Kone pačiame miesto centre, įspraustas H. Šojaus g. ir Atgimimo al. sankirtos kampe, ribojamas prekyviečių „Egmina“ ir „Halė“, o taip pat Naujųjų Apaštalų bažnyčios, Šilutės pirmosios ir Vydūno gimnazijų kaimynystėje plyti atviras žemės rėžis. Senųjų gyventojų prisiminimai bei dar gyva žodinė tradicija liudija, jog prieškaryje čia buvusios Šilutės dvaro kapinės. Šiandien šitai išduoda tik senų liepų vora, keturkampiška forma įrėminusi buvusias kapines, vienišas sudūlėjęs antkapis bei naujai 1999 m. pastatytas paminklinis akmuo čia palaidotam Šilutės dvarininkui Hugo Scheu’ui. Šių ženklų šilutiškiams šiandien yra per maža. Antraip sunku suprasti, kodėl kapines skersai ir įkypai išraižė 5-6 praminos, kurių viena driekiasi kone per patį krašto ekonomikos tarėjo ir Karaliaučiaus universiteto garbės daktaro H. Scheu’aus kapą. Šilutiškiai įprato kasdien trumpinti kelią ir abejingai visomis kryptimis pėdinti per plyną žemės plotą. Transporto priemonės irgi iki šiol be skrupulų yra spraudžiamos tarp senų, kapinių ribas žymėjusių liepų. Regis, nedaug trūko, kad šalia kapinių būtų nutiestas sunkiajam transportui bei prekių krovai skirtas ruožas ar būtų pradėti kiti kapinių prieigų ardymo darbai.
Šiandien, beje, kėsinamasi tik į unikalių dvaro kapinių likučius, nes pagrindinis sunaikinimo darbas buvo atliktas dar ankstyvame pokaryje, „buldozerinio ateizmo“ metais, kuomet griuvo ar sandėliais virto dauguma vokišką kultūrą simbolizavusių evangelikų bažnyčių, arimais ar sąvartynais, metalo laužo ir kitų statybinių medžiagų šaltiniu tapo kone visos evangelikų kapinės. Taip Šilutėje Verdainės bažnyčia virto linų apdirbimo fabriku, o į jos šventoriaus kapines giliai įsirėžė išsiplėtusios gamyklos pastatų pamatai (šiuo metu čia veikia UAB „Milmona“, buvusi vilnos AB „Drobė“). Tarybiniais metais be žymės buvo nušluoti Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapai, apniokotos Šilutė evangelikų kapinės.
Dvaro kapinės P. Jakšto tvirtinimu buvo pradėtos naikinti jau 1945 m. gegužės mėn.: paminklai nuversti, o kapai sulyginti buldozeriu. Pasakojama, kad verčiant H. Scheu’aus paminklą, traktorius įlūžęs ir sutraiškęs rūsį, kuriame buvęs karstas. Anuometinis požiūris į Šilutės dvaro kapines buvęs itin priešiškas, nes čia esą buvo palaidoti vokiečiai, kurie dar buvo dvarininkai – tarybiniais terminais sakant – liaudies engėjai. Negana to dvaro kapinės išimtinai imtos laikyti fašistinėmis, nes čia palaidoto H. Scheu’aus anūkas Werneris Scheu’us Antrojo pasaulinio karo metais buvo Šilutės SS dalinio vadas. XX a. 6-7 dešimt. nuniokotų kapinių sklypas pateko į greta besikūrusių Hidraulinių pavarų gamyklos teritoriją, kurią ilgam apjuosė aukšta žalia lentinė tvora. Kapinių vietoje iškilo lentinis sandėlis su pašiūrėmis. Tokiu būdu dvaro kapinės, nūdien galėjusios tapti garbingiausia miesto istoriją reprezentuojančia vieta, buvo paslėptos ir pasmerktos ilgametei amnezijai.
