B.Aleknavičiaus pažintis su Simonaityte ir žiežirbos su Baltušiu. II dalis

Virsl_Bernard_Simon-2-a

Per savo žurnalistinę karjerą klaipėdietis Bernardas Aleknavičius sutiko ir bendravo su daugeliu žmonių. Jų tarpe buvo nemažai įdomių ir žinomų. Domėdamasis Kristijonu Donelaičiu, Vydūnu bei kitais, sukaupė daug įdomios medžiagos. Nemažai viso to knygų – fotoalbumų pavidalu išvydo dienos šviesą.

B.Aleknavičius ilgą laiką bendravo ir su rašytoja Ieva Simonaityte. Ir nors juodu kartais pasileisdavo mintimis į ilgus pašnekesius ir buvo pakankamai artimi, tačiau vis tik „savo sūnumi“ jo nelaikė – Aleknavičius buvo tiesiog fotografas. O „sūnų“, kaip prisiminė B.Aleknavičius, ji turėjo net penkis. Tai antroji pasakojimo apie Klaipėdos krašto fotožurnalistą, kraštotyrininką, publicistą Bernardą Aleknavičių. Pirmoji – „Kaip donelaitiškas ratas Bernardą Aleknavičių dideliems darbams įkvėpė“ buvo skelbta vasario 12 d.

Apie Simonaitytę 

Labai gerai prisimenu datą – pirmą kartą susitikau Ievą Simonaitytę tą dieną, kai gimė mano sūnus. Dirbau tuomet Kauno rajono laikraštyje. Redaktorius pavedė paruošti puslapį gamtos atgimimui – kovo 23 dienai. Kovo 13 dieną su Kauno gamtos apsaugos inspektoriumi einame pas Simonaitytę. Tuomet ji Kaune gyveno.

Ji sutiko mus labai šaltai. Pas ją buvo atvažiavusi viešnia iš Priekulės, kur ji anuomet statėsi namuką. Simonaitytės tą dieną nefotografavau, o tik paprašiau, kad ji parašytų ką nors apie gamtą. Ji pažadėjo.

Po kelių dienų nueinu pas jąją pasiimti ją josios rašinio. Perkaičiau ir išsigandau: ji parašiusi tokį vaizdelį, kaip Priekulėje jaunystėje gydė žvirblio nulūžusią kojelę. Aprašė tą žvirblį ir daug visko. O tuomet buvo suplanuoti penki pasisakymai su tam tikrais vaizdeliais – fotografijomis. Tas josios aprašymas būtų užėmęs visą puslapį. O redaktorius sprendimas – „žinai, šito nespausdinsime“.

Ką daryti? Redaktorius Šmerkovičius, labai geras žmogus, sako: „prisivirei košės – tai ir kabink“. O tą Simonaitytės rašinį į archyvą nusiuntė. Jis buvo parašytas ranka. O jei būčiau pasiėmęs… Tai buvo 1961 metai.

Eina laikas ir ateina 1966 metai. Simonaitytė jau gyvena Priekulėje, savo namukyje. Tų metų vasaros metu kolega žurnalistas Vytautas Kaltenis organizuoja klaipėdiečių susitikimą su Simonaityte. Mane pakvietė kaip fotografą. Fotografuoju – buvo įdomus fotografavimas: važiavom į Vanagus, Klaipėdą, pabuvojom josios lankytose vietose. Padaręs keletą nuotraukų po kelių dienų nuvežu jai. Ji buvo jomis labai patenkinta. Ir kausiu, ar prisimenate, kai buvo atvažiavę iš rajono laikraščio ir parašėt vaizdelį kaip gydėt žvirblį… Kad ji pradės keikti žurnalistus. Tuomet nepasisakiau, kad aš ten buvau. O ji vis kalbėjo „tiek vargau, tiek dirbau, o tie apgavikai… o mano darbas neįvertintas ir kažkur numestas“. Taip tarp mūsų su Simonaityte užsimezgė draugystė. Ir tęsėsi 15 metų.

