„Nemunu nuo versmių iki žiočių“. II dalis

Pro Rambyno kalną plaukai senovinės laivės baidokai.Pro Rambyno kalną plaukai senovinės laivės baidokai.

Tęsiame pasakojimą iš Vladislovo Sirokomlės iš 1861 metų knygos „Nemunu nuo versmių iki žiočių“. Ją 1933 metais  iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė Kazys Bizauskas, jauniausiais 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Pirmoji dalis buvo skelbta 2017 metų gruodžio 21 dieną. Pasakojimą pradėjome nuo Jurbarko, kur vytinės kirto carinės Rusijos ir Rytprūsių sieną.  

Sekmadienis. Saulė teka pusė keturių ryto. Vytinėje judėjimas – plaukiame. Dangus apsiūkęs, ant blikties šalta, bet Nemunas ramus, vėjelis gaivus, tai ir širdžiai linksma. Mūsų vairininkas, dievotas naugardiškis, sėdėdamas prie vairo, kalba valandas į Dievo apvaizdą. <…> Toji vairininko malda kelionės pradžioje gražų rytą padarė man nuostabiai jaudinantį, nuostabiai vaikystės atsiminimų kupiną įspūdį.

Viešpats yra laivininkų žvaigždė, Viešpats valdo gamtos jėgas – Bažnyčia Mariją iš senų senovės jūrų žvaigžde vadina, tad argi turėčiau abejoti, kad mano trapiame laive sukrauti turteliai laimingai pasieks savo uostą?

Bet Apvaizda apleidžia mus bandymais – dar tą pačią dieną laukė mūsų nemalonumai. Nuplaukėme porą mylių ir pasivejame vytines negerųjų draugų, kurie mus vakar paliko. Stovi vietoje, kažkokie beviltiški garsai sklinda į mus iš tolo, apie penkiasdešimt upeivių, sutelktų iš kitų vytinių, bruzda apie vieną, stengdamiesi ją nustumti nuo didžiulio povandeninio akmens. Ir kitos stovi vietoje, sukliuvusios tarp rėvų. Tikra nelaimė!

Skubame jų gelbėti – taip liepia krikščionies pareiga ir draugiška teisė teikti pagalbą vienas kitam, ką mes upeivių šnektoj sėbrą vadiname.

Pralenkiame juos, pasiryžę sustoti toliau, siunčiu savo šeimyną padėti, bet, iš tolo matydamas, kad jėgų nepakanka, klausinėju apie artimus kaimus, norėdamas prisamdyti daugiau žmonių, kaip štai vytinė įsimuša tarp dviejų didžiulių granitų. Neapsieisime ir mes be sėbrų pagalbos, bet tuo tarpu jiems reikia pirma padėti. Tad siunčiu savo upeivius į vytines, kurias ištiko nelaimė, o pats skubu į netolimą kaimą.

Yra čia jų keletas, bet du gana arti: vienas vadinasi Trapėnai, kitas, dešiniajame Nemuno krante – vardu Viešvilė. Į pirmą arčiau, tad ten ir nuvykau. Kaimas gražus kaip miestelis, visi namai dengti čerpėmis, su kaminais, apsupti vaismedžių vainiku. Vienoje vietoje kaimas patrauktas nuo aukšto Nemuno kranto ir čia padarytos kapinės, kaip tik toje vietoje, ties kuria stovime ant rėvos.

Lengvai gavau žmonių, nes čionykščiai nors ir nėra mandagūs lenkui ir jų veiduose nėra to gerumo, su kuriuo iki šiol susitikdavau, tačiau vikrūs, įgudę laivininkai ir godūs geldo, kaip kiekvienas vokietis. Žmonės dirba įnirtę, net jiems prakaitas nuo kaktų varva. Mūsų sėbros draugas p. J. pagaliau iškliudė savo dvi vytines, jausmingai atsisveikino su mumis ir nuplaukė toliau, sukeldamas didelį mano ir kitų laivų savininkų pasipiktinimą.

Prisiminiau pasakėčią apie ožį ir lapę duobėje ir nuėjau į kalną apžiūrėti kaimo kapinėlių.

