Jau buvo minėta, kad R. E. Radke su pirmaja žmona buvo susilaukę dar vieno sūnaus Richardo, apie kurį tėvas labai neigiamai buvo atsiliepęs dar 1860 m. savo testamente. Jame rašė, kad šis sūnus savo lengvabūdišku elgesiu jam buvo pridaręs itin daug nemalonumų. Dėl tos priežasties Richardo teisės į paveldėjimą buvo smarkiai apribotos. Įdomu tai, kad pastarojo sūnaus nerandame dvaro kapinėse palaidotų asmenų sąraše. Jo likimas yra neaiškus. H. Scheu’aus tvirtinimu Richardas esą mirė Amerikoje.
Kita kapaviečių grupė, kurią sudarė 4 kapai, irgi buvo aptverta aukšta ketaus tvora, jos vienvėriai vartai buvę išlaužti ir, kaip spėta, greičiausiai pavogti. Maždaug 0,75 m aukščio 3 antkapiniai paminklai buvo iš natūralaus šviesaus granito, ant kurių buvo pritvirtintos lentelės su įrašais. Iš pastarųjų paaiškėja, jog čia buvo palaidotas R. E. Radke’ės brolis John Alexander su šeima: John Alexander Radke (1814 11 25-1868 11 20), jo žmona Malwine Radke, (g. von Gerhardt, jos antkapio lentelė buvusi sukulta, todėl kapavietes registravęs asmuo negalėjo nurodyti jos gimimo bei mirimo metų) ir mažamečiai jų vaikai Hermina Radke (1846 10 16-1848 08 26) bei Max Radke (1848 07 16-1850 04 06). Kitaip nei brolis Richardas Eduardas, kuris iš tėvo Franzo Wilhelmo Radke’ės perėmė Šilutės dvarą, ar Heinrichas Dietrichas, po tėvo mirties paveldėjęs Barzdūnus, Johnui Alexanderiui po tėvo mirties valdė Uostadvarį (Kuwertshof). Tad, kodėl jis su šeima buvo palaidotas Šilutės dvaro kapinėse, lieka neaišku.
Dera pastebėti, kad Johnas Alexanderis su žmona (pulkininko Carlo Wilhelmo v. Gerhardto ir jo žmonos Celeste von Flottwell duktė) be anksti mirusių dviejų vaikų buvo susilaukę dar vienos dukters Elisabeth (1845-1900), kuri buvo ištekėjusi už Šilgalių dvaro savininko Juliaus Habedanko. Spėjama, kad, būtent, pastarųjų sūnus, kurio vardas, deja, nežinomas, 1936 m. buvo susisiekęs su H. Scheu’umi, ieškodamas genealoginių ryšių su Beerbohmų gimine. Be to viename iš laiškų (1936 gegužės 24 d.) jis H. Scheu’aus prašė leisti iš Šilutės dvaro kapinių pasiimti ir į Šilgalius pasigabenti senelių Johno ir Malwine Radke’ių bei jo mamos Elisabeth brolio ir sesers antkapinius paminklus. H. Scheu į tokį prašymą pažiūrėjo geranoriškai ir pastarajam pranešė, kad dvaro sodininkas bei jo anūkas Werneris metaliniu virbu patikrinę nustatė, jog keturių kapų karstai yra visiškai sunykę, todėl paminkliniai akmenys palaikams nebeturį jokios reikšmės. Dėl to jis nepieštaraująs, kad granitiniai akmenys ir galbūt tvoros likučiai pasitaikius progai būtų paiimti. Deja, taip ir lieka nežinoma, ar p. Habedankas pasinaudojo šiuo leidimu ir ar iš Šilutės dvaro kapinių buvo išvežti Johno Alexanderio šeimos kapus ženklinę paminklai.