Ji ne visus priimdavo, tad man tekdavo padėti organizuoti. Kartą susirgo rašytoja. Pakvietė jai gydytoją. Atvažiavo toks Priekulės gydytojas. „Kaip, daktare, mano sveikata?“ O tas atsakė – „rašytoja, visi mes mirsime…“ Simonaitytė labai įsižeidė – kaip rašytoja mirs. Ir man pasiguodė, kad buvo atėjęs gydytojas, kursis pasakė, kad ji mirs. O aš sakau – „rašytoja, jūs niekados nemirsite – jūsų kūryba liks amžiams“. Kaip jai patiko šitas pasakymas! Ir tapau tarp to gydytojo ir josios tarpininku, ir įsigijau labai didelį autoritetą.

Parašiau pirmą rašinį apie Simonaitytę ir nuvežiau, kad pasiskaitytų. Ji parašė: „jūsų rašinį vertinu penketui (anuometinė penkiabalė vertinimo sistema – aut.p.) su pliusu, bet šitą mano parašytą kvailybę prašaus „išgruntavoti“. O ji kalbėdama kažkada su manim sakė taip „karo metais lietuvininkų krašto žmonės buvo už kaizerį, o Didžiojoje Lietuvoje buvo už carą“. Taip ir buvo, bet tą josios pasakymą „išgruntavojau“ – mano rašiniu liko labai patenkinta.

Fotografuodavau. Kartais nuvažiuoju – ir tiek mudu įsišnekam… Ir ji sako: „tai ką – šį kartą nesifotografuosim?“. Kone reikalauti pradėjo.

Klaipėdoje vyksta respublikinis mokytojų lituanistų seminaras. Rengėjai sugalvojo, kad reikia aplankyti Priekulėje Simonaitytę. Buvo tame seminare ir mokytojas iš Priekulės. Jis nuėjo pas Simonaitytę susitarti. O ji tą mokytoją išvijo. Kreipiasi rengėjai į mane, kad susitarčiau. Nuvažiavau pas rašytoją. O ji „ką čia…“. Aš sakau – „rašytoja, jūs neturite teisės (puolimas geriausia gynyba, žinau). Kaip neturiu? Jūs, žinoma rašytoja, nenorite su mokytojais lituanistais susitikti? Ką apie tai žmonės pagalvos? Gerai – muštis su tavim neisiu“, – nusileido Simonaitytė.

Ir atvažiuojame kartu su mokytojais. Jų tarpe buvo Paulius Drevinis. Jis kepurę glamžo – jaudinasi, pirmą kartą susitiks su klasike. Ji pasirinka mokytojus pusiau gulinti savo fotelyje. Pašnekėjo vienas kitas. Aš nuotrauką vieną kitą padarau ir sakau: „mūsų tarpe yra vienas poetas – P.Drevinis“. Ji paplojo – „sėskis į šitą vietą“. Jis atsisėdo, pradėjo pasakoti. O aš padariau keletą nuotraukų. Vėliau P.Drevinis parašė eilėraštį – „Vanagų eglės“ apie Simonaitytę. Kokia laiminga ji buvo – apie ją poetai rašo.

Simonaitytei suteikiamas Klaipėdos miesto Garbės piliečio vardas. Pavėluotai. O ne 23 sausio, kaip ji buvo gimusi. Kas tą diplomą teiks? Ogi miesto garbingieji vadovai – Alfonsas Žalys, miesto vykdomojo pirmininkas, ir tuometinis miesto partijos pirmasis sekretorius Jonas Gureckas. Prašo, kad palydėčiau. Simonaitytė apie tai žinojo.