Gražus iš ten reginys, o kapinėse kažkaip linksma, taip graudu, taip nusodinta gėlėmis, apsodinta klevais, visur jaučiama vokiškas sentimentalumas ir toji mintis, kuri visuomet esti su jais, kad atsiskyrimas su brangiais asmenimis tėra laikinas, kad amžinybė neatskiriamai sujungs sielas, kurios mylėjosi. Iš čia tas rūpinimasis kapinėmis, iš čia tas noras puošti kapus gėlėmis ir medžiais, iš čia pagaliau tas jautrumas antkapių užrašuose. Vienos ar dviejų uolekčių kryželiai, ant kai kurių lentelės su užrašais, kelių uolekčių atstumas šeimų kapams, tas noras net po mirties būti su saviškiais, – tai Trapėnų kapinių ir vokiečių sielos bei supratimų charakteristika.

Štai jau trečia valanda, o mūsų laivas nė krust, o aš, jo nelaimingas savininkas, pasiryžau rezignuoti, tiksliau, tą jausmą manyje sukėlė mūsų vairininkas savo rytmetine malda.

Turėdamas laiko, nusirašiau porą antkapių. Štai ant tėvo kapo žodžiai vaikams:

Ihr wimmert Hebe Kleinen,
Wie blutet mir mein Herz,
Bey eurem Flehn und Weinen,
Und eurer Mutter Schmerz.
Ach, haltet eure Jugend
Von milden Lusten rein,
Lasst Gottesfurcht und Tugend
Stets eure Freude sein.
Folgt eurer Mutter Lehren,
Die euch so zartlich liebt,
Wohl denen, die sie ehren,
Weh dem, der Sie betruebt.

Negalima nė abejoti, kad tas palaiminimas, tas prakeikimas išganingai veiks sūnus, kurie ateina aplankyti tėvo kapo. Ir neabejotinai ateina; liudija tai gėlės, tarpiai augančios ant kapo, liudija tai neseniai pasodinti klevai, kurie, kaip matau, dar šiandien palaistyti.

Štai ir vėl mažo įpuvusio kryželio užrašas, tarytum vaiko raštas, bet, mano nuomone, vertas didžiausio poeto plunksnos:

Nur wo die Kindheit Rosenpfaede dammern, Und im Dunkel des Todes wohnt der Friede

Poetinį jautrumą, kuriuo buvau nusiteikęs kapinėse, nutraukė pakilę šauksmai iš vytinių. Skubu, pagaliau mūsų vytinę iškliudo iš dviejų akmenų tarpo, bet nerimstanti šeimyna trukteli taip stipriai, kad laivo dugnas gali kiekvieną akimirką užkliūti už akmens, praplyšti, tada ir mes, ir vytinė nugrimsim į Nemuno dugną.

Tariamės šiaip, tariamės taip, visi – ir prievaizda, ir vairininkas – teranda vieną priemonę – lichtūgę. Lichtūgė (iš vokiško Leichtung – palengvinimas) – tai vargingas, brangus būdas palengvinti per daug prikrautą laivą, kuris užplaukia ant akmens ar ant seklumos. Krovos antvirsiai perdedami ar perpilami į lengvesnį laivą arba į vežimą ant kranto; tatai tenka daryti greitai, su nuostoliais ar išlaidomis, tačiau reikalas kartais verčia ir to griebtis.

Pasipainiojo prūsiška valtis, kuri paėmė keliolika statinių javų, kaip geras gelbėtojas. Visą naktį nešėme. Kiek Dievo dovanos niekais nueina perpilant, bet geriau nustoti dalies nei viso. Vis dėlto nusivarėm nuo akmens, tačiau, nepasitikėdamas įtartina valties savininko ir į pagalbą pasamdytų vokiečių išvaizda, kai tik sąlygos leido, liepiau supilti javus atgal į vytinę. Paskui sužinojau, kad ne prošalį buvo mano atsargumas, nes panaudoti darbams vytinėse Trapėnų gyventojai ne kartą patys sau pasiimdavo gerą atlyginimą. Čionykštės rėvos (salos) padeda pritinkamam ir mažiau pritinkamam uždarbiui.

