Kai kurių žmonių gyvenimuose telpa ištisi pasauliai. Vieni juos atranda fotografuodami, kiti – kurdami eiles, o dar kiti sukuria savo rankomis, spalva po spalvos, potėpis po potėpio.
Atokiau nuo miesto šurmulio, kaimo ramybėje gyvena moteris, kurios mintys ir jausmai atgyja drobėse. Jos paveiksluose atsiveria savitas pasaulis, o už kiekvieno kūrinio slypi istorija, kurią verta išgirsti.
Kas įkvepia žmogų kurti? Ką jam reiškia gyventi arčiau gamtos? Ir kokias paslaptis slepia spalvos, kuriomis jis pasakoja savo gyvenimą? Apie tai susėdome pasikalbėti su Usėnuose gyvenančia ir paveikslus tapančia Irena Bakutiene, kuri gyvenimą didmiestyje iškeitė į kaimą.
Sugrįžimas į gimtąjį kraštą
Kaip pristatytumėte save žmogui, kuris nieko apie jus nežino?
Buvo laikas, kada nežinojau, kaip pradėti gyvenimą iš naujo. Neturėjau kur eiti, neturėjau pinigų. Tik sutryptą savivertę ir dvi dar nepilnametes dukras. Išvažiavau į Klaipėdą, išsinuomavau kambariuką ir nuėjau dirbti į statybas dažytoja. Reikėjo „atsistoti ant kojų“. Ir man pradėjo sektis.
Netrukus išvykau į Londoną, kur pragyvenau 16 metų. Dirbau dažytoja. Prieš šešerius metus grįžau į Lietuvą.
Ar sugrįžusi į savąjį kraštą jį pamatėte kitomis akimis? Kas šiandien jums čia brangiausia?
Šiandien esu laiminga turėdama šalia mylimą žmogų. Džiaugiuosi savo vaikais, kurie taip pat grįžę į tėvynę, užsidirbę pinigėlių, galėjo nusipirkti savo namus. Didžiuojuosi savo šeima. Gera jaustis ramiai ir nepriklausomai.
Kuo gyvenimas kaime skiriasi nuo gyvenimo didmiestyje ir kaip šis pasirinkimas paveikė jūsų kūrybą?
Ooo… Skirtumas yra milžiniškas. Dideliame mieste esi kaip lašas vandenyne. Judi kartu su milžinišku srautu. Kai į darbą ir atgal sugaišti po 3–5 valandas, turi suspėti visur. Pabūti su šeima (visi mano vaikai pragyveno 10 metų Londone), nuveikti kažką, kad nesijaustum tik sraigtelis darbo rinkoje.
Retkarčiais pusę sekmadienio dienos paaukodavau, kad galėčiau nuvažiuoti iki lietuvių katalikų bažnyčios, esančios miesto centre.
Gamtos įkvėpta tapyba
Kada jūsų gyvenime atsirado tapyba? Ar prisimenate pirmąjį paveikslą?
Pirmąjį paveikslą nutapiau, kada į gyvenimą išleidau paskutinę dukrą. Atsirado tuštuma laike ir sieloje. Maždaug prieš 14 metų.
Jūsų kūrybos įkvėpėja – gamta. Kas joje labiausiai traukia: spalvos, šviesa, metų laikų kaita, o gal tam tikra nuotaika?
Manau, viskas yra susiję. Pavyzdžiui, rudenį, kada gamta drastiškai keičiasi, atsiranda jausmas, kad greitai viskas bus kitaip, ir norisi tai įamžinti…
Ar turite mėgstamą gimtojo krašto vietą, kurią norisi tapyti vėl ir vėl?
Vėl ir vėl tapyčiau jūrą…
Kaip gimsta paveikslas – pirmiausia pamatote vaizdą, pajuntate nuotaiką, o gal mintyse vaizdas jau būna susiformavęs dar prieš paimant teptuką?
