„Nemunu nuo versmių iki žiočių“. III dalis

Tiltas prie Tilžės, pro kurį turėjo praplaukti ir keliautojai. Kitame krante matosi dvi vytinės su išpūstomis rėjinėmis burėmis. Iliustracija iš www.hostpreussen.netTiltas prie Tilžės, pro kurį turėjo praplaukti ir keliautojai. Kitame krante matosi dvi vytinės su išpūstomis rėjinėmis burėmis. Iliustracija iš www.hostpreussen.net

Trečioji Vladislovo Sirokomlės pasakojimo dalis iš 1861 metais parašytos knygos „Nemunu nuo versmių iki žiočių“. Ją 1933 metais  iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė Kazys Bizauskas, jauniausiais 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Pirmoji dalis buvo skelbta 2017 metų gruodžio 21 dieną. Antroji – 2018 metų sausio 2 dieną.

Laivo supimas magnetiškai nuteikia miegoti. Jau rytas, gegužės mėnesio 25 diena. Jaučiu, kad vytinė plaukia. Pažvelgiau į paragės langą; vakarykštė nakties giedra pranyko kaip sapnas; dangus apsiniaukęs, lietutis vilgina, bet vėjas, pakeliui pūsdamas, gerai mums padeda. Vos tik spėjau apsirengti, girdžiu šeimyną pusryčių šaukiant, nes jau esame prie Nachsendės kaimo; per pusę valandos kone mylią nuplaukėme. Vietą, prie kurios stovime, nežinau kaip pavadinti – kaimu ar miesteliu: maži namukai, vaizdingai išmėtyti, tankialapių medžių vainikais apsupti, 5 ar 6 eilėmis susodintų gluosnių kuokštais atskirti. Prie kiekvienų namų stovi ūkio trobesiai, tokie dideli, kaip pas mus dvaruose su keliolika ūkininkų, tik su tuo skirtumu, kad čia jie švaresni ir atkaklesni. Netoli matyti raudonai dažytas, skoningas, nors ir šiaudais dengtas kažkokio von’o dvaras. Kairiajame Nemuno krante stovi du kaimo palivarkai, Lipšičiais vadinami; ten neva parduodama alaus. Pamiškėje tebematyti Tilžė. Prašnekinau čia sutiktus kareivius: atlieka tarnybą, bet gyvena savo namuose, pakaitomis ginklu ir plūgu tarnauja gimtajam kraštui. Jie laikosi laisvai, drabužis gana patogus, veidai kariški, bet pilni pilietinės vertybės.

Bet lietus nuvaro nuo blikties, vairininkai nuplaukė pasižvalgyti kelio ir grįžo, – plaukime Dievo vardu! Plaukiame lyg pro vieną ištęstą kaimą, lyg pro nesibaigiančius sodus. Trijų uolekčių pylimas dunkso iš abiejų Nemuno pusių; per jį svyra gluosnių šakos, o aukščiau jų ošia alksniai, liepos ir lazdynai. Seiliau čia turėjo būti dar daugiau lazdynų, nes 1578 m. burmistras Kjoseris pardavė Karaliaučiuje 1200 statinių riešutų (1500 statinių tolygu 200 tonų- red.p.). Nemunas ne visur teprivengė varžančių jį ir rūpestingai palaikomų pylimų: paplovė juos, išvartaliojo trobas ir malūnus atvajuose, sunaikino gražius medžius, smėliu apnešė daržus.

Pusę mylios plaukiame tomis gražiomis vietomis, bet štai Šancinės karčema ir netoliese Jurgiškių kaimas, kur trumpam turime sustoti.

Kanalas-011Nuo čia Nemunas, pasidalydamas dviem vagom, nustojo savo tikrojo vardo: viena – didesnioji vaga, tikrasis Nemunas, gauna Rusnės upės vardą ir plaukia į Klaipėdą, kita – mažesnioji – Gilijos vardu vadinama. Abi tiedvi vagi įteka į Kuršių marias, tačiau labai toli viena nuo kitos. Laikomės kairiosios, tai yra paliekame Nemuną ir įplaukiame į Giliją.