Vilniuje vyksta aukščiausios tarybos sesija. Abu deputatai. Baigėsi sesija. Tokiu ir tokiu laiku turim būti pas Simonaitytę. Sausio mėnuo – vakaras. Gureckas buvo didelis medžiotojas. Jis nušovė šerną, nulupo kailį. O jo tėvas gyvena Šiauliuose. Su jo vairuotoju Kazimieru važiuojam į Šiaulius – vežam šerno kailį. Nuvežę važiuojam į Vilnių. O jie nuskrido lėktuvu – tuomet iš Klaipėdos į Vilnių buvo ir toks susisiekimas. Simonaitytė buvo pasiruošus dideliam baliui. Jam vadovavo žurnalistas Vytautas Kaltenis. Iškilminga vakarienė, iškilmingai įteikia diplomą. Fotografuoju. Simonaitytė skundžiasi, kad ji labai pasiilgusi stintų, o jai niekas tų stintų neatveža. Žalys pažadėjo, kad stintų atveš.

Tuokart mane įžeidė vienas dalykas: paėmė, vežė į Šiaulius, išnaudojo, o parvažiuoti neparveža – sėda Žalys, Gureckas. Turėčiau sėsti į mašiną ir aš. O manęs neima – nori jie tarp savęs pasikalbėti. Ir aš grįžtu traukiniu. Po mėnesio pas Simonaitytę nuvažiavau, o toji sako, kad atvežė stintų maišą. Neturėjusi kur dėti – visus kaimynus apdalino, visa laiptinė agurkais kvepėjo.

Rašytoja Vilniuje gyveno Švyturio gatvėje – rašytojų namuose. Pirmame aukšte gyveno Vytautas Sirijos – Gira.

Simonaitytė ir Baltušis

Būta B.Aleknavičiaus pažinties ir rašytoju Juozu Baltušiu. Ir ne tik pažinties – būta ir ne tokių malonių atsitikimų. Pradžiai jis papasakojo apie judviejų pažintį.

Baltušiui suteikė Žemaitės literatūrinę premiją. O Kelmė mano teritorija. Skambina iš ELTOS, kad važiuočiau fotografuoti tą visą įvykį. Ta premija grandiozinė – kolūkis paskyrė 50 rublių! Premija tokia didelė – tai nupirko Žemaitės bareljefą už visus tuo pinigus, tai jų net ir negavo.

Apie ne tokias malonias akimirkas su šiuo rašytoju pats B.Aleknavčius yra parašęs savo knygoje „Kelionė: einu per Lietuvą“. Šį dviejų dalių pasakojimą ir siūlome.

Pusdienis pas liaudies rašytoją

„Kino dienų-77“ Klaipėdoje metu su grupe kino kūrėjų išplaukėme į Baltijos jūrą. Šiame gražiame būrelyje buvo ir liaudies rašytojas Juozas Baltušis. Išsikalbėjome. Čia ir kilo mintis ruošiamai fotoparodai „Liaudies rašytoja Ieva Simonaitytė“ pateikti rašytojos nuotrauką su aukštaičių krašto sūnumi, taip pat liaudies rašytoju Juozu Baltušiu. Nieko nelaukdamas ir išdėsčiau šią mintį rašytojui. J. Baltušis sutiko. Beliko vykti į Vilnių. Nepraėjus savaitei, sutartu laiku pasibeldžiau į Ievos Simonaitytės buto duris. Pasirodo, kad rašytojas mane aplenkė.

Sėdim su Juozu Baltušiu didžiajame kambaryje ir kalbamės.

– Oi tie fotografai, fotografai, – pradeda J. Baltušis. – Štai užpernai buvau „Dobilo“ poilsio namuose Nidoje. Čia pasirodė vienas fotografijos šulas ir pristojo prie manęs. O aš trumpam poilsiui atvykau. Nenorėjau nė į kalbas leistis. Bet kur tau: jis man pažadėjo kortų kaladės storumo nuotraukų pundą padaryti. Susigundžiau. Na, ir tampė mane tai prie marių, tai prie burių ir net prie jūros. Per dieną visiškai nukamavo.