Aušo. Žmonės, per naktį nusidirbę, norėtų pailsėti, bet laikas neleidžia, vanduo senka, tad kreipiuos į jų kilnumą, sužadinu jų energiją, kaip Aleksandras Makedonietis savo išvargusių kareivių Indijoj, atlyginimo žadėdamas jiems garbę. Kad stipriau mano žodžiai upeivių širdis paveiktų, liepiau duoti jiems degtinės.

Esu įsitikinęs – iškalba, ne degtinė paveikė, kad jie tuojau panoro plaukti. Vairininkas atsisėdo prie vairo, persižegnojo, iškilmingai šūktelėjo savo įsakymą „Kartu! Nuo kranto!“, upeiviai gyvai ėmėsi darbo; ačiū Dievui, plaukiame.

Bet piktas likimas nepaleidžia mūsų, stiprus vėjas trukdo plaukti, nuvargę pečiai vos pakelia darbą, per vėtros kauksmą vairininko balsas nepasiekia šeimynos, vienas šaukia: „Į kairę!“, kitas: „Į dešinę!“, ginčai ir triukšmas, o po vandeniu dar daug akmenų – truks čia nelaimė. Liepiau priplaukti prie kranto ir mesti inkarą. Trapėnų ir Viešvilės kaimai dar neišnyko iš akiračio.

Baisus šaltis – užsivelkame kailinius – lietus pila, leidžiame laiką nieko neveikdami. Upeiviai traukia pypkeles, taisosi nagines, valgo vakarienę ir eina nuvargusių sąnarių pailsinti. Naktį pakilo audra.

Jaukiame Nemune audra prieš jūros audrą nė su šešėliu nesilygina, tačiau turi savo mažų baisenybių, turi savotiško grožio. Pilki debesys verčiasi per dangų; vėtra daužo vytinės šonus, švilpauja stogo kertėse, šiaušia didžiules putojančias vilnis. Vytinė, keliolikos tūkstančių svarumo, supasi, blaškosi kaip lengva plunksnelė, kas minutę gresia nutrūkti nuo inkarų. Pririšame ją šešiais lynais, bet jų prieš viesulą nepakanka atsispirti; rišame dar keturis. Lietus pila kaip iš kibiro, kruša plaka, ir, nors šalta, girdime griaustinį ir kažkur toli perkūnas trenkė į vandenį.

Aišku, kad negalima plaukti, gal teks mums čia stovėti dieną ar kitą naktį, kol nurims vėjas. Upeiviai susirenka krūvelėmis; prisiminė gimtuosius kraštus, užniū niavo savo naugardiškę dainelę. Tarčiau, kad ją pakartojo Vokios aidas, bet aido nebuvo viesului kaukiant, vilnims plakant į vytinę, lietui ir krušai šniokščiant.

Apylinkė vienoda, neįmanoma jos lankyti, tad liepiau pakurti šiltą krosnelę ir gėriuos nemirtinguoju Kochanovskiu. Pradėjau nuo psalmyno, baigiau smulkmėmis; o čia ir temsta – oras nesitaiso. Dar viena bjauri, nuobodi nakvynė mūsų čia laukia!

Na! Ačiū Dievui, rytą jau galima keliauti toliau; sušalusi ir sušlapusi šeimyna imasi darbo.

Vairininkas, ištikimas tėvų papročiams, persižegnojo – plaukiame.