Kai atsistūmėme nuo kranto, liūdna pasidarė širdyje prisiminus, kad jau nebeplaukiame Nemunu. Gimtųjų upių ilgesys, kaip ir pačios tėvynės ilgesys, nėra vien vaizduotės dalykas, bet būtinas vienos šventos meilės padarinys. Pametęs iš akių Nemuną, apsiverkiau: jutau, kad nustojau brolio, draugo, giminaičio.

O, kaip gražiai mūsų žmonės supranta tą giminystę! Mačiau čia jaudinančias apeigas, kurios man neišdils iš atminties. Kai atėjo lemiamoji akimirka išsiskirti su Nemunu, kiekvienas vairininkas sulaikė savo vytinę, atsistojo, nusiėmė kepurę, atriekė duonos gabalą, pabarstė jį druska ir įmetė į vandenį. Mūsiškis su duona ir druska atsisveikino su savo gimtinės upe, sakydamas: „Iki laimingo pasimatymo!“, tarytum dėkodamas upei, kad laimingai atnešė laivą iki galo. Paprastuose vairininkų ir upeivių veiduose mačiau susijaudinimą, o dėl ko jaudinosi, esu tikras, nė patys nenusimanė. Jeigu kuris, išvestas iš kantrybės kur nors ant oko ar rėvos, piktžodžiavo ir keikė Nemuną, tai dabar, regis, jį atsiprašinėjo, kaip prieš išpažintį atsiprašoma supykusio brolio.

Vokietis, plaukdamas valtimi šalia vienos vytinės ir matydamas, kaip meta į vandenį duoną, paklausė: „Kokius jūs čia burtus darote?“ Pasipiktinę upeiviai puolė ant jo su kartimis. Ir jei jis nebūtų mikliai pasprukęs, tai jie būtų jį tikrai išvertę su visa valtimi į vandenį.

Gilija iš pradžių rami ir siaura kaip mūsų trečios rūšies upės, kaip, pavyzdžiui, mūsų naugardiškė Usa arba Vilnia prie Vilniaus, tačiau kiek nubėgusi praplinta ir išpuiksta, pasiskirsto keliomis vagomis, suneša seklumas, žodžiu – virsta didele ponia kaip Nemunas. Bet visų išponėjusiųjų pavyzdžiu išsyk pareiškia savo ponybę nemalonėmis, parodo, ką ji gali. Pirma proga pasodino mus ant seklumos, nuo kurios vos po pusvalandžio triūso tepasisekė nusiirti. Daugybė čia mažų palivarkų ir didelių dvarų, daugybė kaimų, tačiau visa tai sudaro lyg ir vieną kaimą, lyg ir vieną visumą. Kraštas žmoningas, daugybė trobesių, netvarkingai išmėtytų, bet kiekvienas iš jų sodų paūksmėje. Dabar kaip tik žydėjimo metas; obelės, kriaušės ir vyšnios, kaip sniegu apibertos baltais žiedais, puikiai atrodo gegužės mėnesio žalume. Pylimai, kurie iš abiejų pusių sutvirtina Gilijos pakrantes, užstoja tą gražų reginį. Nepaisydamas lietaus, stoviu ant vytinės stogo, apie 6 – 8 pėdas viršum vandens paviršiaus iškelto, ir tai vos galiu teišmatyti.

Šeimyna ruošia įtvirtinti priekinį trumpąjį stiebą treliuoti, nes turime vilties rytoj pasiekti kanalą, o rytoj sekmadienis. Būtų nuodėmė šventadienį be reikalo dirbti sunkų darbą. Taip nulėmė mano dievotasis Palinūras, aš tą sprendimą visa siela parėmiau. Darbas baigtas; plaukiame puikią naktelę mėnulio šviesoje.

Be galo puikus buvo pabudimas rytą, gražų, šventadienišką, gaivų gegužės rytą. Alsuojant sveikata plaukė krūtinę, puikūs estetiniai įspūdžiai niro į sielą, ausis svaigo nuo giesmių paukštelių, kuriuos visus pranešė nesuskaičiuojamos aibės lakštingalų, o kiekviena iš jų stengėsi pralenkti visas kitas.