Dvaro kapinėse be minėtų kapaviečių buvo užfiksuota dar penkių kapų grupė – neaptverta, tačiau paženklinta penkiais kryžiais. Ataskaitoje šios kapavietės nėra detalizuotos – tik nurodyta, kad čia yra palaidoti Rogge’ės šeimos nariai. Iš genealoginių Radke’ių giminės tyrinėjimų pavyko nustatyti, kad viena iš Franzo Wilhelmo Radke’ės dukterų bei R. E. Radke’ės seserų Lucinda Radke (1802-1848) buvo ištekėjusi už Naujųjų Urbiškių (Neu Hermannlöhlen, ši vietovė 1897 m. buvo prijungta prie Verdainės) dvarininko Samuelio Rogge’ės (1797-1874). Tad galima spėti, kad pastaruosiuose kapuose ilsėjosi minėtų sutuoktinių bei jų vaikų palaikai. Kokie motyvai lėmė, jog Rogge’ės šeima palaidojimui pasirinko Šilutės dvaro kapines, lieka neišaiškinta.
Prie viso to, kas jau buvo pasakyta apie dvaro kapines, galima pridėti dar keletą įdomių pastebėjimų. Antai H. Scheu užsimena, kad Richardo E. Radke’ės ir jo žmonos palaikai buvo palaidoti bendrame mūriniame rūsyje, kuris buvęs uždengtas storomis ąžuolinėmis lentomis. Jos buvusios maždaug 1 m gylyje ir tuo metu dar nebuvo sutręšusios. Šitai, kaip ir kitų palaikų būklę, nustatė dvaro sodininkas. Sutrūnijęs taip pat buvo Eduardo Radke’ės karstas, o štai kiek anksčiau palaidoto jo netikro brolio Alfredo karstas dar buvęs sveikas. Jau buvo minėta, kad visiškai sunykę buvo Johno Alexanderio Radke’ės šeimos narių karstai.
Pastebima, kad į 1936 m. sudarytą dvaro kapinių registrą yra įtrauktos tik Radke’ių giminės kapavietės. Tai, regis, buvo daryta tikslingai, greičiausiai norint minėtą p. Habedanką informuoti apie dvaro kapinėse palaidotus jo giminaičius. Kita vertus, žinoma, kad 1889 m. Šilutės dvarą įsigijo naujas savininkas – iš Klaipėdos kilęs Hugo Scheu’us, kuriam tarp kita ko atiteko ir dvaro žemėms priklausęs kapinių sklypas. Tad logiška būtų manyti, kad nuo anų metų dvaro kapinėse galėjo būti laidojami ir H. Scheu’aus šeimos bei giminės nariai. Taigi kam iš Scheu giminės, išskyrus patį H. Scheu’ų, dvaro kapinės tapo amžino poilsio vieta?
Pavyko nustatyti, kad H. Scheu’aus tėvas, pirklys ir laivų savininkas Arnoldas Carlas Scheu’us (1811 10 05-1886 01 27), motinaWilhelmine Rosette Ziegler (1825 03 19-1848 11 26), mirusi, beje, po nesėkmingo gimdymo, o taip pat pamotė Wilhelmine Krohne (mirė 1892 07 20) buvo palaidoti Klaipėdos miesto kapinėse. Brolis, advokatas ir justicijos tarėjas Gustavas Arnoldas Karlas Scheu’us (1846 09 18- 1921 04 25), mirė Įsrutyje (Insterburg), kur ilgą laiką dirbo ir gyveno. Ten jis ir palaidotas, šalia 1897 m. mirusios savo žmonos Johanna’os Henriette’ės Elisabethos Sternberg.
H. Scheu’aus žmona Mary Jane Scheu (g. Schultz, 1856 04 28- 1880 07 13), mirusi po jauniausio sūnaus Hugo gimdymo praėjus vos šešioms dienoms Lėbartų dvare, jau karste, įkeltu į šiaudų pridėtą vežimą, žingsnis po žingsnio vyro lydima maždaug 12 km, prastu keliu buvo pergabenta į Klaipėdą. Ji buvo palaidota Klaipėdos miesto kapinėse, prieš tai pastoriui prie karsto pakrikštyjus jos naujagimį.