„Na dabar tai bent nuotraukų turėsiu“, – vyliausi. Bet kas tau. Rudenį vėl aplankė tas fotografas mane ir padovanojo kažkokį sulankstomą leidyklos išleistą aplankaliuką.

– O kur nuotraukos? – paklausiau.

– Aš ant skaidrių fotografavau, o jos jums juk nereikalingos?!

„Tai štai tau ir pažadai, – pamaniau sau vienas, – na, palauk tu man, apgavike, prašysi ko nors manęs, guzą tau kaktą“.

Mums besikalbant, pasipuošusi atėjo ir Ieva Simonaitytė. Susėdo vienas šalia kito. Mano darbas – fotografuoti. Ir pradėjau. Du liaudies rašytojai, mūsų literatūros ąžuolai, šnekėjosi tarpusavyje, o aš klausiausi ir dirbau. I. Simonaitytė, nugirdusi mūsų ankstyvesnio pašnekesio pabaigą, taip pat skundėsi fotografais.

– Kada jubiliejaus metu klaipėdiečiai uždėjo man kapitono kepurę, apspito visas būrys fotografų. O nuotraukos iki šiol dar nė vienos neturiu. Žinau, ir neturėsiu.

Juozas Baltušis žiūrėjo pro langą. O ten, atšlaitėje, kažkokie paukščiai kapstėsi.

– Kas čia per paukščiai pas tave, Ieva?

– Tai kuosos, – atsakė I. Simonaitytė.

– A, kuosos. Atsimenu dar vaikystėje kartą mama ant pagaikščio pakabino gyvą kuosą kitiems paukščiams gąsdinti. Vargšė visą pusdienį kamavosi. Man pagailo jos kančių, ir aš ją užmušiau.

– Ką tu!? Kaip šitaip? Paukščius juk globoti reikia. Mes Priekulėje tai žvirblius lesinam, o ne mušam…

Prisiminiau, kaip bemaž prieš du dešimtmečius Kaune ir aš pirmą kartą apsilankiau rašytojos I. Simonaitytės bute Žaliakalnyje. Dirbau tuomet rajono laikraštyje ir gamtos puslapiui paprašiau rašytojos parašyti šį tą apie  gamtą. Rašytoja sutiko. Parašė apsakymėlį apie tai, kaip vaikučiai gydė žvirbliui sužeistą sparnelį.

Ir štai dabar ji vėl prisiminė žvirblius…

– Ką ten kuosas! Ką ten… dėstė J. Baltušis. Aš didžiausias kačių priešas. Atsimenu, kai dar gyvenau senam bute, kaimynystėje buvo tokia lenkė, buvusi Pilsudskio meilužė. Savo bute ji laikė vienuolika kačių! Net kačių dienas ruošdavo ir į tas savotiškas šventes kitas poniutes su katėmis kviesdavo. Būdavo, groja muzika, vaišinasi poniutės, vaišinasi ir katės, papuoštos kaspinais. Klausosi simfonijų poniutės, klausosi ir katės, tokios išdidžios ir rimtos. O kad teršdavo tos katės visus pašalius! Ir nosį užsiėmęs sunkiai praeidavai. Nusibodo man toks gyvenimas, ir kartą aš… Kiek verksmo, kiek ašarų buvo. Net man tos buvusios bajorės pagailo. Kažkas pasakė, kad čia Baltušio darbas, bet kaimynė netikėjo ir sakė: „Ne, negali būti, kad toks taurus žmogus taip padarytų“.

Praėjus savaitei, mūsų kaimynės bute vėl šeimininkavo gal kokia keturiolika katinų. Kovoti buvo neįmanoma…

– O mes Priekulėje visas užklydusias kates maitiname. Gaila. Juk gyvulėliai, – kalbėjo I. Simonaitytė. Rašytojo Juozo Baltušio pasakojimas buvo toks vaizdingas, kad negalima buvo susilaikyti nuo juoko. Tačiau I. Simonaitytė nesijuokė. Jaučiau, kad reikia kažką daryti. J. Baltušiui padaviau knygą „Lietuvos TSR rašytojai“. Kalba greitai pakrypo gerąją pusę.