Įsižiūrėdamas į gražiosios Gilijos veidą, imu abejoti, ar tai teisybė, kaip tvirtina upeiviai, kad nuo Nemuno iki Nemunyno per kokias 5 ar 6 mylias ją būtų iškasusi prūsų ranka. Teisybė, per pusę mylios nuo Nemuno jos vaga yra tiesi kaip strėlė, bet toliau josios tarsi prigimti, didoki ir dažni vingiai tegali būti gamtos kūrinys. Kasėjui nebūtų reikėję vingiuoti kanalo vagos, juoba kad nėra čia nei miestelio, į kurį reiktų pasukti, nei kalnų, kuriuos tektų aplenkti. Galėjo žmogaus ranka kur ne kur ištiesti per daug išsivingiavusią vagą, nes kita Gilijos dalis teka gana tiesiomis linijomis ir kryptimis, bet Gilija atskirta nuo Nemuno gamtos, ne žmonių rankomis. Žmogus, papratęs vergauti, pagal vergišką blokštį būtų ištiesęs savo darbą; laisvoji gamta laisve pažymėjo savo kūrinio veidą ir judesius.

8 valandą ryto atvykstame prie Mažojo Friedricho kanalo (Klein Friedrichs-Grube – lietuvininkai jį vadino Greituška). Juo turime atlikti savo tolesnę kelionę. Gilija pasisuka į dešinę, nebetinka plukdyti ir gauna Tovelės vardą. Graži yra Gilija, vaizdingos jos pakrantės, bet čia, kaip ir visur, apgaulus paviršius savo vaivorykštiniu žvilgesiu dengia apverktiną tikrovę. Tokių puošnių, tokių plačių matėme daržinių; nesuskaičiuojama daugybė vėjo ir vandens malūnų; štai arti mūsų trimis ratais ūžia didžiulis olandiškas malūnas, – sakytum, kad duonos čia perteklius, tačiau upėje švaistosi daugybė laivų, o juose apiplyšę, išvargusiais veidais vokiečiai ir lietuviai (prūsai). Vieni tinkleliais gaudo žuvis, kiti tiesiog prašinėja išmaldos ir duonos. Ir čia laikomasi šventųjų priešpiečių! Mūsų lietuviai upeiviai noriai laužo savo porcijas ir dalija pavargėliams, nors ir nesupranta jų prūsiškos ir vokiškos kalbos. Girdėjau, kaip vienas upeivis, duodamas duonos gabalą vokiečiui, kuris prašė išmaldos laužyta lenkų kalba, jam tarė juokdamasis: „Nenumirsite badu, nes mes jums vežame keliasdešimt vytinių javų“. Kartūs juokai! Mūsų vežamų javų neparagaus čionykštis išbadėjęs varguolis; nupirks juos iš mūsų turtingas Karaliaučiaus pirklys, su didžiausiu pelnu parduos turtingam Anglijos pirkliui, kurie mūsų rugius iš Naugardo ir Slucko kraštų pardavinės Londono vargšams aukso brangumu. Štai motina su ketvertu vaikų vejasi mus mažu laiveliu jau kokią pusę varsto, kovodama su vandens sraunumu. Kažką kalba skurdžiu balsu, bet nesuprantame josios lietuvių kalbos: rodo į ausis, rankas pakelia j dangų. Upeiviai davė jai duonos, aš pamojau, kad palauktų, ir nuėjau į paragę atnešti jai porą sidabrinių. Tuo tarpu vytinė plaukė. Kiek vargo pakėlė nelaimingoji, kol mus prisivijo, nes vėjas jau ne pakeliui, bet priešingas, nuo jūros, nuneša jos lengvą valtelę. Jau buvo beapsilpstanti, bet ir vėl atsigavo, priplaukė, atsiėmė išmaldą, pakėlė rankas į dangų ir atsigrįžo, vėjas jau pūtė į nugarą, tačiau prieš ją buvo srauni vilnis, kuri kiekvieną akimirką galėjo apversti jos laivelį.

