Jau ne kartą buvo kalbėta, kad Žemaičių Naumiesčio – anksčiau Nowe miasto – atsiradimo laikas nėra aiškus. Lyginant su gretimomis gyvenvietėmis, įvairiuose dokumentuose jis paminimas gerokai vėliau. Apie tai buvo rašyta straipsnyje „Kaip radosi naujas miestas senų gyvenviečių apsuptyje“. Šiek tiek jį pratęsiant, verta šiuokart aptarti tris upes, kurios susibėga šio miestelio centre.
Svarbus orientyras – upės
Apie jas galime pakalbėti pasižvalgius po vieną iš senųjų žemėlapių. Tai jau ankstesniame straipsnyje minėtas Kasparo Hennebergerio (Casparus Hennenberger) nubraižytas žemėlapis. Šiaip jų būta ne vieno – vėlesniame jis ką nors tikslino. Šiuo atveju pasigilinkime į viešai pasiekiamą 1584 m. Prūsijos žemėlapio dalį, kuriame yra su mūsų tema susiję dalykai.
K. Hennebergerio 1584 m. žemėlapio fragm.
Žemėlapyje randame aiškiai perskaitomus gyvenviečių pavadinimus – WONUTTEN, GARDEN, METRIKEN, WERDENA, HEYDEKRUG, o taip pat upių vardus CZISE, MIRGLA, SCHUSTIS. Nors pastaroji teka Žemaičių Naumiesčio šiaurės vakarinėje miestelio dalyje, tačiau žemėlapyje jokios užuominos apie čia esančią gyvenvietę, skirtingai nuo Vainuto, Gardamo. Ir nuo Metrikviečių, kurių šiandien iš vis vos kelios trobos bestovi.
Šiaip Šustis yra didžiausia pro Žemaičių Naumiestį tekančių upių. Įdomu, kad K. Hennebergeris nepažymėjo nei į šią upę įtekančio Šelmens, nei ją savo vandenimis visai miestelio centre papildančios Lendros.
Iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad kunigas, istorikas, geografas bei kartografas Hennebergeris medžiagą rinko Prūsijos kunigaikščio lėšomis nuo 1569 m. keliaudamas po Prūsą ir Mažąją Lietuvą (Rytų Prūsiją). Taip pat žinoma, kad iš kitų to meto Europos kartografų darbų Henenbergerio žemėlapiai išsiskyrė tikslumu, išsamumu. Ypač jis stengėsi kuo tiksliau pažymėti upių pavadinimus.
Tad kyla natūralus klausimas: kodėl šiame gan išsamiame žemėlapyje nėra pažymėta Naumiesčio gyvenvietės? Nesilankė Henenbergeris šiose vietose ir nepastebėjo čia žmonių gyvenančių žmonių ir jų pastatų? O gal jų būta tiek nedaug, kad nematė jokio reikalo jų savo žemėlapyje pažymėti? O gal tiesiog netyrinėjo aplinkos Lietuvos teritorijoje, kuri po 1579 m. po Liublino unijos buvo susieta su Lenkijos karalyste? Tačiau gan aiškiai pažymėtos Vainuto ar Tauragės gyvenviečių vietos bei taip pat pakankamai tiksliai nurodytos iš Lietuvos į Nemuno baseiną (Rytų Prūsijoje) sutekančios upės bei upeliai leistų manyti, kad vis tik jis šiose vietose buvojo.
O kodėl nėra žemėlapyje pažymėtų Šėlmens bei Lendros? Gal tuomet jos buvo tokios, kad pagal jo žemėlapio mastelį paprasčiausiai netilpo? Nors, pavyzdžiui, Mirglonas labai panašaus dydžio – pažymėtas…
Šėlmuo ar Vanãgis?
Šėlmuo, taip šiandien vadinama kone per visą Žemaičių Naumiesčio miestelį vingiuojant antroji didžiausia upė. Į miestelį ji atiteka šlaitu nuo Vanãgių kaimo. Šalia Žaliakalnio nutenka į slėnį, kur anksčiau senais laikais buvusi užtvenkta. Gausesnio vandens ir tėkmės stiprumo anuomet reikėjo nuo seno čia įrengtam malūnui. Praėjusiame amžiuje iki sovietmečio jis buvo žinomas Paitienės – jos savininkės – vardu. Dabar nei užtvankos, nei tvenkinio, o ir pačio malūno šiandien nebėra. Malti grūdus dabartiniame gyvenime tiesiog nebereikia. Todėl dabar netrukdomas jokios užtvaros „laisva pavara“ vanduo nubėga žemyn. Netrukus čia, slėnyje, sutinka Lendrą, mažiausią iš trijų miestelio upių. Toji čia pat išteka iš didoko vamzdžio: per miestelio vidurį, kad žmonėms nekeltų problemų, sutekinta į jį. Įveikusi betoninę atkarpą ir papildžiusiu savo ne itin gausiais vandenimis Šėlmenį, Lendra, tiesiogine to žodžio prasme, įsilieja į ją. Toji, kiek paplatėjusi, toliau lėtai pro gyventojų sklypus vandenis plukdo link kelio į Šylius. Palindusi po tiltu greta buvusios sinagogos ir kiek pavingiavusi prie kelio tilto į Gardamą visu savo vandeniu suteka į Šustį. O jau šis upelis, už Laučių, ir net už Jonaičių, papildo Šyšos upė, kurios galutinis taškas – įsilieti į Atmatą, Nemuno deltos atšaką.