– Ieva, ar jau parašei savo biografiją naujam leidiniui?

– Parašiau ir jau atidaviau.

– O man, matai, patikėjo šito naujo leidinio vyriausiojo redaktoriaus pareigas.

J.Baltušis vartė knygą.

– Tai matai, kiek daug mūsų Rašytojų sąjungos narių. Jau net 186! O kiek jų rašytojų? – klausė jis Ievos Simonaitytės.

Rašytoja tylėjo.

– O jų nedaug, – toliau kalbėjo J. Baltušis. – Tai va. Tu, dar Paukštelis, Grušas. Didelis rašytojas Justinas Marcinkevičius. Ir dar vienas kitas. Narių daug, o rašytojų tik keletas. Justinu Marcinkevičiumi negaliu atsidžiaugti. Būdamas Klaipėdoje, mačiau jo „Mažvydą“. Tai bent kūrinys! Tik gaila, kad Vilnius neturi režisierių tokiam veikalui pastatyti. Niekas taip nesugebės „Mažvydo“ pastatyti, kaip Gaidys. Jis ir Justiną Marcinkevičių mano akyse dar aukščiau iškėlė.

Rašytojas Juozas Baltušis skubėjo. Jis dar norėjo aplankyti savo kolegą Vytautą Sirijos Girą. Palydėjęs iki laiptų aikštelės, grįžau į rašytojos I. Simonaitytės mažąjį kambarėlį. Rašytoja ilsėjosi. Domutė (rašytojos pagalbininkė) virė kavą. Ruošėsi pietums. Užkandžiaujant I. Simonaitytė prasitarė:

– Tai gal dar liko kokia nors juosta. Noriu, kad mane su klaipėdiečių kapitono kepure nufotografuotum.

– Gaila, kad nedalyvavai mano jubiliejuje… – toliau šnekėjo rašytoja, – tai nors prisiminimui fotografijų būčiau turėjusi. O dabar nė vienos. Tiesa, atsiuntė J. Paleckis, bet tik iš mūsų mažo pobūvio, kurį sekančią dieną buvome suruošę.

Susirinko koks pusšimtis žmonių. Turėjome ir švedišką stalą. O pats tai nedalyvavai. Ką ten ta Simonaitytė. Tikriausiai nedalyvavai ir mano vakare Respublikinėje bibliotekoje.

Ten ir aš nedalyvavau. Negalėjau. Bet vakaras įdomiai praėjo. Kada kalbėjo Eugenijus Matuzevičius, man į namus paskambino Respublikines bibliotekos direktorius ir pasakė: „Dabar jungiu salę“. Kalbėtojas lyg ir pasimetė. O aš jam sakau: „Kalbėk, kalbėk toliau“. Ragelyje girdėjau, kad salė subruzdėjo, nes mano žodžiai garsiakalbio pagalba nuaidėjo per susirinkusią minią.

Rašytoja nutilo. Susimąstė.

– Taigi Vyriausybė mane garbingai apdovanojo. Gavau „Tautų draugystės“ ordiną. Bet vis tik aukščiausiu aš laikau liaudies rašytojos vardą. Juk tokia aš vienintelė visoje Lietuvoje.

– Kad ne, rašytoja, – bandžiau prieštarauti, – juk Baltušis, Grušas, Paukštelis – taip pat liaudies rašytojai.

– Ką ten Grušas ir Paukštelis. Jie su aukštaisiais. Baltušis taip pat keletą skyrių baigęs. O aš juk visai mokyklos nelankiau. 1977 m.

Susitaikymo taurelė

Leidybai yra paruoštas ir sąsiuvinys apie J.Baltušį.

