Ištraukos iš knygos „Nemunu nuo versmių iki žiočių“

Vytinė grįžtas iš Karaliaučiaus pro Gardiną 1884 m. Iliustracija iš interneto platybių.

Visa Jurbarko prieplauka buvo užgulta vytinių ir prūsiškų burlaivių. Čia rasiu ir savo vytinę, bet temsta, stiprus vėjas ir vandens srovė nunešė mus nuo miesto. Vos tik 10 val. vakaro įstengėme priplaukti dešinįjį krantą. Čia pat prie mūsų stovėjo prūsiškas burlaivis, ugnis šviečia jos paragėje. Ant denio girdėti moterų balsas ir vaikų bėginėjimas. Ugnis žiba ir iš kitų vytinių ir valčių, kurių skaičius gal ir šešias dešimtis sieks. Krantai ūžia nuo upeinių šnekos. Girdėti jų daina, jų nedarnus smuikelis, kuriuo lietuvis upeivis rėžia savo kaimo šokius, savo dainas daineles, svajodamas apie tolimus namus. Pažįstu tos dainos gaidą – tai Naugarduko apylinkių daina.

Tai siūlomo pasakojimo pradžia iš 1933 m. iš lenkų į lietuvių kalbą išvestos knygos „Nemunu nuo versmių iki žiočių“, kurią 1861 m. parašė Vladislavas Sirokomlė. Jis – lenkiškai rašęs Lietuvos poetas. Šią jo knyga išvertė Kazys Bizauskas, jauniausiais 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės akto signataras.

Nors knygoje aprašyta kelionė senoviniu laivu nuo Nemuno ištakų iki jo žiočių, tačiau šiuokart siūlome skaitytojams susipažinti su keliautojų nuotykiais patirtais plaukiant Nemunu nuo Jurbarko, t.y. įplaukiant į Prūsijos jurisdikciją. Yra pagrindo manyti, kad rašydamas šią dalį V.Sirokomlė taip pat rėmėsi ir 1829 metais šiuo keliu plaukusio neįvardinto keliautojo.

Kelionės aprašymo pabaigoje plačiau pristatysime tragiško likimo šios knygos vertėją signatarą K.Bizauską. 1940 metais sovietų valdžios jis buvo suimtas, o prasidėjus karui iš Kauno kalėjimo vežamas į Rusiją 1941 m. birželio 21 dieną, sovietų valdžios sušaudytas netoli Bigosovo geležinkelio stoties Baltarusijoje.   

Sirok-virsel_12-21-1+Jau ketvirta valanda ryto sekmadienį gegužės mėn. 12 d. Neįpratęs ilgai miegoti, pašoku iš guolio; mano Skatilėlis jau nemiega – kažką taiso valtyje ir meldžiasi; jam besimeldžiant atsiguliau, jam besimeldžiant pabundu. Gėda man pasidaro, kad duoduos pralenkiamas. Pasakau jam apie tai.

– Žinia, ponai – tai kas kita, – atsako man, – mes neturtingieji tai jau taip: kas su Ponu Dievu ir Ponas Dievas su tuo.

Tas atsakymas man ne visai tepatiko, nes dėl ko mus, ponus, atstūmė nuo Pono Dievo? Ir kam toji žinoma materialinė spekuliacija, kad meldžiamasi kažkokioms dovanoms gauti? Tačiau žmogelis kaip mokėdamas suformulavo maldos reikalą, kuris jam gulė ant širdies; persižegnojo ir vėl ėmė mušti plaktuku valties dugną.

Puikiausias rytas, dangus šviesus, saulė vos užtekėjo ir žaidžia su Nemuno vilnimis, – virš vandens pučia šaltokas vėjelis, per rūkus matyti vytinės, stovinčios prie kranto. Laikas man susiieškoti savąją.

Neilgai teieškojome, nes stovėjo už kelių žingsnių. Mano vairininkas Mikalojus, valstietis, gimęs netoli Naugardo, išėjo ant blikties manęs pasitikti. Jo stotas atkreipė mano dėmesį. Buvo tai žilas, aukšto ūgio. Plačiapetis ir gerai sudėtas senis, su nuostabiai malonios išraiškos veidu, su paširmojusia barzda, vietiniu papročiu trumpai pakirpta, aukšta avikailio kepure, nepaisant šilumos – kailiniais, ant kurių dar turėjo pilką milinę, plačiu šikšnos diržu apjuostą. Veido malonumas ir amžius teikė jam drabnumo išvaizdą. Tačiau netrukus įsitikinome, kad yra veiklaus judrumo, kad turi energijos jo žinioje esančiai šeimynai valdyti ir kad nepaprastai nusimano apie savo amatą. Apie ji galima pasakyti, kas kadaise buvo sakoma apie etmoną Tarnovski: kai geras, tai geras. Tai tarytum angelas iš dangaus, o ne Tarnoviškis ponas. Kai piktas, tai baisusis liūtas su pasišiaušusiais karčiais, papampusiomis gyslomis ant sprando, griausmingu perkūno balsu. Ponas J. mūsų bendrakeleivis iš kaimyninės vytinės, didelis lotynų klasikų mėgėjas ir žinovas, praminė mūsų Mikalojų Palinuru. Enėjaus vairininko garbei; ir kiek kartų mūsų vairininkas prapliupdavo rėkti vytinėje, tai jis visuomet primindavo penktos Eneidos knygos eiles:

„Ipse gubernator puppi Palinurus ab alta:
„Heu! quianam tanti cinxerunt aetera nimbi?
„Quidve, pater Neptune, paras?

