo giesmininkai, bet ant paties karsto žemių nekasė, o duobę uždengė keturiomis plokštėmis. Tik paskui baigė užkasti. Kapą papuošė vainikais, begale gėlių. Žmonės, pagerbdami Vydūną, ant jo kapo uždegė daugybę žvakučių.
Ilona Šimkutė, 8b kl.

Aš buvau kartu su Vydūnu. Dvi dienas aš praleidau prie jo karsto. Ką aš tada galvojau? Išnešant karstą iš Kultūros namų, aš jutau kažkokią atsakomybę. Mintyse sau prisiekinėjau, jog būtinai skaitysiu jo kūrybą, kad suprasčiau jos svarbumą sau.

Kapinėse… Žmonių daugybė, visi nori atsisveikinti. Visi kažko laukia, tikisi… Stoviu ir aš. Šąlu. Rankose laikau vainiką, prieš mane stovi seneliukas. Jis irgi atėjo, laiko gėles rankose. Padės jas ant kapo. Tada man atrodė, kad tik tik greičiau viskas baigtųsi, o dabar gailiuosi, kad neklausiau žodžių, kuriuos tada žmonės sakė Vydūnui.
Lina Auškalnytė, 11a kl.

Mūsų mieste pasirodė naujas laikraštis. Atsirado jis gana keistai: leisti nutarė septyni iš „Pamario“ išėję žmonės, nesutikę, kad jų redakciją nupirko akcininkai. Nedaug kam norisi būti pirkiniu. Štai tie žmonės įkūrė naują Šilutės laikraštį „Skalvos keleivis“. Pirmas jo numeris išėjo tą dieną, kada buvo laidojamas didis lietuvių mąstytojas, filosofas Vydūnas. Šilutės gyventojai pastebėjo būrį „gavrošų“, kurie praeiviams siūlė naują, labai įdomų ir pigų „Skalvos keleivį“. Daugelis pirko ir, kiek žinau, gyrė tą laikraštį, sakė, kad geras. Aš, manau, kad laikraštis, sunkiai išleistas, rašytas dienomis ir naktimis, negalėtų būti neįdomus. Dėl jo taip stengtasi, tiek vargta, tačiau visa tai ne veltui. Visi su malonumu skaitė straipsnius apie Vydūną Skalvos žemę, Jeronimo žarsteklio interviu su anekdotų rinkėju. Mudu su klasės draugu tai pat buvome „gavošai“. Nuo pat ryto septynių mudu turguje rėkavome ir siūlėme žmonėms „Skalvos keleivį“. Taip bevaikščiodami iš žmogaus veido išmokome suprasti, pirks jis laikraštį ar ne. Buvo tokių, kurie ragino dingti iš akių su tuo laikraščiu, kol dar neužmušė. Buvo ir malonių žmonių, linkinčių sėkmės, pirkusių po keturis ar daugiau egzempliorių. Platinant laikraštį Kultūros namuose, reikėjo suktis lyg vijurkui. Vienas kviečia, kitas tempia, tik spėk laikraščius traukti. Per kelias minutes išplatinome apie šimtą laikraščių. Pasiėmę dar porą šimtų, išvažiavome Bitėnus prie Rambyno kalno. žmonės pirko, linkėjo sėkmės „Skalvos keleiviui“. Pardavėme laikraštį amerikiečiams, pardavėme latviams, su kuriais susikalbėjome kiekvienas savo kalba.
Donatas Mėlynauskas, 8b kl.