Leidybai yra paruoštas ir sąsiuvinys apie J.Baltušį.

Eilę metų bendraudamas su rašytoju Juozu Baltušiu tai ir nesuvokiau , kada jis kalba tiesą , o kada „įjungęs“ fantaziją kuria. O tų pasakėlių būta begalės. Didelė dalis jų jau seniai užmirštos ir tik ne kurios šmėkšteli atmintyje.

– Grįžtu į namus su aplamdyta mašina ir sveikutėle uošviene, – 1966 m. po Žemaitės literatūrines premijos įteikimo pasakoja rašytojas, – ir Monikai sakau „Žinai, brangioji, iš manęs šoferio tai jau tikrai nebus. Mokykis pati vairuoti“. Ir ką!? Monika išlaikė teises ir tapo mano personaline vairuoto.

Gaunu laišką iš kokios nors mokytojos – lituanistės, kuri žavisi mano kūryba ir kviečia į pasimatymus.  Atsisakyti nepatogu, nevyriška. Tai nuteikęs nekaltą miną Monikai ir sakau: „Kviečia pasimatymą“. O ji sako: „Gerai tai važiuokim“.

Nuveža mane Monika sutartą vietą. Susitinku su ta simpatiška, mano kūryba besidominčia mokytoja. Kalbamės, o šoferis kantriai laukia. Pasišnekėjęs grįžtu prie mašinos ir Monika mane veža namus.

Tai bent gyvenimėlis.

Ne vieną panašią „voverytę“ esu girdėjęs iš rašytojo Juozo Baltušio. O kai ne kurias iš jų pasakotas Evei Simonaitytei, rašinyje „Pusdienis pas rašytoją“ bandžiau pagarsinti, tai rašytojas Juozas Baltušis labai jau įsižeidė. Teko net ir per „Tiesą“ susirašinėti. Ir mūsų draugystė įsitempė. Dėl viso šito įvykio daugiausiai teko pergyventi rašytojai Evei Simonaitytei. Paskambinusi telefonu net pabarė ir pasakė: „Tai kodėl už teisybę tu atsiprašinėji to senio“. O kai rašytoją aplankė Domas Kaunas, tai šio ji paklausė: „Ar Aleknavičiaus iš ELTOs neišmes?“. Neišmetė. O ir su rašytoju J. Baltušiu stengiausi nesusitikti.

Bet toks tas ELTA fotokorespondento darbas nuolat dalyvauti įvairiuose renginiuose, fiksuoti gyvenimo įvykius. Ir Palangoje prie Antano Venclovos vilos atidengiama memorialinė lenta. Tenka fotografuoti. O ir lentą atidengia ne kas kitas, bet rašytojas Juozas Baltušis. Nenoriu painiotis rašytojo panosėje: į fotokamerą įsisuku teleobjektyvą ir iš tolo fotografuoju.

Kaip tais laikais buvo įprasta po renginio esu kviečiamas „ant kavutes“. Atsisakyti nepatogu, bet ten juk bus ir rašytojas Juozas Baltušis. Įsitaisiau kaip galima atokiau. Nesinori susitikti su rašytoju „akis į akį“. Man užsišnekėjus su kažkuriuo renginio dalyviu netikėtai prie manęs prieina rašytojas. Jo rankose konjako taurelė. Nė žodžio netarę susidaužiam. Išgeriam. Ir rašytojas Juozas Baltušis tylėdamas vėl grįžta prie savo staliuko. Tai buvo tyli susitaikymo taurele. Daugiau su rašytoju Juozu Baltušiu susitikti neteko. O ir susitikti nebuvo būtina, nes visa patirta nuoskauda jau buvo nuskendusi tylioje susitaikymo taurelėje.

Komentarų nėra, būk pirmas. "B.Aleknavičiaus pažintis su Simonaityte ir žiežirbos su Baltušiu. II dalis"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*