Paskutinis Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimas Klaipėdos krašte 1938 m. II d.

Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Rusnėje. Nuotrauka iš asmeninio Viliaus Koncaičio albumo.Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Rusnėje. Nuotrauka iš asmeninio Viliaus Koncaičio albumo.

1938 m. vasario 16 d. Klaipėdoje

Kaip rašoma, vasario 16 d. (trečiadienis) Klaipėdoje buvusi saulėta. Oras tokiuose minėjimuose, pasirodo,  irgi vaidino nemenką vaidmenį. Antai, 1929 m. vasario 16 d. iškilmės buvo nukeltos į pavasarį (gegužės 15 d.) būtent „dėl didelių šalčių“. Tačiau 1938 m. vasaris buvo neįprastai šiltas. Jau vasario 7 d. spaudoje pasirodė žinutė „Visai kaip pavasaris“: „stebėtina, kaip greitai išnyko tokia gili, kaip šiais metais žiema. Miesto gatvės, kurios stačiai buvo užverstos sniegu, šiandien yra visiškai plikos. Daug tam padėjo šiltas oras, lietus ir tišta migla (…) Kadangi žemė nebuvo įšalusi, tai ištirpusio sniego vanduo lengvai įsitraukė į žemę (…) Termometras iš ryto rodė 5-6 laipsnius šilumos. Šaligatviai ir gatvės visiškai sausos.(…) Ant laukų jau pradėjo žaliuoti rugiai ir žolė (…), soduose pradeda sprogti alyvos. Tikėtina, kad žiema jau baigėsi, nors yra tik vasario pradžia“ (Lietuvos keleivis, 1938-02-08).

Iš ryto beveik visi Klaipėdos namai buvo papuošti vėliavomis (Lietuvos ir Mažosios Lietuvos). Klaipėdoje tiek daug namų su vėliavomis esą buvo bene pirmąkart per 15 metų. Be vėliavų, labai daug pastatų buvo papuošti vainikais, girliandomis, o vakare daug pastatų nušvito „puikiausiomis iliuminacijomis“. Esą tądien labai skoningai buvo apšviesti geležinkelio stotis, uosto muitinė, gubernatūros rūmai, paštas, komendantūra, 6-ojo pulko vartai, Lindenau dokas, teatras, Raudonojo Kryžiaus ligoninė ir kt.

Regis, iliuminacijos buvo tų laikų naujiena. Sprendžiant iš publikuotų fotografijų, tas šventinis ir naktinis pastatų apšvietimas žmonėms žmonėms darė įspūdį, atrodė savotiškas stebuklas. Žinant, kad elektra tais laikais buvusi brangi, tokie apšvietimai buvo tikra prabanga.

Parduotuvių vitrinose ir privačių namų languose buvo išstatyti Vytauto, „Tautos vado“ – A.Smetonos portretai. Uoste stovėję laivai irgi stovėjo iškėlę vėliavas ir kitaip pasipuošę.

Nuo ryto iki vakaro Klaipėdos gatvės buvo pilnos pasipuošusių žmonių. Nepriklausomybės šventė Klaipėdoje esą buvo paminėta taip iškilmingai, kaip dar iki šiol nebuvo minėta jokia šventė. Vienas iš šventę aprašiusių korespondentų tuomet drąsiai rėžė, kad po šio lietuviškumo ir vienybės pademonstravimo turima vilties, jog galų gale po visų nesusipratimų ir nerangumų klaipėdiškiai atvirai pasirodys esą šio krašto ir Lietuvos piliečiai.

Anot spaudos, tą dieną Klaipėdoje vykę tiek daug renginių ir minėjimų, jog laikraščių reporteriai fiziškai neturėjo galimybių visuose jų apsilankyti, o be to, ir laikraščiuose nebuvę vietos viską aprašyti. Apie renginių masiškumą liudija ir tas faktas, kad kai kurios organizacijos minėjimą surengė išvakarėse, nes visos didžiosios salės jau buvusios užsakytos.

Oficialios iškilmės prasidėjo 10.30 val. pamaldomis visose miesto bažnyčiose. 11.30 val. gubernatorius J. Kubilius pas save priėmė ir prezidento suteiktais ordinais apdovanojo klaipėdiškius. Nuo 12-1 val. gubernatorius priiminėjo užsienio valstybių konsulų, direktorijos, krašto įstaigų vadovybių ir pan. sveikinimus. Panašiu laiku (12. 15 val.) vyko žuvusiųjų pagerbimas miesto kapinėse, kur kalbas pasakė gubernatorius, buvęs Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto narys, Šaulių sąjungos vadas, buvo sugiedotas Lietuvos himnas ir „Lietuviais esame mes gimę“.