Dvaro kapinės netapo amžino poilsio vieta ir dviem H. Scheu’aus vaikams. Jauniausias H. Scheu’aus sūnus Hugo (g.1880 07 13) kaip ir tėvas norėjęs tapti ūkininku, praktikavosi keliuose dvaruose, perėmė tėvo valdytą Lėbartų dvarą, po to vienerius metus praleidęs Tilžės dragūnų pulke, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pašauktas į kaizerinę vokiečių kariuonenę. Kaip rašoma 1916 m. birželio 13 d. štabo vado Karaliaučiuje atsiųstame pranešime, vyr. leitenantas bei kulkosvaidininkų kuopos vadas Hugo Schue’us žuvo pakirstas priešo kulkos prie Verdeno (Prancūzija) 1916 m. gegužės 20 d. Kartu su kitais vokiečių kariais jis buvo palaidotas Liny devant Dun (apie 25 km nuo Verdeno) vokiečių kapinėse. Nerasta duomenų, kad tėvas būtų ėmęsis iniciatyvos sūnaus palaikus parsigabenti į Šilutę. Priešingai, dokumentai liudija apie jo kapo lankymą Prancūzijoje.
Duktė Ellen Scheu (g. 1879 05 16), 1915 m. ištekėjusi už vokiečių mokslininko, aukštosios technikos mokyklos profesoriaus ir elektrotechnikos instituto direktoriaus Walterio Rogowskio (1881-1947), apsigyveno Jenoje, po to Achene, kur ji 1959 m. ir mirė.
Tik vienintelis Erichas Scheu’us (g. 1876 12 03), vyriausias H. Scheu’aus sūnus, medicinos tarybos narys ir Šilutės apskrities gydytojas, 1929 m. birželio 29 d. miręs nuo plaučių uždegimo kelionės metu į Švediją, į kurią vyko su jaunesniu savo sūnumi Günteriu, garlaivyje „Sierra Ventana“, buvo palaidotas dvaro kapinėse. Žinoma, kad Vilniuje tarp saugomų H. Scheu‘aus dokumentų yra išlikusios netgi kelios Ericho Scheu’aus laidotuvių nuotraukos.
H. Scheu’aus anūkai bei Ericho Scheu’aus sūnūs su savo motina Helene Scheu (g. Hauser, 1885-1975) Šilutę buvo apleidę besibaigiant Antrajam pasauliniam karui. Jauniausias anūkas Hugo, gimęs Šilutėje (1925 08 07), karo metais kovojęs vermachto gretose, žuvo Priekulėje (Latvija) 1944 m. lapkričio 7 d. Šilutiškio Prano Snarskio, kuriam teko karo metais tarnauti Šilutės dvare, atsiminimuose, kuriuos užrašė jo duktė Birutė Šemetienė, tarp kita ko užsimenama, kad į Šilutės dvarą, regis, iš Rygos buvo atsiųsta žuvusio vermachto kareivio uniforma. Tai buvę jau minėto anūko kariška apranga, kuri dvare sukėlė gedulą ir raudas.
Vidurinysis H. Scheu’aus anūkas Günteris Scheu’us, gimęs Karaliaučiuje (1912 11 22), baigęs Šilutės Herderio gimnaziją, vėliau Müncheno universitete studijavęs miškininkystę, 1998 balandžio 10 d. mirė ir buvo palaidotas Denzlingine (Baden-Würtenberg žemė).
Vyriausias anūkas Werneris (g. 1910 m.), po senelio mirties paveldėjęs dvarą, kaip ir tėvas Erichas Scheu’us dirbo gydytoju Šilutėje. Karo metais kaip aktyvus vokiečių nacionalsocialistų partijos narys, buvo paskirtas SS Šilutės dalinio vadu. Po karo pasitraukęs į Vokietiją, tęsė gydytojo praktiką Borkum (Žemutinė Saksonija) vaikų sanatorijoje. 1961-1964 m. Auriche vykęs teismo procesas Wernerį Scheu’ų už talkininkavimą nužudant daugiau nei 200 žydų, kurie 1941 m. buvo sušaudyti prie Žemaičių Naumiesčio, nuteisė kalėjimu iki gyvos galvos. Mirė XX a. aštuntajame dešimtmetyje kalėjime, iki tol čia parašęs stambų romaną „Birutė“ bei mokslinį darbą apie vokiečių kalinių elgseną.