Bet nenorime varginti skaitytojo tos nelinksmos Odisėjos smulkmenomis. Nuotykiai vienodi: kovojame su vėju, užplaukiame ant akmens ar seklumos. Kartą, užsėdęs ant oko, sukviečiau pasitarti net dešimtį vairininkų iš gretimų vytinių. Dešimts vairininkų, dešimts savo jėgomis pasitikinčių lėtos vyrų, kurių rankoms pavesta tiekos šeimynų likimas, vyrų ūsuotų, stiprių, petingų, smarkių – tai patsai mūsų kaimiečių žiedas, Sčiorsų valsčiaus žiedų žiedas. Iš pradžių priėmė mažas vaišes, paskui nuėjo apžiūrėti pavojaus, su rimtumu, Romos senatoriams pritinkamu. Apžiūrėjo nelaimingą įstrigusį laivą, apėjo aplink jį porą kartų, išmatavo atstumą nuo abiejų krantų iki akmenų, visiškai išsikalbėję ir porą kartų nesėkmingai pamėginę, nutarę, kad nieko negalima padėti, palingavo galvas ir nuplaukė. Beviltiškai užlaužiau rankas; laimei, atplaukė prūsiška valtis, tad nedidelė lichtūgė, ir antžmogiškomis mūsų vairininko pastangomis – savo priemonėmis – išsikapstėm iš pavojaus.

Nuo blikties žiūriu miklų sukinėjimąsi mūsų laivo, kuris tiek sunkenybių turi nugalėti. Paprastas Lietuvos kaimietis, niekuomet nesimokęs laivininkystės, nežinąs, kas yra busolė, veda mus iš prityrimo, ir veda iš tikrųjų puikiai. Kaip jo kiekvienas vytinės žingsnis apskaičiuotas, kokia nuovoka žmonių jėgą panaudoti! Per vieną akimirką iš visiškos ramybės pereinama į aukščiausią įtampą, čia vėl vienas vairininko ženklas didžiausią veiklą paversdavo ramybe. Laimingai sukinėjosi tarp akmenų, visaip pakreipdamas vytinę – pagaliau įrodė, ką galįs.

Nes pavesdavo save Viešpaties globai, nes meldėsi Jūrų žvaigždei.

Kurgi tas malonus, pagirtas, šiltas gegužės mėnuo? Ar jau virto tik tradicija? O gal tik mūsų brangioje Lietuvoje džiugina žmones ir gamtą, o čia, svečioje šalyje, jo nėra? Mums šalta, drėgna, ilgu. Priešingas vėjas sunkina kelionę, kas žingsnis turime sustoti.

Baigiasi cukrus ir arbata, vienatinis pastiprinimas kelionėje. Siunčiu į čia pat esantį Galupėnų kaimą nupirkti pieno… Nėra. Ne geriau pasisekė ir mažame Mellenbuto palivarkėlyje; kitame, Ąžuolijos palivarke, olandų sodyboje, upeiviams pasisekė gauti degtinės, o aš Sutkaičių kaime nusipirkau pieno kūnui pastiprinti.

Čionykščių kaimų išvaizda padori. Kaimiečių trobos tinkuotos, plačios, su dideliais kaminais ir langais, kiemai maži, tankialapių medžių apsupti. Žmonės kalba sena prūsų kalba, dėvi vilnoniais, namuose austais, languotais, menkokais drabužiais. Dirvos atrodo gana derlingos, žemė įdirbta rūpestingai. Smėlyne, kur potvynis užnešė rugius, vieni vokiečiai sodino bulves, kiti ruošė dirvą vasarojui, raiti akėdami geležinėmis akėčiomis. Į kiekvienas akėčias buvo įkinkyta po porą arklių, o kiekvienas arklys, augalotas ir tvirtas, būtų tikęs ir karietai. Čia jau išplaukia rugių varpos, o kai palikau mūsų gimtuosius naugardiškius kraštus, vos smulkus želmuo tedengė žemę: Dieve mano, kaip mes iš lėto velkamės. Čionykščiai miškai gražūs, daugiausia auga eglės ir pušys, gerai prižiūrimi, kaip ir visur Vokietijoje.

Ačiū Dievui, plaukiame toliau, aplenkiame Šešupės žiotis. Nemunas čia platus; upeiviai sako, kad nuo kranto iki kranto reikia trijų lynų, o kiekvienas lynas po 170 sieksnių. Tai reikštų daugiau kaip penkis šimtus sieksnių. Tatai jau atrodo majestotiška. Bet pilna čia smėlio sąnašų, arba okų, tad tenka Nemunu plaukti zigzagais, jei nenori ant jų pakliūti.