Popiet vyko įvairių organizacijų atskiri oficialūs minėjimai įvairiose miesto vietose. Masiškiausi vyko Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Šaulių namuose, Pedagoginiame institute. Čia 16.30 val. per radiją buvo išklausyta A. Smetonos kalba iškilmingame Seimo posėdyje Kaune. Būta gausu kalbų, koncertų, vaidinimų, skaityta paskaitų ir kt. Išskirtinai visus tuomet sužavėjo karo laivo „Prezidentas Smetona“ jūrininkų choras.

20 val. vakare į oficialias minėjimo iškilmėse Klaipėdos miesto teatre rinkosi krašto ir Centro aukštieji pareigūnai, užsienio valstybių konsulai, visuomeninių organizacijų ir įstaigų atstovai. Oficialiojoje dalyje gubernatorius perskaitė A. Smetonos kalbą, pasakytą iškilmingame Seimo posėdyje Kaune. Po to kalbą pasakė direktorijos pirmininkas A. Baldžius.

Lyginant su gubernatoriaus Jurgio Kubiliaus sveikinimo kalba, kuri buvo populistinė, patetiška ir nuobodi, direktorijos pirmininkas nepabijojo aštresnių žodžių. Ypač dėl Lietuvos Klaipėdos krašte vykdomos politikos. Jis be užuolankų rėžė, kad klaipėdiečiams, minintiems šį Lietuvos jubiliejų, mintyse kyla kiti atsiminimo vaizdiniai, nes tie du dešimtmečiai jiems nebuvo bendro vystymosi laikotarpis. Esą pirmamae dešimtetyje Klaipėdos krašte vyko gilūs politiniai ir ekonominiai sukrėtimai – klaipėdiečiams sugriuvo pasaulis su viskuo, kas jiems buvo miela ir brangu. Pasak jo, per tuos 15 metų, per kuriuos Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, krašto raida tiek ekonomine, tiek politine prasme nebuvo visiškai sklandi. Jis nepamiršo pažymėti  ypatingą krašto statusą – autonomiją ir jo statutą, kuriuos Lietuva turi gerbti ir paisyti. Buvo išreikšta viltis, kad centrinė valdžia įsiklausys į autonominio krašto problemas.

Po kalbų sekė muzikinė dalis. Keturių dalių Mozarto kūrinį sugriežė Collegium Musicum kvintetas, keletą lietuviškų dainų sudainavo Giedotojų draugijos choras, o programą užbaigė ir visus susirinkusius savo puikiu vokalu sužavėjo Valstybinės operos solistė V. Jonuškaitė – Zaunienė. Po oficialiosios dalies visi dalyviai buvo pakviesti šventę pratęsti gubernatūros surengtame pobūvyje „Viktorijos“ viešbutyje. Reikia manyti, kad šis pobūvis tikrai turėjo pranokti 1926 m. „dūzges“. Tais metais direktorijos pirmininkas E. Simonaitis ir seimelio pirmininkas J. Kraus’as vietos elito grietinėlei (tarp jų buvo ir kunigų) tame pačiame viešbutyje surengė Alaus vakarą: „Prie šaltų užkandžių ir stiklo alaus sėdėjo svečiai grupėje, kurios tankiai mainės, pasikalbėdami apie šį ir tą. Visai ypačiai gyvas buvo pasikalbėjimas prie gubernatoriaus stalo; sukos bene apie svarbiausius dienos klausimus“.

Šilutė

Iškilmingo minėjimo programa Šilutėje buvo paskelbta likus kelioms dienoms iki šventės (vasario 14 d.). Antraštė skelbė, kad tą dieną Šilutėje koncertuos net 5 vietos chorai. Be to, buvo paskelbtas ir Nepriklausomybės sukakties minėjimui sudarytas komitetas, kurį sudarė 17 žinomų ir įtakingų Šilutės bendruomenės asmenų. Tarp jų išskirtini Šilutės apskrities viršininkas Walter Buttkereit, Šilutės miesto neoficialus burmistras Martinas Redweikis, lietuvių mokyklos vadovas Vilius Bajoras, Herederio mokyklos direktorius Heinrich Samel, architektas Fritz Blasinski, stambūs verslininkai – Martinas Labutis, Arthur Vonberg ir kt.

Spaudoje buvo pažymėta, kad tą dieną daug Šilutės valdiškų įstaigų ir privačių namų buvo papuoštos Lietuvos ir Klaipėdos krašto vėliavomis. Paštas, geležinkelio stotis, Lietuvos banko ir kt. pastatai buvo papuošti vainikais, skoningai „iliuminuoti“. Šįkart šilutiškių, lyginanat su 1926 m., regis, buvo  pasistengta. Minėtais metais kai kurios valdiškos įstaigos (kadastro įstaiga, pradinė mokykla, Šilutės draudimo skyrius) nebuvo iškėlusios vėliavų, nors buvo duotas direktorijos nurodymas. Lietuviška spauda tąkart minėtų įstaigų vadovus vokiečius apkaltino boikotu ir  slaptų Vokietijos nurodymų vykdymu.

