„Nemunu nuo versmių iki žiočių“. IV dalis

Virselis_Tempia_sirokomle2

Tęsiame Vladislovo Sirokomlės pasakojimą iš 1861 metais parašytos knygos „Nemunu nuo versmių iki žiočių“. Ją 1933 metais  iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė Kazys Bizauskas, jauniausiais 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Pirmoji dalis buvo skelbta 2017 metų gruodžio 21 dieną. Antroji – 2018 metų sausio 2 dieną. Trečioji – 2018 m. sausio 9 d.  

Kai rytą pabudau, vytinė jau judėjo, jei galima būtų vadinti judėjimu tą vėžlišką, vos vos pastebimą stūmimąsi pirmyn, nors žmonės ir iš kailio nėrėsi tempdami. Upeivių klykimas tiesiog drasko orą, nuo jo sunkusis laivas dreba kažkokia magnetine vibracija. Apie tūkstantis žmonių pelkėta pakrante traukia keliasdešimt vytinių rėkdami, vieni kitus ragindami į darbą, nes čia susibėgo ištisa lietuviškų vytinių vilkstinė ir laivai plaukia virtine, paskui kits kitą, kadangi siaurame kanale negali prasilenkti.

– Kas per Dievo žmonių išniekinimas, – sako man vairininkas, kratydamas galvą. – Vokiečiai ima už kanalą pinigus, ir nemenkus, o nelaimingiems upeiviams nepataiso nė tiltelio ar lieptelio! Jis visi tokie, geld’o godesni už žydus; kas žingsnis, tai jiems vis „becal“, o jei ką nors padaryti upeiviams, tai nė iš vietos.

Užlipau ant blikties – tikrai, nelaimingų upeivių likimas pasigailėtinas. Kaip arkliai, plėškėmis prikabinti prie kaklo, eina it gervės, paskui kits kitą, pasiramsčiuodami storomis lazdomis, kad būtų lengviau. Taip traukiama vytinė vos paslenka į priekį, o nelaimingi žmonės brenda pelkėmis aukščiau kelių ir dažnai grimzta, kad net vienas kitą turi traukti iš purvo. Stiprus vėjas nustumia vytinę į šalį, jo šaltis nuveja mane, šiltai apsitaisiusį, nuo blikties į paragę, o ten pusiau nusirengę upeiviai brenda šlapia ir šalta klampyne, įsikinkę traukia sunkų laivą. Akys jiems sprogsta, patinsta skruostai, dirba kruvinai prakaituodami, gal ir nejaučia diegiančio, jūrų vėjo atpūsto, šalčio.

Pirmą valandą popiet priplaukiame Labguvos miestą. Kaip dreba Jerichono rūmai nuo Jozuės trimitų, taip Labguvos mūrai nuo tūkstančių lietuvių upeivių krūtinių riksmo. Bet to riksmo gyventojas klausosi linksmai, nes jis jam skelbia ne pražūtį, o duoną. Staiga nutilo tie riksmai, šeimynos grįžta į vytines arba kur nors sausesnėje pakrantės vietoje atsisėda pietauti, o mes, vyresnybė, einame į miestą tiltų rinkliavos sumokėti po keturis talerius nuo vytinės.

labguvaLabguvos miestas stovi žemumoje, mažai ką iškilusioje virš pelkės, prie Deimenos upelio, kuris, rodos, yra Priegliaus atšaka, nepilna pusė mylios nuo jūros. Visas mūrinis; mūriniai namai pakreipti j gatvę daugiausia šonu, retai kada savo priešakiu. Savo plotu neatrodo didesnis, pavyzdžiui, už Naugardą, bet koksai skirtumas švaros atžvilgiu! Mieste kanalas išsišakoja. Šitaip susidariusioje saloje stūkso kažkokie seni rūmai, turbūt senovės tvirtovė. Ant abiejų kanalo šakų yra nuimami tiltai susisiekimui mieste palengvinti. Sumokėję rinkliavą, nuėjome į restoraną, patį žymiausią mieste, prie Karaliaučiaus gatvės. Čia dar labiau nei Tilžėje stebėjausi maisto pigumu. Už pietus iš sriubos, kepsnio, olandiško sūrio ir keptos kiaulienos su svogūnais (kurių tačiau atsisakiau) liepta sumokėti ne daugiau kaip vieną lenkų auksiną.