Bet pakanka jau skaitytojų kantrumą daužyti į rėvas, sodinti ant Nemuno seklumų, pakanka skaičiuoti nemalonius ir vienodus nuotykius, kurie mus nuolatos ištinka. Mūsų sustojimai ir nakvynės, taip pat ir kelionės skuba primena mums Izraelio kelionę iš Egipto į Palestiną, su tuo skirtumu, kad mums nekrinta mana iš dangaus, o ten, Karaliaučiuje, mūsų javai gali nelemtai atpigti.

Apylinkėje nėra nieko verto susidomėti, be puikaus dvaro, medžiais apsupto, kuris neva priklauso rotmistrui Sandei, turtingiausiam šių vietų dvarininkui. Vieni tą vietą vadina Tusainiais, kiti, kaip mūsų upeiviai, Pajūriu. Iš čia jau matyti Ragainė, gerai atmintina iš istorijos, gausiai lietuvių krauju aplaistyta XIII ir XIV šimtmečiuose. Nuo šios vietos ir nuo Šešupės, kurią neseniai palikome, prasidėjo Lietuvos siena su kraugeriais kryžiuočiais, nuo čia net iki Kauno ir toliau ėjo eilė jų gynimosi pilaičių, iš kurių, kaip iš žmogžudžių landynių, puldavo neginkluotą Lietuvą. Istorija užrašė kone kiekvieno tų pilių akmens ir kiekvienos plytos žygį; tos pilys būdavo tai imamos, tai iš naujo atimamos. Kruvini žygiai, pilni žvėriško žiaurumo įvykių iš abiejų pusių, nes iš vienos pusės buvo kruvina hiena, o iš kitos – su įnirčiu kovojąs už savo gyvybę gladiatorius.

Praplaukėme pro Ragainę, nesustodami prie jos; nesugundė manęs nei jos gražūs sodai, nei gerai išlaikomi senos pilies griuvėsiai ant aukšto ir gražaus kalno. Nebūdamas senovininkas, nesigėriu griuvėsiais, krauju aplaistytais, nusižengimo suteptais, prakeikimo įamžintais. Seni tai laikai. Gal kas pasakys: „O! Neseni“, nes kryžiuočių dvasia neišnyko, tik prie žemės tyko, jų palikuonys, kaip ir seniau, teberengia iškylas į Rusiją, Lenkiją ir Lietuvą, tik ne su ugnimi ir kardu, bet su kreidele ir galvele, tik su prekyba ar pramone engti mūsų savo tariamu kultūros ir civilizacijos pranašumu. Jau ne senuoju Vyteniu ir Kęstučių kardu, bet sutriuškinsime juos aukštesniu apšvietimu. Sakau aukštesniu, nes mūsų kultūra turi būti aukštesnė, kadangi paremta doresniais pagrindais.

Nemunas žalčiu rangosi, ir mes nuolatos vingiuojame tarp kalnų, grįžtame į vietas, iš kur prieš keletą valandų buvome išėję. Upė čia nepaprastai plati, upeivių manymu, bus 5 lynai, t. y. apie 850 sieksnių. Pagaliau pasibaigia kalnai, išplaukiame į gražią lygumą, ir pasirodo akims laukiami Tilžės bokštai. Jau seniai taip buvo reikėję. Nuo Smalininkų čia ne daugiau kaip 7 mylios, o mes plaukėme devynias dienas, – argi tai skuba!