Oficialios iškilmės prasidėjo 9 val. vėliavos pakėlimu geležinkelio stoties aikštėje. Po to 10 val. katalikų, evangelikų ir žydų maldos namuose buvo laikytos pamaldos.  16.30 val. buvo nuleista vėliava. 19 val. surengtas iškilmingas posėdis viešbutyje „Kaiserhof“. Posėdį trumpa kalba atidarė Šilutės apskriities viršininkas Walter Butkereit. Po to pasirodė Šilutės šaulių ir vokiečių giedotojų draugijos chorai. Lietuvių mokyklos direktorius Vilius Bajoras paskaitė paskaitą apie Lietuvos istoriją. Buvo perskaitytas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas, atsistojus pagerbti jau mirę 5 signatarai (Valstybės Tarybos nariai). Po to sudainavo vokiečių darbininkų ir vidurinės mokyklos mokinių chorai. Paskui paskaitą vokiečių kalba paskaitė minėjimo komiteto narys ir neoficialus Šilutės burmistras Martinas Redweikis. Paskui porą dainų sudainavo Herderio ir lietuvių mokyklų chorai. Vėliau dar buvo pasiųstos sveikinimo telegramos prezidentui, ministrui primininkui ir kariuomenės vadui. Iškilmingas posėdis buvo užbaigtas Lietuvos himnu. Pažymėta, kad žmonės salėje netilpo, buvo perpildytos ir šalutinės patalpos. Manytina, kad apie tąkart vad. linksmoji dalis nebuvo trumpesnė negu 1926 m., kai ji Šilutės stoties bufete užsitęsė iki 4.30 val. ryto.

Pagėgiai

Iškilmės Pagėgiuose vyko prie vad. Vilniaus ąžuolo, kur buvo sugiedotas himnas ir pakelta vėliava. Tokie „Vilniaus medžiai“, pasirodo, buvo „išdygę“ visoje Lietuvoje – taip mėginta aktualizuoti Vilniaus problemą ir 1924 m. buvo surengta „Vilniaus medžių“ sodinimo akcija.

Tikra iškilmingo minėjimo „žvaigžde“ tapo Martynas Jankus, kuris ne tik buvo pakviestas į garbės prezidiumą, paprašytas pasakyti kalbą, tačiau ir pats tapo sveikinimų ir pagarbos objektu. Pranešta, kad minėjime Pagėgiuose dalyvavo tūkstantinė  minia. Vakare vėl šimtai dalyvių susirinko į vakarinę programą, kur buvo vyko vaidinimai, koncertai, pasilinksminimai.

Rusnė

Be jau įprasto vėliavos pakėlimo, šventinių pamaldų ir sveikinimo kalbų, čia paskaitą vokiečių ir lietuvių kalbomis apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę paskaitė inž. Variakojis. Po to 15 val. buvo surengti iškilmingi pietūs, kuriuose dalyvavo apie 120 asmenų. 20 val. vakarinėje programoje pasirodė dragūnų orkestras, Rusnės pasienio policijos būrio koncertas, vyko tautiniai šokiai, suvaidinta 3-jų dalių drama. Rusnės vaikų darželio iniciatyva buvo suorganizuota loterija, kuri sulaukė didelio pasisekimo tarp susirinkusiųjų. Konstatuota, kad visa linksmoji dalis su tautiškais šokiais ir muzika užsitęsė iki paryčių.

Dera pažymėti, kad vartant tų dienų vietinę spaudą galima lengvai pasiduoti ir apsigauti vaizduojamai visuotinei šventinei atmosferai ir euforijai. Atsargiai ir santūriai vertinti sukurtą iškilmingą nuotaiką verčia keletas žinomų faktų. Taip pat nereiktų suteikti daug prasmės ir to meto spaudoje  išsakytiems skambiems žodžiams, kad esą lietuviai išvien su vokiečiais šventė tą jubiliejų. Pirmiausiai yra akivaizdu, kad šventinio minėjimo daugumą sudarė lietuviai ir jų organizacijų nariai (santariečiai, šauliai, kariuomenės daliniai ir kt.). Kariuomenė apskritai daugeliu atveju gelbėdavo tokius minėjimus. Pavyzdžiui, 1924 m. nuogąstauta, kad, jei ne Klaipėdoje įsikūrusi įgula, vargu ar kas išvis būtų šventę pastebėję.