Subjauroto miesto panteono sutvarkymu buvo susirūpinta Atgimimo metais. 1989 m. Šilutės I-os vid. mokyklos bendruomenė kreipėsi į rajono ir Hidraulinių pavarų gamyklos vadovus, prašydama nugriauti žaliąją tvorą ir leisti sutvarkyti kapines. Atsakyti buvo delsiama. Reikalai pajudėjo, kai iniaciatyvą parodė rajono partijos komitete pradėjęs dirbti V. Sturys, kuris 1990-1991 m. buvo išrinktas rajono Tarybos pirmininku. Hidraulinių pavarų ir kitų įmonių darbininkai nugriovė ant kapų pastatytus sandėlius, o taip pat juos slėpusią tvorą. Atkasus eilę kapų, buvo identifikuoti bei perlaidoti H. Scheu’aus palaikai. Jo kapą sutvarkė paminklosaugininkai; visas kapinių plotas buvo apželdintas veja. Dvaro kapinių teritoriją ėmėsi prižiūrėti komunalininkai ir Šilutės I-os vid. mokyklos moksleiviai. 1999 m. vietoj H. Scheu’aus kapą žymėjusios medinės plokštės, buvo pastatytas velionio valią įkūnijęs lauko akmens antkapinis paminklas. Galiausiai 2003 m. pavyko pasiekti, kad šios dvaro kapinės būtų įtrauktos į LR Kultūros vertybių registrą. Tuo būdu buvo nustatytas saugomos teritorijos plotas (0,18 ha) ir apsaugos nuo fizinio poveikio zonos plotas (0,33 ha).
Nepaisant pasiektų pozityvių rezultatų, pastaraisiais metais šilutiškių elgesyje vis labiau pastebimos regresyvios apraiškos, visuotinė apatija dėl dvaro kapinių ateities. Tai patvirtina jau keletas minėtų daromų blogybių. Kaltę dėl to iš dalies, matyt, reikia versti ir slėpiningai, nepažintai kapinių istorijai. Dėl šios priežasties ne vieno sąmonei taip ir nepavyko įveikti sovietmečiu primesto dvaro kapinių devalvacijos barjero.
Reikia pripažinti, kad žinios apie Šilutės dvaro kapines iki šiol buvo išties šykščios. Išskyrus tarpukario laikus siekiančius senųjų šilutiškių miglotus prisiminimus, dvaro kapinių beveik nebuvo pavykę fiksuoti nei dokumentiškai, nei kartografiškai. Todėl apie kapinių atsiradimo metus, tikslias kapinių ribas ir, turbūt svarbiausia, apie ten palaidotus asmenis iki šiolei buvo vien spėliojama. Keletas neseniai H. Scheu’aus archyve aptiktų dokumentų leidžia įminti Šilutės dvaro kapinių istoriją gaubusias paslaptis ir apie dvaro kapines prabilti istoriškai pagrįstais faktais.
Lig šiol žinota, jog dvaro kapinės jau buvo fiksuotos 1860 m. išleistame Šilutės miesto ir apylinkių žemlapyje. Jas taip pat galima matyti ir 1912 m. žemėlapyje. Deja, abiem atvejais kapinės pavaizduotos labai schematiškai ir ne itin tiksliai. Tikslesnė dvaro kapinių lokalizacija įmanoma tik aptiktuose detaliuose 1913 ir 1928 m. Šilutės miesto dalies brėžiniuose, kurie nedviparsmiškai rodo kapines buvus dab. H. Šojaus g. ir Atgimimo al. kampe, prie Naujųjų Apaštalų bažnyčios, senomis liepomis juosiančioje plynėje. Vienu atveju vieta pažymėta kaip kapinės, kitu – kaip dvarininkui Hugo Scheu’ui priklausęs žemės sklypas. Pastarojo dydį, beje, irgi pavyko tik neseniai nustatyti. 1882 m. Šilutės dvaro žemių kadastro registre atskira eilute pažymėta, kad dvaro kapinių plotas buvęs 17,1 a, o kelias, vedęs į kapines sudarė 5,4 a. Tad, kaip galima pastebėti, tai beveik atitinka Kultūros paveldo centro nustatytą kapinių teritorijos plotą.
Logiška būtų manyti, kad dvaro kapinės galėjo būti įsteigtos tik po 1819 m., kai Šilutės dvaras buvo parduotas ir tapo privačia dvarininkų Radke’ių giminės nuosavybe. Iki tol dvaras su visomis žemėmis buvo tik nuomojamas. Todėl vargu ar nuomininkas bei jo artimieji iki tol būtų ryžęsi būti palaidoti nuomojamose žemėse. Tai, beje, patvirtina ir Alfredo Radke’ės 1891 m. rašyti jo giminės, kuri Šilutės dvarą nuomojo jau nuo 1752 m., geneologiniai užrašai. Juose užsimenama, kad Šilutės dvarą nuo 1761 m valdęs Ewaldas Radcke (1741-1785), mirė nuo karštligės 1785 m. ir buvo palaidotas Verdainės bažnyčios kapinėse. Tais pat metais mirusi pastarojo motina Louisa Regina (g. Werner, 1711-1785) taipogi buvusi palaidota Verdainės kapinėse.