Tačiau Tilžėje (vokiškai Tilsit), kur norėjau ilgėliau sustoti, teko tik trumpai pabūti. Toksai mano pasiūlymas sulaukė gyvo protesto bendrakeleivių vytinių savininkų ir jų vairininkų, kurie man, naujokui, paaiškino, kad čia sustojus lauktų tūkstančiai nepatogumų. Pirmiausia, reikia mokėti krantinės rinkliavos po du auksinu nuo vytinės; paskui, negalima kurti ugnies, net ir žibinti žvakės, už tai 5 talerių pabauda; trečia, čia per daug sraunus vanduo neleidžia ilgiau laivui stovėti vietoje. Išsyk norėjome sustoti nepriplaukę miesto, bet nemiklus upeivis, nusiųstas į krantą lyno pririšti, taip netvirtai jį laikė, kad vandens srovė jam jį iš rankų ištraukė. Vytinė leidžiasi nevaržoma, gal į kokią nelaimę mus neša; gerasis vairininkas, kurio, beje, šeimyna ne per labai teklauso, nusiminęs šaukia ir duoda prieštaringus įsakymus, o pavojus yra tikras. Vandens srovė gali trenkti laivą į krantą ar į statomo tilto stulpus, arba į kurią nors prūsų valtį, kurios buvo užėmusios visą prieplauką. Pagaliau pasisekė sustoti prie kranto, pavojus praėjo, bet mūsų laukė nemalonūs vaidai su vokiečiais.

– Tilto mokestį! – nuo kranto šaukė prūsų valdininkas.- Tilto mokestį! Halt Tilto mokestį!

– Kas tai per tilto mokestis? – šūktelėjo jam pirmosios vytinės prievaizda.

– Už nuleidžiamo grandinėmis tilto pakėlimą, po keturis guldenus nuo vytinės, pagal taksą!

– Betgi čia nėra nei tilto, nei taksos! – atsakėme iš vytinių, pasipiktinę nepagrįstu reikalavimu.

Tiltas buvo perstatomas, ir lentos su taksa nebuvo, priešingai Prūsų papročiui, kur neįprasta nieko savavališkai reikalauti.

– Tilto mokestį! Fuer die Schiffbruecke! Fuer Kettenbruecke! – sušuko vokiečiai nuo kranto.

– Plauk! – suriko  vairininkui  energingas  pirmosios vytinės savininkas.

– Halte ihn! – riktelėjo  valdininkas  saviesiems kaip perekšlė savo ežioje.

Vokiečiai puolė prie luotų; sprunkanti vytinė iš paskubos užkliūva už tilto polio.

– Dešimt talerių pabaudos už sugadintą stulpą! – vėl suriko valdininkas saviesiems. – Sulaikyti! Sulaikė mus visus – derybos, riksmai, storžieviški vokiečių keiksmai išvedė mūsų upeivius iš kantrybės.

Šie griebia kartis, vokiečiai atlyžta, ir pirmutinis karžygys vietoj dešimties moka tris talerius, mes visi kiti mokame po 2 auksinu tiltinių už Schiffbruecke, kurio nėra, laikydamiesi tarifo, kurį užmiršta iškabinti (Tilžės tiltas vandens pakilimo metu išsiskleidžia 1248 pėdas; vanduo tuomet pakyla 19 pėdų, tad Tilžės tiltas ilgesnis už West-minsterio tiltą ant Temzės Londone, kuris yra tik 1223 pėdų. Zr. Rinkini Beitraege zur Kunde Preussens.- T. II!.- P 120.)

Vokiečiai ima pinigus, mandagiai linki mums geros kelionės ir nueina.

Porą tūkstančių žingsnių nuplaukę ir vos nesutriuškinę keliolikos prūsų valčių (nes kur jų lepiai statybai išlaikyti mūsų sveikai nutašytos vytinės smūgį), priplaukiame prie kranto. Čia teturiu valandėlę laiko nors paviršium apžiūrėti Tilžę.

Miestas gana platus, rodos, su daugiau kaip 10 tūkstančių gyventojų, susideda iš vienų vokiečių protestantų, nors apylinkės kaimuose daugiausia gyvena protestantai senprūsiai. Nemačiau, didelių rūmų, bet atskiri pirklių namai yra gražūs ir skoningi. Patraukė mano dėmesį vartai ir taip pat likučiai senos kryžiuočių pilies, kuri jau slenka į Nemuną.