Oficialiuose šaltiniuose šis upelis vadinama Šėlmeniu. Tačiau kraštietis Albertas Juška savo atsiminimų knygą apie gyvenimą XX a. vidurio Naumiestyje pavadino „Miestelis prie Lendros, Vanãgio ir Šusties“. Negalėjo gi jis pakeisti upelio pavadinimo. Juo labiau, kad hidronimai, žmonių atmintyje (ir istorijoje) išlieka gerokai ilgiau, nei gyvenviečių vardai, kurie dėl įvairių priežasčių gali būti pervadinami. Tinkamas to pavyzdys – Naumiestis: 1881 – 1918 metais buvo vadinamas Aleksondrovskoje.
Žemaičių Naumiesčio senbuvis Rimantas Dobilinskas, dabar jau vyriausias miestelyje gimęs minėto A. Juškos bendramokslis, paklaustas, kaip vaikystėje buvo vadinamos čia tekančio upės atsakė trumpai – mums, vaikams, nelabai tuomet tai rūpėjo. Vis tik jis buvo linkęs manyti, kad žmonės per centrą tekančią upelę Vanãgiu vadino, nes daugelis jį žinojo, kaip iš to kaimo atitekantį. Ir priminė, kad šiaip jau Vanãgis prasideda Speičių kaimo apylinkėse, kai kuo tarpu Šėlmuo – Juodžiuose. Ir pridūrė, kad ties Degučiais ši upė skyla į dvi vagas – viena tampa Mirglonu ir teka per juos, o kita atšaka nuvingiuoja link Naumiesčio.
Santakos vieta, arba geografijos pamokos tiesiogiai
Mintimis, kad per Naumiestį tekantis upelis yra įvairiai vadinamas, muziejininkas Saulius Sodonis pasidalino su istorija besidominančiu naumiestiškiu Žydrūnu Rimkumi. Dar žiemą abiejų buvo sutarta, kad pavasarį, kol nesužaliavo augalai, būtų galima tą Vanãgio ir Šėlmens santaką patiems aplankyti. Juo labiau, kad kaip rodo žemėlapiai, tai visai netoli. O ten gal pavyks ir suprasti, kaip kas ten yra – kas į ką įteka.
Balandžio pradžioje ir buvo surengta „ekspedicija“. Vykstama buvo pro Spiečių kaimą. Pavažiavus, kol dar būta keliuko, vėliau teko perklampoti per ūkininko nesenai apdirbtą lauką. Perėjus jau pavasario šiluma alsuojančia žeme ir kiek paklaidžiojus bei pasitelkus telefonus, pavyko surasti šių upelių santaką. Upeliai čia atrodė bemaž lygiaverčiai: ir Vanãgis, ir Šėlmuo susiliejęs į vieną ir tapęs kiek platesniu – vandenis nuplukdė link Naumiesčio.
Pavakare keliaujant palei Šelmenį bandyta pasiekti į šių upelių santakos vietą nuo Žemaičių Naumiesčio – Vanuto plento. Tačiau toji vieta pilna akivarų, kunkuliuojančių sūkurių bei sunkiai įžengiamos pakrantės, todėl upės vagą apžiūrėti pavyko tik nuo šlaito viršaus. Ir dėl to ši kelionė nebuvo tokia naudinga. Na, nebent, pasigėrėti bundančios gamtos vaizdais buvo smagu…
Tad reziumuojant išvyką aiškiai ir tikrai pasakyti, kas į ką įteka, katroji jų yra „viršesnė“ nėra taip paprasta. Todėl belieka sutikti su tuo, kad per Žemaičių Naumiesčio miestelį tekantis upelis ir gali būti Šėlmeniu, kaip kad oficialiuose šaltiniuose dabar yra vadinamas. Tačiau nedaug suklys ir tie, kurie jį pavadins, kaip, galbūt, seniau, Vanãgiu.
Neatsakytų klausimų vis tik yra
Vienas – apie visai kitą šio krašto upę. Kartą į muziejų užsuko Venckų kaime gyvenantis žmogus. Jis teiravosi senų (senovinių) šio krašto žemėlapių. Jų norėjo pasitikslinimui, nes pasak jo, pro Venckų piliakalnį tekantis upelis jo senelio buvo vadinamas Pilingiu. Tuo tarpu dabar jis vadinamas Pjauniu (Pjaunys). Žmogus kreipėsi į atitinkamas tarnybas Vilniuje, kad būtų ištaisytas neatitikimas ar net klaida. Ten ir paprašė įrodymų, kurie galėtų ir būtų senuose žemėlapiuose. Deja, Žemaičių Naumiesčio muziejuje tokių žemėlapių nėra, tad ir padėti niekuo tuokart nebuvo galima. 
Šiuo atveju yra ir šiokio tokio neatitikimo: viešai pasiekiamuose elektroniniuose žemėlapiuose maps.lt ir Lietuvos upių žemėlapyje pro Venckus tekantis upelis vadinamas skirtingai: maps.lt – Pilupis, o Lietuvos upių – Pjaunys. Tiesa, minėto žemėlapio sudarytojams dar reikėtų padirbėti, nes anksčiau aptarta upė Vanãgis nėra aiškiai ir nuosekliai pavaizduotas – Lietuvos upių vardą turinčiame žemėlapyje išvis kažkaip su pertrūkiais pažymėtas…
Ir dar vienas klausimas – mįslė: kur galėjo taip per miestelį vingiuoti Šustis, kad vienas šalia kito buvo du tiltai, kaip kad pavaizduota šioje XX a. pradžios atvirutėje?
Saulius SODONIS,
Žemaičių Naumiesčio muziejininkas
Ekspedicija
Miestelyje
Be the first to comment on "Naumiesčio upės ir kiti istoriniai dalykai"