Liuterių bažnyčioje skambino vakarinių pamaldų; nuėjau. Bažnyčia didelė, tamsi, ne per daug graži iš vidaus ir iš lauko, pilna pristatyta suolų. Nustebau radęs čia spūstį, nors ir šiokią dieną. Vokiečių ir prūsų veidai gerokai skiriasi, ir prūsų elementas, matyt, viršija, nes bazn-2pastorius sakė pamokslą lietuviškai. Prūsų veidai tamsūs, vokiečiai šviesesni; prūsas žaliūkas, storasprandis, petingas, atrodo kilęs iš titanų giminės. Nei prūsuose, nei vokiečiuose vyrų, moterų, mergaičių ir vaikų aibėje nepastebėjau nė vieno veido, kurio negalima būtų pavadinti jei ne gražiu, tai bent dailiu. Kaimiečių ir miestiečių moterų našysta kažkokia ypatinga: ant galvos ir ant kaklo ryši spalvotas skareles, marškiniai su plačiomis rankovėmis, ant pečių išsiuvinėti įvairiaspalviais raštais; kai kurios dėvėjo gelumbines palaidinukes, kitos  – liemenes su plačiomis sagtimis. Mačiau keletą merginų su lygiais sklastymais ir su raiščiais per kaktą iš auksinio ar sidabrinio galiono, tačiau tai neteikia joms žavumo, kuriuo jų gamta neapdovanojo. Jų našystą ypač subjaurina pirmiausia aukštas drabužių liemuo, kone po pažastimis, ir paskui pilkos vilnonės juostos, kuriomis riša tikrąjį juosmens įlinkimą.

Iš arti apžiūrėjęs mašiną kanalui valyti, grįžtu pas savuosius. Šeimyna pasistiprino, visa parengta kelionei; vėl užvirė tūkstantinė šneka upeivių, įsietų į plėškes ir virves. Nuo Labguvos iki Scherleckės dvaro, tai yra kone visą mylią, kanalas ar upė, kuri nuo šios vietos iki Tepliavos prisiima Deimenos vardą, nuolatos gyvatiškai raitosi; kanalas buvo kasamas per pelkes, aplenkiant artimus kalnus, kurie pastojo kelią tiesiai linijai.

Plaukiame be galo lėtai; stiprus vėjas mums trukdo, tingi vilnis nepadeda, o nelaimingi žmonės kovoja su klampynės sunkenybėmis.

Nuo Scherleckės kanalas eina tiesiai arba taisyklingesnėmis krypomis. Atrodo, kad pasispyrėm greičiau plaukti, nes vaizdai, nors ir niekuo nepasižymi, greičiau praeina pro akis. Plaukiame pro Pepelių kaimą, mūsų upeivių Varpeliu pramintą, nes kapinėse čia yra pakabintas ant gluosnio varpelis, toliau pakelėje Schmarbacho dvaras, paskui Obervvohlio dvaras su olandišku vėjo malūnu; nakčiai sustojame prie namelio, esančio prie pat kanalo, netoli kažkokio didelio dvaro, vadinamo Vievilšiškiais. Iš šios vietos j Labguvą 3 mylios.

Vakar kelionė mums sekėsi gana greitai, o šiandieną vėjas toks priešingas, jog plaukiame iš nuobodulio, kad tik plaukti, patys netikėdami, jog bent kiek būtume pasivarę j priekį. Pro šalį Karpavos, Auksakalnio, Rupkalvių dvarai ir daugybės kitų, išmėtytų abiejuose kanalo krantuose. 3 valandą popiet atvykstame prie Jauniklių kalno, daugiausia porą mylių nuplaukę nuo pat ryto.

Nežinau, kaip tas kalnas vadinasi vokiškai, nes Jauniklių vardą davė jam mūsų upeiviai. Yra panašūs į piliakalnį, nes taisyklingai apvalus, status; gali būti koks 100 uolekčių skersai.

– Tai, pone, – sakė man mūsų vairininkas, – apie tą kalną tokios šnekos žmonėse: senais laikais, kai baigė kasti šitą kanalą, buvo tokia daugybė kasėjų, kad kiekvienas iš jų, kastuvu pilstelėjęs smėlio į vieną vietą, supylė šitą kalną. Nuo to laiko atsirado mūsų upeivių paprotys, kad stringaliams (t. y. pirmą kartą plaukiantiems į Karaliaučių upeiviams) liepia nešti smėlio į tą kalną, dėl to jis. ir vadinasi Jauniklių kalnas.

– Koksai gi ryšys tarp stringalių ir to kalno supylimo?

– Nežinau, pone, bet toksai paprotys čia iš seno, nuo kurio turbūt ir tamsta neišsisuksi, juk ir ponas stringalis vokiečių vandenyse, – kalbėjo mielai šypsodamas mūsų vairininkas.

Nuo smėlio nešimo išsisukau degtinės gorčiumi sušalusiems upeiviams, bet mačiau, kaip iš kitų vytinių vyresnieji virvėmis varė į Jauniklių kalną jaunuosius stringalius, kurie noromis nenoromis turėjo nunešti pilnus skvernus smėlio. Vienų riksmas, garsus kitų juokas taip visus sudomino, kad, žiūrėdami apeigų, metė virves ir kartis. Vytinės stabtelėjo, ir, nors laikas buvo brangus, turėjome, nepaisydami nuostolių, pagerbti paprotį.

tapiauDar tą pačią dieną, nors ir nenoromis, atsiteisėm su savo upeiviais, nes, kai vakarą artinamės prie Tepliavos miesto nakvoti ir kai mūsų upeiviai, geriausiai nusiteikę, rengiasi virti valgyti, mes, vyresnybė  – vytinių savininkai ir prievaizdos, puolame į šeimyninę ir gesiname ugnis. Kilo riksmai, piktžodžiavimai ir keiksmai, tik ne mūsų, bet vokiečių tvarkai, nes upeiviai žinojo, kad darome tatai ne savo valia, bet kad Tepliavoje negalima kurti ugnies vytinėse, nes gresia šešių talerių pabauda. Kas turėjo kiek skatikų, nuėjo į miestą pasistiprinti, kas jų neturėjo, tam turėjo pasitenkinti sausos duonos gabalu.