Pirmame restorane, kurį man nurodė, paprašiau kepsnio ir iš sąrašo išsirinkau antį. Klausia, ar liepsiu paduoti visą porciją. Lietuvos užeigų papročiais, kur, pavyzdžiui, pusė anties vadinasi porcija, paprašiau visos porcijos. Atneša man visą antį, kone plaukiančią svieste su kažkokiu kvepiančiu vokišku uždaru. Nemuno kelionės drėgmės sužadintas apetitas nepyko už tą klaidą. Suvalgiau gardžiai, o kai reikėjo užmokėti, pasirodo, kad iš manęs reikalauja tik dviejų šeštokų, arba 24 skatikų. Įsitikinau vokiškos virtuvės pigumu, tačiau tai ne kartą man į blogą išėjo Karaliaučiuje. Restorane radau vietinį savaitraštį Wochen-blatt, o jame visai neblogų eilių. Iš patarnaujančios Maedchen negalėjau sužinoti, ar tas poetinis veikalas buvo tilžiškės, ar atvežtinės gamybos.

Kas gi, kalbėdamas apie Tilžę, nepaminės 1807 m. Tilžės sutarties ir imperatoriaus Aleksandro I susitikimo su Napoleonu. Upės vidury buvo padarytas plaustas, prie kurio abu monarchai privažiavo valtimis.

„Pradėdamas su manimi kalbėtis,- sako Napoleonas ,- rusų imperatorius pareiškė, kad ne mažiau už mane turįs priežasčių būti nepatenkintas Anglija. Jei taip, atsakiau, tai taika jau padaryta. Padavėme vienas kitam ranką sandorai, ir tuojau prasidėjo taikos derybos.“

Svajodamas apie Tilžės sutartį ir apie josios padarinius, sugrįžau į vytinę dar gana anksti, saulei leidžiantis. Vėjas buvo stiprus, varomas, kas upeivių kalboje reiškia pučiąs į jūrą; jis užpūstų mus kur nors ant seklumos, tad turime čia nakvoti. Nuo blikties stebiuos reginio ir gegužės mėnesio vakaro gražumu. Tokių vakarų taip maža buvo mūsų kelionėje. Už mūsų – trys Tilžės bokštai, sėdančios saulės kibirkščių apiberti, toliau – praplaukti kalnai ir vos matoma už miglų Ragainė; prieš mus – žalia plokštuma, platus kaip jūra Nemunas, ant jo – keletas sielių, į Klaipėdą plukdomų. Ant kiekvieno sielio, šalia savo šiaudinių palapinių, sielininkai susikūrė ugnelę, kuri atsispindi vandens mėlynėje ir raudona spalva apšviečia žmonių figūras. Po vandenį šmaikšto keliolika žvejų luotelių ir valčių su viena ar dviem burelėmis, girdėti žvejų daina ir vandens paukščių klegesys. Pirmiausia purpurinė saulėleidžio žara, paskui mėnulis, kurio pilnatis išplaukė į tamsią mėlynę, teikia spalvingą vaizdą, kurio joksai teptukas neatvaizduos.

Vėjas nurimo, sutemo, jau vienuolikta valanda, o aš nė manyti nemanau eiti nuo blikties.

– Kodėl, pone,  neini  miegoti? – klausia mane nuo šalia stovinčios vytinės jos savininkas, o mano kaimynas p. Leiba Deliatiškis.

Rodau jam j reginį aplinkui, grožiuos gamta.

– Na! – atsakė rimtai izraelitas. – Kas čia nepaprasto? Tilžės jau beveik nematyti, ačiū Dievui, kad pravažiavome kalnus, o Nemunas, na… toksai, kaip visur. Labanaktis ponui!

– Labanakt, pone Leiba.

Neatjautė mano poetinio dvasios pakilimo,- bet tai atjautė kas kitas. Tai buvo mūsų vairininkas Mikalojus, vulgo Palinurus. Dar nemiegojo – sėdėjo prie vairo, įspūdingai į jį abiem rankom atsirėmęs, kalbėjo vakarines maldas.

Jis garbino Dievą, o aš gamtą – o, kaip daug kilnesnis buvo vairininkas už mane! ..

1 Komentaras "„Nemunu nuo versmių iki žiočių“. II dalis"

  1. Nu cia ir išreikšta, įdomiai

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*