Tarp iškilmėse dalyvavusių vokiečių pirmiausiai būta įvairių įstaigų valdininkai ir vadovai. Jų dalyvavimas tokiose minėjimuose buvo tik formalus, deklaratyvus, lojalumo Lietuvos valdžiai demonstravimas. Kitaip tariant, jų dalyvavimas buvo tarsi pasirinktinai privalomas. 1934 m. Klaipėdos gubernatoriaus iniciatyva netgi buvo mėginta visų valstybinių įstaigų tarnautojų dalyvavimą lietuviškose valstybinėse šventėse padaryti įstatymiškai privalomu. Tokių griežtų priemonių imtasi, matyt, ne be reikalo, nes dauguma Klaipėdos krašto įstaigų valdininkų ir tarnautojų buvo vokiečiai, negana to 51 proc . jų tuo metu priklausė pronacistinėms organizacijoms.  Dar 1924 m. reporteris, regis bus įžvalgiai pastebėjęs, kad vokiečiai apskritai į tokius lietuviškus renginius susirenka vien tik dėl vad. linksmosios dalies.

Apskritai nereiktų pamiršti lietuviškų valstybinių švenčių minėjimo Klaipėdoje problematiškumą. Juk Klaipėdos kraštas Lietuvai buvo perduotas su plačiomis autonomijos teisėmis. Krašto gyventojų daugumą sudarę gyventojai politine ir kultūrine prasme buvo orientuoti į Vokietiją. Kraštas turėjo savo valdžios organus – įstatymus leidžiantį ir vykdantį – Seimelį ir Direktoriją. Nuo pirmų metų vyko užslėpta ir atvira kova, varžymasis tarp vietos valdžios ir Centro, t. y. Kauno – kas ką nurungs. Ir 1938 m. jau buvo akivaizdu, kad Lietuva tą kovą pralaimėjo ir iniciatyva perėjo nacistinėms organizacijoms, kurios pamažu tapo tikraisiais krašto šeimininkais.

Tad 1938 m. vasario 16 d. iškilmingas Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Klaipėdos krašte buvo tarsi paskutinis desperatiškas Lietuvos mėginimas parodyti savo teises ir suverenitetą į šį kraštą. Tai buvo lyg Lietuvos „gulbės giesmė“ Klaipėdos krašte. Yra žinoma, kad Vokietija jau 1938 m. kovo mėn. buvo pasirengusi perimti (užimti) Klaipėdos kraštą, jei tik būtų įvykęs karas tarp Lietuvos ir Lenkijos (tų pačių metų kovo mėn. Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą). 1939 m. vasarį Lietuvos nepriklausomybės diena Klaipėdos krašte jau nebuvo oficialiai minima. 1939 m. pradžioje Klaipėdos direktorija išleido nurodymą nebešvęsti lietuviškų valstybinių švenčių, tarp jų ir vasario 16 d.

Tikrąsias to meto klaipėdiškių nuotaikas buvo galima pamatyti 1938 m. lapkričio 1 d., kai Voekitijos spaudžiama Lietuva Klaipėdos krašte panaikino karo stovį, atšaukė karo komendantą ir cenzūrą. Tą dieną skambant bažnyčios varpams, mirgant fakelų liepsnoms, girdintis šūksniams „Heil Hitler“ ir „ Ein Volf, ein Reich, ein Führer“ į džiaugsmingas manifestacijas Klaipėdoje susirinko 20 tūkst., Šilutėje – 6 tūkst., Priekulėje – 3 tūkst., o Pagėgiuose – net 17 tūkst. (atvyko rėmėjų iš Tilžės) dalyvių.

Kai žinome 1938 m. visas politines aplinkybes, peripetijas ir tolesnę įvykių raidą, Lietuvos nepriklausomybės 20-metis kaip niekad iškilmingai paminėtas Klaipėdos krašte tuo pačiu metu turėjo atrodyti šventiškai apgaulingas arba šventiškai liūdnas.

Pirmoji D.Barasos darbo „Paskutinis Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimas Klaipėdos krašte 1938 m.“ buvo skelbta kovo 3 d.

Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Rusnėje. Nuotrauka iš asmeninio V.Koncaičio albumo.

Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Rusnėje. Nuotrauka iš asmeninio V.Koncaičio albumo.

Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Rusnėje. Įrašas antroje pusėje. V.Koncaičio nuotr.

Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Rusnėje. Įrašas antroje pusėje. V.Koncaičio nuotr.

Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Rusnėje. V.Koncaičio nuotrauka.

Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Rusnėje. V.Koncaičio nuotr.

Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Rusnėje. Įrašas antroje pusėje. V.Koncaičio nuotr.

Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Rusnėje. Įrašas antroje pusėje. V.Koncaičio nuotr.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Paskutinis Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimas Klaipėdos krašte 1938 m. II d."

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*