Prieš pradėdama tapyti, kelias dienas paveikslą „tapau“ mintyse. Net naktį prabudusi negaliu atsikratyti minties ir vaizdo, lyg manęs lauktų didžiulis darbas, kurį turėsiu atlikti nepriekaištingai. Juk aš nebaigiau specialių mokslų su visais tapymo niuansais.
Parodų ir kūrybos kelias
Jau esate surengusi savo darbų parodų. Ką jums reiškia galimybė parodyti savo kūrybą kitiems?
Taip, esu surengusi parodų aplinkinių kaimų bibliotekose ir bendruomenių namuose rajono ribose. Tai man reiškia labai daug. Juk mes visi, kažką darydami, norime išgirsti, kaip kiti vertina darbą. Ir meluotume sakydami, kad nepaglosto širdies komplimentai (niekas į akis nepasakė, kad nieko čia ypatingo).
Ar prisimenate pirmąją parodą ir jausmą, kai žmonės pirmą kartą susitiko su jūsų paveikslais?
Pirmoji paroda buvo Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Usėnų skyriuje. Žinoma, kad tai padidino pasitikėjimą savimi.
Kas paskatino jus pradėti tapyti rimčiau?
Dar gyvenant Londone žmonės, pamatę mano darbų, pradėjo sakyti – „oho, neblogai!“ Juk tai ir yra didžiausias paskatinimas.
Kūrybinė bendrystė
Jūsų sesuo Laimutė Tūmienė kuria eilėraščius, Jūs tapote paveikslus. Ar šeimoje visada buvo artimas kūrybinis pasaulis?
Negalėčiau pasakyti, kad taip. Nors tėtis turėjo gerą balsą ir atmintį. Mokėjo mintinai begalę eilėraščių, jo skaitymas sukurdavo nepakartojamą atmosferą. Tik jis neturėjo galimybės savęs išreikšti plačiau.
Kaip gimė Laimutės Tūmienės, bendramintės fotografės Laimos Šiaudvytienės ir Jūsų knygos „Būsiu čia, kol būsi tu“ idėja?
Esu dėkinga Usėnų kultūros darbuotojai Danutei Baužienei už įgyvendintą projektą ir Usėnų bendruomenės pirmininkei Aldonai Rauktienei, prisidėjusiai, kad ši bendra knyga atsirastų mūsų rankose.
Ką jums reiškia, kad jūsų darbai tapo bendro kūrinio dalimi?
Labai gražiai suderinti eilėraščiai su paveikslais ir nuotraukomis. Tas suderinamumas padarė knygą tokiu gražiu, vientisu kūriniu.
Ar bendraautorių kūryba jus įkvepia? Gal eilėraštis ar fotografija kartais paskatina pažvelgti į gamtą kitaip?
Manau, kad įkvepia. Laimos fotografijos turi stiprią kompoziciją, jaukią šviesą ir peržengia dokumentikos ribas – tiesiog prašosi, kad vaizdą perkelčiau ant drobės. O Laimutės eilės pažadina norą tapyti.
Žmogus už paveikslų
Esate kukli ir nelinkusi garsiai kalbėti apie savo pasiekimus…
Taip. Dabar pirmas kartas mano gyvenime, kada užgriuvo tokia dėmesio lavina. Buvo be galo didelis adrenalino pliūpsnis per knygos sutiktuves. Man – per didelis.
Ar turite svajonę, kokia dar turėtų būti jūsų būsima paroda?
Be didelių pastangų svajonės nesipildo. Jau esu nutapiusi naujų paveikslų. Ateitis parodys, kur mano paveikslai suras savo vietą.
Ko norėtumėte palinkėti žmonėms, kurie turi talentą, tačiau nedrįsta jo atskleisti?
Palinkėčiau pabandyti išeiti iš savo asmeninės komforto zonos. Ir sėkmės bei drąsos!
Ireną Bakutienę kalbino Birutė Morkevičienė
Be the first to comment on "Kai tyla prabyla spalvomis…"