H. Scheu’aus marti Helene Scheu (Hauser), kartu su vyriausiu sūnumi Werneriu iki 1944 m. gyvenusi dvare Šilutėje, sulaukusi beveik 90 metų, mirė Borkum saloje (Žemutinė Saksonija) 1975 m. kovo 14 d. Viename nekrologų užsimenama, kad kartą ji buvo išreiškusi troškimą surasti amžiną poilsį garbingose dvaro kapinėse, šalia čia palaidoto savo vyro. Tačiau anuomet, kaip žinome, dvaro kapinių beveik nebuvo likę nė pėdsakų – jų vietoje stovėjo pagalbiniai Hidraulinių pavarų gamyklos pastatai. Tad Helene’os Hauser palaikai buvo sudeginti, o pelenai išberti į Baltijos jūrą, kurioje, kaip rašoma nekrologe, vietos randa ir tėviškės Šyšos upės vandenys.
Kad ir kaip būtų keista, tačiau nedaug trūko, kad netgi pats Šilutės dvaro savininkas Hugo Scheu’us (1845 04 01-1937 07 25) būtų palaidotas ne dvaro kapinėse. Žinomas 1932 m. rugpjūčio 13 d. H. Scheu’aus laiškas Šilutės evangelikų parapijos klebonui Eichei, kuriame dvarininkas prašė leidimo po mirties būti palaidotam Šilutės evangelikų bažnyčioje. Tam jis netgi buvo sugalvojęs antkapinį įrašą, kuriame pats save buvo įvardinęs šios bažnyčios įkūrėju. Šitokiam dvarininko, kuris iš tiesų buvo vienas iš aktyviausių bažnyčios Šilutėje steigimo iniciatorių, bažnyčios bei klebonijos statyboms padovanojęs sklypus, norui neprieštaravo nei klebonas, nei parapijos bažnytinė taryba. Visgi atsakyme H. Scheu’ui buvo užsiminta, kad detalesnį nutarimą parapijos bažnytinei tarybai reiks priimti vėliau. Ar tas sprendimas vėliau buvo priimtas ar atmestas, ar įtakos tam turėjo opozicionieriai, buvę nepatenkinti tokiomis H. Scheu’aus pretenzijomis, lieka tiksliai nežinoma. Tačiau aišku viena, kad 1937 m. liepos 25 d. miręs 92 metų sulaukęs H. Scheu’us, liepos 29 d. 4 valandą popiet iš ev. bažnyčios buvo palydėtas į dvaro kapines, kur amžino poilsio atgulė šalia savo sūnaus Ericho Scheu’aus. Kaip rašo P.Jakštas, ant H. Scheu’aus kapo buvo pastatytas juodo švediško granito paminklas, kuris nežinia kur dingo 1945 m..
Apibendrinant išanalizuotą istorinę medžiagą apie Šilutės dvaro kapines, galima teigti, kad dvaro kapinės buvo įsteigtos 1830-1845 m. šiandien teisingai vadinamoje „dvaro kapinaičių“ teritorijoje. Dvaro kapinių plotas buvo 17,1 a ir iki jų sunaikinimo 1945 m. jose buvo 20 kapaviečių: 18 priklausė dvarininkų Radke’ių ir 2 – Scheu’jų šeimoms.
P.S. Išeivis iš Šilutės Ewaldas Lauks papasakojo vieną kuriozišką dvaro kapinėse nutikusią istoriją. Pasak jo, vienas tarnautojas, eilinį kartą prisigėręs, norėdamas sutrumpinti kelią namo, pasukęs per dvaro kapines. Jose beieškodamas praėjimo, įkrito į naujai paruoštą laidojimo rūsį, kuriame kitą dieną turėjo būti palaidotas dr. H. Scheu’us. Kadangi nelaimėlis savo jėgomis iš duobės išlipti nebevaliojo, joje saldžiai užmigo. Kitą dieną priešpiet toje duobėje jis buvo užtiktas dar tebemiegantis.
Moralas: šis nutikimas gera pamoka šilutiškiams, kurie trumpindami kelią, be graužaties vis dar pėdina įstrižai garbingą istoriją slepiančios sunaikintų dvaro kapinių plynės.
Tekstas rašytas 2004 m.
Ačiū už Šilutės istorijos sklaidą.