– Nors  kartą  papasninkausite,  kamšliai!  – juokėsi iš jų mano vairininkas. – Juk šiandien antradienis, novena į šv. Antaną, argi jums ne gėda, kad vokiečiai, liuteriai – netikėliai turi jums tai priminti?

– Jei tokie dievoti, tai ir pasninkaukite kad ir septynis penktadienius per savaitę. Jums tik juokai šūkauti iš vytinės: „Į krantą! Nuo kranto! Į dešinę! į kairę!“ Bet mums, visą dieną dirbusiems plėškėse kaip jungo jaučiams, vakare nepavalgyti vakarienės – tai tikra Dievo bausmei… – taip niurnėjo upeiviai.

– Rytoj jausitės lengvesni ir pietus gardžiau valgysi- šaltai atsakė vairininkas.

Nuėjau j miestą. Tepliavoje yra net du tiltai, už kuriuos reikia mokėti po šeštoką nuo kiekvienos vytinės. Greitai sumokėjęs muitinėje ir nusiuntęs kvitą į vytinę, kad būtų atidarytas pirmas tiltas, nuėjau apžiūrėti miesto. Pirma einama raguva, gražiomis liepomis apaugusia, toliau prieinama kapinės, puikios, sentimentalios vokiečių kapinės – gėlėtos, papuoštos eglėmis ir kiparisais, su trumpais, bet graudingais antkapiais, dvelkiančiais nuoširdžiu gyvųjų prisirišimu prie mirusiųjų. Seni antkapiai, sena data ant akmens ar ant kryžiaus, o ant kapo ką tik pasodinta gėlė – tai iškalbingas liudijimas, kaip ilgai pasilikusiųjų širdyje tveria gailestis ir brangus atminimas tų, kurie nuėjo į dangų. Pas mus gražesni paminklai, bet kai po kelerių metų suyra, tai nebėra rankos jiems atstatyti, nors dar ir likę ne vienas giminė ar mirusiojo draugas. Pirmomis gailesčio akimirkomis vainikais kaišome tuos paminklus, bet mūsų atminimas išlieka ne ilgiau už nykstančią, kad ir gražią, gėlę.

Pačiame Tepliavos mieste, tiksliau – miestelyje, nėra nieko ypatingo. Labiau susigrūdęs už Labguvą atrodo mažesnis. Vieno aukšto namai, iš vadinamojo prūsiško mūro, dengti čerpėmis, vienodi iki koktumo: kiekvieno iš jų vienoje pusėje po 2 ar 3 langus, kitoje po 1 ar 2; kiekvieno namo pastogėje yra aukštas, turintis iš priešakio po 2, o iš šonų po 1 langą – štai ir visa čionykštė statyba, – kas matė vienus namus, tas matė visus. Gatvės plačios, tiesios, grįstos, turgavietė didelė, joje siurbliai su prūsų ereliais, bažnyčios bokštas, – tai visas Tepliavos vaizdas. Didžiausias jo pagražinimas yra trobesiai už miesto, valdiškas sandėlis ir kalėjimo mūrai, kuriuose, kaip mane tikina, tilpo iki 900 politinių kalinių, paskirstytų klasėmis. Vieni gali laisvai vaikščioti po miestą, kitus valdžia samdo darbams už atlyginimą, kiti in fundo sėdi in carcere daro ar durissimo už savo sunkias nuodėmes. Kadaise Tepliavoje buvo kryžiuočių biblioteka (Lieberei), bet riterių ordinas, matyt, nedaug tekvaršino sau galvą skaitymu, nes, ordinui žlugus, kunigaikštis Albrechtas, 1541 m. iš-keldamas biblioteką j Karaliaučių, rado joje vos 63 knygas.

Atidarė pirmą tiltą. Priešakinės vytinės praplaukė laimingai, bet toji, kuri ėjo pirma mūsiškės, palietė kažkokius nelemtus stulpus vandenyse ir sulaikė visą po jos einančią laivų grandinę. Mes jau buvome po tiltu. Iš dviejų pusių suspausti, negalėdami pajudėti nei į priekį, nei atgal, čia turime nakvoti. Ne daugiau kaip 8 valanda vakaro. Norėjau skaityti ar rašyti, bet, prisiminęs, kad čia negalima degti šviesos, išėjau ant blikties.

Komentarų nėra, būk pirmas. "„Nemunu nuo versmių iki žiočių“. IV dalis"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*