Svarbi yra kita A. Radke’ės užrašų pastaba, anot kurios, 1830 m. uždarius senąsias kapines Verdainės bažnyčios šventoriuje, netrukus buvo atidarytos naujos kapinės tarp Verdainės ir Žibų bei tuo pačiu įsteigtos dvaro kapinės tarp Šilokarčemos ir Žibų. Vis dėlto, kada tiksliai buvo įsteigtos dvaro kapinės, po Verdainės kapinių uždarymo praėjus vieneriems, penkiems metams ar visam dešimtmečiui, lieka nežinoma. Šiuo atveju nedaug aiškumo suteikia ir Šilutės dvaro nuomininko Ewaldo Radcke’ės sūnaus Franzo Wilhelmo Radke’ės (1770-1840) mirties faktas. Pastarasis, Šilutės dvarą visiškon nuosavybėn įsigijęs 1819 m., amžino poilsio atgulė 1840 m. ne dvaro, bet Verdainės kapinėse. Suprantama, tokį sprendimą pirmiausiai galėjo lemti tai, kad pastarosiose kapinėse buvo palaidota jo žmona Henriette Amalie (g. Brandenburg), 1818 m. mirusi per sūnaus Juliaus Radke’s gimdymą. Visgi tas faktas, kad dvaro savininnkas buvo palaidotas bendrose mietelio, o ne dvaro kapinėse, negali nekelti tam tikrų abejonių dėl dvaro kapinių egzistavimo XIX a. ketvirtame dešimtmetyje. Iš kito dokumento galima matyti, kad pirmasis palaidojimas dvaro kapinėse, berods, bus įvykęs 1845 m., kai čia buvo palaidotas penkiametis Oskaras Radke. Tad, remiantis išdėstytais faktais, dvaro kapinių įsteigimo ribas vis dėlto reiktų apibrėžti 1830-1845 m. laikotarpiu. Dera pastebėti dar vieną įdomią detalę, kad kapinės, rodos, buvo įkurtos dvaro žemių pačiame pakraštyje, kur dvaro žemės ribojosi su Žibų bendruomenės žemėmis. Taip manyti verčia išlikę dvaro žemių ribų brėžiniai bei planai.
Būtina aptarti Šilutės dvaro, o tuo pačiu ir dvaro kapinių nuosavybės aspektą, nes tai iš dalies atskleidžia kokie asmenys buvo palaidoti kapinėse. Žinoma, jog 1835 m. minėtas Franzas Wilhelmas Radke dvarą perdavė vyriausiam iš penkių savo sūnų (turėjo dar dvi dukras) Richardui Eduardui Radke’ei (1805-1863). Pastarajam mirus 1863 m., dvarą paveldėjo jo antroji žmona Frederike (g. von Trentovius, 1821-1880), po kurios mirties 1880 m., dvaras atiteko šešiolikmečiui sūnui Eduardui Radke’ei (1863-1904). Šis nugyventą ir įsiskolinusį dvarą 1889 m. pardavė iš Klaipėdos kilusiam Lėbartų dvarininkui Hugo Scheu’ui (1845-1937).
Vertas dėmesio yra faktas, kad 1889 m. kovo 27 d. Šilutės dvaro pirkimo-pardavimo sutartyje atskiras paragrafas (§ 7) yra skirtas dvaro kapinėms: „Pirkėjas (H. Scheu – D. B.) įsipareigoja išlaikyti kapinėse esančius Pardavėjo (E. Radke – D. B.) šeimos kapus“. Įdomu tai, kad, nors pardavėjas, t.y. E. Radke, mirė gana anksti, tačiau H. Scheu’us šį sutarties punktą, regis, išlaikė nepažeistą. Kaip H. Scheu’us prasitarė viename laiške Radke’ių giminės atstovui, 1930 m. dvaro kapines jis buvo paliepęs aptverti tvora, nutiesti į jas kelią, o visus jose išlikusius kryžius naujai perdažyti juodais aliejiniais dažais. Be to jo paties iniaciatyva buvo suregistruotos beveik visos dvaro kapinių kapavietės. Išlikusioje ataskaitoje, kurią, spėjama, pateikė kapinių tvarkymo darbams vadovavęs dvaro sodininkas (veikiausiai tai buvo Franz Wallat), liko užfiksuoti ne tik dvaro kapinėse palaidoti asmenys, tačiau iš jos taip pat paaiškėja egzistavusi kapaviečių grupuotė, stovėję antkapiniai paminklai bei kitos detalės.