Tad įplaukiame į Mažąjį Friedricho kanalą ir krypstame pietų link. Čia yra muitinė, kur imami mokesčiai už kanalo atidarymą. Ant stulpo prie įėjimo iškabinta taksa, nustatanti mokestį nuo kiekvienos pakrautos vytinės po 2, o nuo nepakrautos po 1 talerį sidabru; kas drįstų praeiti nesumokėjęs, turės sumokėti ketveriopai. Kažkoks jaunas mandagus valdininkas priėmė mūsų mokestį ir davė pakvitavimą išspausdintame raštelyje. Koks staigus krašto išvaizdos pasikeitimas! Kaip visuomet  – lyguma, bet vietoj malonių girių vandenys ir laukinės pelkės dengia abiejų krantų plotus. Pelkėms nusausinti iškasinėta aibės griovių, kurie gerai išsilaiko molėtoje dirvoje. Sodybos ir paskiros gyvenamos trobos beveik nenutraukiama eile tęsiasi abipus kanalo, tačiau liūdna tų sodybų ir namų išvaizda, o dar liūdnesnė padėtis tų vargingų gyventojų, kurie apsupa vytines, prašydami duonos kąsnio.

Už pusės mylios nuo įėjimo į kanalą dešinėje baigiasi atvira plokštuma ir prasideda pelkėse alksnių krūmokšliai. Niekur nematyti ariamos žemės. Kanalas gal apie 30 uolekčių pločio; nėra tiesus, bet užlūžta įvairiomis kryptimis.

Sutinkame kažką panašaus į miškus, – ne tuos puikius miškus, kurie laikė mus užbūrę prie Gilijos, bet neūžaugas pušeles, žemą alksnynėlį arba susilanksčiusius berželius. Tuose miškuose paukščiai nekrauna sau lizdelių, neteikia jiems gyvybės; čia tik vanduo gyvuoja. Ant vandens gyvenimas kunkuliuoja; aibės vytinių, valčių ir luotelių išsilenkia, susitinka, jog sunku nesusidurti; vairų ir irklų pliaukšėjimas, įvairiakalbis upeivių riksmas  – visa tai mikčiojamu aidu atsiliepia tuose neūžaugose krūmokšliuose.

Tik iš kairiojo kranto kanalas turi pylimą, dešiniajame, nuo jūros, jo visai nėra. Pavasarį ir rudenį patvinęs vanduo užlieja aplinkinių gyventojų daržus, menkus daržus, kur plytiškai juodoje drėgnoje dirvoje auga daržovės ir bulvės, kas kartu su žuvimis yra vienintelis gyventojų maistas; duonos jie neturi, todėl taip įkyriai jos ir prašo. Kiek čia jaudinančių ir kiek komiškų scenų su tais vargingais elgetomis!

Mergaičių ir berniukų būrys bėga kartu lygiomis su vytine arba luoteliu ją vejasi šaukdami, tiksliau, dainuodami lenkiškai: „Szturman, daj chleba!“ arba lietuviškai: „Irklininke, duok duonos!“

Širdis plyšta, bet virtęs verslu elgetavimas ugdo žmonėse blogus polinkius. Pastebėjau, kad jei vienas vaikas gauna išmaldos, tai tėvai siunčia antrą, paskui trečią. Duosi vienam ar keliems, tai kiti, piktai klykdami, jau reikalauja dovio, tarytum tai būtų jiems priklausoma. Pasiveja mus šešerių metų malonios išvaizdos mergaitė. Stipria rankute varo luotą, su šuns apsukrumu pagauna ore upeivių iš vytinės metamą duoną ir visai nepadėkojusi skuba prie kitos vytinės duoklės atsiimti.

Tarp alksniukų ir ajerų, ant kupsto ar ant salelės pelkėje susikūrė neturtingas vokietis; turi gyventi vien iš rankų darbo, nes nematau nei lauko, nei daržo. Per pavasario potvynį vanduo užlieja jo trobą, kuri dabar ne aukščiau kaip uolektis teriogso virš pelkės. Drėgmė kenkia mums, lepūnams, – bet vargas užgrūdino čionykščius vandens valkatas, sutinku stangrius senius ir įraudusius jaunuolius, nors ir apdriskusius.

Daugybė upelių ir upokšnių įteka j kanalą, kuris čia antra tiek praplito. Pagaliau perplaukiame kanalą ir įplaukiame į upę, kuri mūsų upeivių Nemunynu vadinama. Mažasis Friedricho kanalas tęsiasi mylią. Plaukiame juo septynias valandas, nes, perėję per muitinę 8 vai. ryto, pasiekėme Nemunyną 3 val. po pietų. Ir čia yra neūžaugų medžių ir menkų trobelių, ir čia elgetavimas, kuris jau pradeda įkyrėti. Daugiausia vieną valandą paplaukę, paliekame Nemunyną ir pasiekiame Senojo Friedricho kanalo (Alt Friedrichs – Grube) angą. Nemunynas nuplaukė į dešinę, į Kuršių įlanką, paskui jį nutįso ir krūmokšliai, raistuose išaugę. Akiračio pakraštyje matyti ir pati įlanka, arba Kuršių marios, kaip ją kai kada vadina iš mandagumo.

Tad esame Senajame, arba Didžiajame, Friedricho kanale, sumokėję už jo perplaukimą jau ne 2, bet 4 talerius. Nežinau, iš kokio upelio į jį įvestas vanduo teka lėtai, jog tėkmę vos galima įžiūrėti. Tas kanalas, dusyk didesnis už mažąjį kanalą, yra sunkus laivams. Čia upeivis jau padeda irklą ir stūmą ir eidamas krantu turi traukti vytinę virvėmis. Čionykščio vandens spalva nėra palša ir drumsta kaip Nemune ir Gilijoje, bet skaidri ir kone juoda. Apylinkės vaizdas nesikeičia: iš kairės – tyrai, iš dešinės – pelkė, apaugusi alksnynu.

Pirmas kaimas kanalo pradžioje vadinasi Vambinė; toliau nenutraukiama grandine besivingiuojančio kanalo pakrantėmis, ant kupstų, išmėtytų pelkėse, išsidriekė kaimai.

Kai 5 valandą popiet, monotoniško ir liūdno reginio nuvargintas, ramiai atsisėdau savo paragėje prie pypkelės pasiskaityti Krasickio, mane pažadino iš saldžių svajonių kažkoks staigus ūžesys, tiksliau – vandens šniokštimas. Išeinu ant blikties ir pirmą kartą pamatau jūrą, nes Kuršių įlanka, kaip neatskiriama Baltijos jūros dalis, turi teisę vadintis tuo vardu. Esame nuo jos ne toliau kaip ketvirtis mylios. Ūžesys, tarytum šimtas malūnų dundėtų ausyse. Nelyginant žydras kaspinas, jūra visiškai juosia akiratį, nuo krašto iki krašto tarp dangaus ir žemės tame kaspine matau baltų dėmių – tai vilnys; matyti jų judesiai ir vis arčiau girdėti ausyse spengiamas ūžesys. Pirmas jausmas, kurį pajutau, buvo kažkoks neaiškus išgąstis, paskui nusistebėjimas; jis baigėsi malda tų stebuklų Kūrėjui. Iki prieblandos jau nenulipau nuo blikties; akys negalėjo prisisotinti nepaprasto reginio. Tai artėjame, tai tolstame nuo jūros. Pagaliau ėmė temti. Matyt, gerokai nutolome nuo jūros, nes nebuvo girdėti jos ūžesio ir žydrajame kaspine nebegalima buvo įžiūrėti vilnių. Nuo jūros ėmė pūsti vidutinis, bet šaltas vėjas, ir mane apėmė drebulys.

Sustojome ties kažkokio dvaro ar kaimo mūriniais griuvėsiais. Iš keliarodžio matyti, kad šitoji vieta vadinas Gruben-Hoff. Jau seniai buvo laikas išvargusiems upeiviams pasilsėti.

Komentarų nėra, būk pirmas. "„Nemunu nuo versmių iki žiočių“. III dalis"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*