Kaip matyti iš šio ataskaitos, dvaro kapinėse gausumu pirmiausia išsiskyrė vienoje eilėje buvusių 7 kapaviečių grupė, kurią anuomet, rodos, buvo galima laikyti svarbiausiu kapinių akcentu. Neaptvertose, paženklintose tik aukštais paminkliniais kryžiais kapavietėse buvo palaidota: Šilutės dvaro savininko Richardo Eduardo Radke’ės uošvė Catharina von Trentovius (g. Gottschalk, 1796 03 14-1872 05 01); pastarosios ir Klaipėdos rusų konsulo Heinricho Ephraimo von Trentovius’o duktė bei Richardo Eduardo Radke’ės antroji žmona Friederike Radke (g. von Trentovius, 1821 10 06-1880 02 25); pats Richardas Eduardas Radke (1805 10 09-1863 06 25); R. E. Radke’ės pirmoji žmona, kanceliarijos tarėjo Hagerio ir jo žmonos Berthos (g. Calsow) duktė, Auguste Radke (g. Hager, 1814 05 16-1846 10 26); Camilie Radke (1844 10 30-1845 12 15) ir Oskar Radke (1842 10 03-1845 08 08). Spėjama, kad paskutinieji du – tai mažamečiai R. E. Radke’ės vaikai iš pirmos santuokos. Jei ši prielaida pasirodytų teisinga, tuomet R. E. Radke’ės pastaba jo 1860 m. testamente, esą iš pirmos santuokos gyvi yra du sūnūs Alfredas ir Richardas, regis, buvo padaryta tikslingai.
Daugiausia neaiškumų kyla dėl paskutinio šioje kapaviečių eilėje paminėto Carlo Radke’ės (1817 03 22-1869 05 22) kapo. Sprendžiant pagal gimimo datą, mirusįjį būtų galima laikyti R. E. Radke’ės broliu. Tačiau iš pastarojo šeimos tyrinėjimų iki šiol buvo žinomi keturi broliai John Alexander, Julius Leopold, Heinrich Dietrich ir Wilhelm Ewald. Tad Carlo Radke’ės giminystės ryšiai su R. E. Radke lieka kol kas tiksliai nenustatyti.
Toje pat ataskaitoje minimi dar du kapai, buvę aptverti aukšta ketaus tvora su dvivėriais vartais, kuriems, kaip pastebėta, jau reikėjo remonto, nes netgi jų spyna buvo visiškai surūdyjusi. Šiuose kapuose buvo palaidoti du R. E. Radke’ės sūnūs: iš pirmos santuokos Alfred Radke (1840 10 29-1903 03 21) bei iš antros santuokos Eduard Radke (1863 09 22-1904 12 30). H. Scheu’us savo atsiminimuose rašė, jog jam nupirkus dvarą, Alfredas Radke, kaip buvo numatyta dvaro pirkimo-pardavimo sutartyje, gyveno viename iš dvarui priklausiančių pastatų ir kas mėnesį gaudavo 45 markes rentos. Sumanus, padorus, impozantiško stoto vyras, dalyvavęs 1870-1871 m. kare, leitenantas Alfredas Radke buvęs populiarus pašnekovas ir elegantiškas šokėjęs, ne kartą mėginęs atsidėti pjesių rašymui. Dėl kelio sąnario uždegimo jis tapo šlubas. Išpildant jo paskutinę valią, jis buvęs palaidotas dvaro kapinėse su visa karine pagarba, pritariant Tilžės dragūnų orkestrui bei dalyvaujant karių sąjungai. Kaip pastebi H. Scheu’us, po laidotuvių jis velionio giminaičius viešbutyje „Germania“ pavaišinęs alumi ir vynu. Nepraėjus nė dvejiems metams, nuo skrandžio ligos mirė Alfredo Radke’ės netikras brolis Eduardas Radke, neurastenikas, nuolatos kentęs virškinimo ir skrandžio sutrikimus (beje, būtent nuo skrandžio ligos jis ir mirė) bei ilgą laiką gydęsis Berlyno neuroliginėje ligoninėje. Pasakojama, kad ji kankinusi persekiojimo manija, esą jis visur regėjęs prieš jį rengiamus apvesdinimo sąmokslus).
Tekstas rašytas 2004 m.
Puikus straipsnis. Džiugina tai, kad krašto istorinės praeities detalės garsinamos ir mūsų krašto istorinis paveikslas tokiu būdu tampa vis ryškesnis. Ačiū už tai visiems, kurie domisi, atranda ir leidžia susipažinti.