Iš pradžių senis, pyko, kad jį pravardžiuoja čia gubernatorium, čia Palinuru; bet kadangi žodžiai buvo lotyniški, o dievotas senelis turėjo didelę pagarbą bažnytinei kalbai, tai nustojo pykęs. Tuo būdu vytinėje prigijo Palinuro vardas, su tuo skirtumu, kad upeiviai gerąjį Mikalojų vadino Ponu Agurku.

Tat Pono Agurko ir Pono Skatilėlio dėka jau esu vytinėje su visu savo turtu, kaip nuolatinis jos gyventojas. Tiems, kurie nepažįsta mūsų naivios, senlietuviškos vytinės, pravartu bus duoti jos aprašymą. Atsižvelgiant šių dienų laivų patobulėjimą ir laukiant geležinkelio į Karaliaučių, senovinės jos struktūros modeliai gal tik muziejuose bus terodomi.

Vytinė tai laivas, paprastos valties pavidalo, arba, jei norite, panašus mažą mirmidoniškos skalės laivą. Yra apie 170 pėdų ilgio, 18-25 pėdų pločio, 5-6 pėdų aukščio su 3 pėdų grimzle ir gali pakelti daugiau kaip pusantro tūkstančio statinių svorį (dabartiniais matais tai galėtų būti apie 55 m. ilgio, 8,5 m. pločio, apie 2,5 m. borto aukštumo, 96 cm. grimzlės. 1500 statinių galėtų būti apie 200 tonų – red.p.). Dengia ją status stogas, sukaltas iš lentų ir aptiestas neperšlampama liepų plaušine, kurios patiekia Pagirio miškai. Apsukui eina maža storlenčių bliktis; į pačios vytinės vidų nulipama nuo blikties keliais mediniais laipteliais. Jos pirmagalyje yra pastogė šeimynai ir virtuvė; gale yra vadinamoji podėtis, arba vytinės prievaizdos butas. Tai mažas, bet patogus kambarėlis su dviem gana plačiais langeliais, kur iš bėdos gali tilpti lova, stalelis ir net indauja. Kai grįžtame iš Karaliaučiaus, tai tas kambarėlis pasipuošia veidrodžiais, kilimais, puikiais baldais, nes tie daiktai, jei yra vartojami pačios vytinės reikalams, neapdedami muitais.

Vos teturiu laiko apsidairyti savo kambarėlyje, prikalti ties lova Aušros Vartų Panelės Švenčiausios paveikslėli ir padėti lentynėlėje porą knygų, – jau duoda man žinią, kad metas eiti pasirūpinti muitinės sunkenybėmis.

Mandagūs valdininkai, neieškodami priekabių, kaip kad paprastai pas mus priimta, pareiškė sutinką atlikti reikalaujamą reviziją, kurios tačiau tą dieną nebuvo.

Pusiau nuramintas dėl revizijos, nuėjau į bažnyčią. Jurbarko bažnyčia medinė, gana didelė, stovi ant kalno, visą miestą viršijančio. Pamaldos jau buvo prasidėjusios. Per pirmas mišias žmonės giedojo žemaitiškai, tąja pačia kalba pamokslas ir kitos giesmės per antrąsias mišias, tik per Pakylėjimą pasigirdo giesmė, kurią mane dar namie motina išmokė: „Prieš Tavo angą stoviu, Viešpatie!“ Čionykščios parapijos dauguma žemaičiai; mažuma – lenkų kilmės žmonės. Čionykščiai žemaičiai man labai patiko. Daugiau žemo nei aukšto stogo, jų fizionomijos nepasižymi inteligencija, bet veidų padorumas, bažnyčioje jų pamaldumas, drabužių švarumas – stipriai mano širdį palenkė.

Pavalgęs pietus savo vytinėje, pietus iš žuvų, nes Jurbarke mėsos sunku buvo gauti, – išėjau pasižvalgyti po miestelį. Anais laikais buvo labai menkas. Pora ar trys šimtinės namų, daugiausia žydų, daugiausia medinių, du kalnai, įdomūs padavimais, bet be jokių senovės pėdsakų, pagaliau bažnyčia, kurioje buvau rytą, – tai ir visa, ką čia galima matyti. Išimti sudaro p. Adelsono namai; jų yra penketas, visi mūro, pasižymi nebloga statyba, visi gražių sodų apsupti.

Man pasakė, kad viename tų namų yra susirinkę arbatos visi muitinės valdininkai, kurie buvo pažadėję šiandieną atlikti reviziją mano vytinėje. Pasinaudodamas sena pažintimi su savininku, įėjau pasimatyti su valdininkais. Radau, visus.

– Muitininkas, pone, tai viešas nusidėjėlis, tiesa, dar nuo Kristaus laikų pripažinta, – tarė man p. Golkondas, štempelmeisteris, vienas iš būrio, – pažadėjome šiandien pas poną vytinėje, o atėjome arbatėlės. Ką bedaryti! Kaip nors rytoj atliksime.

Noromis nenoromis turėjau sutikti su ta logika, nors čia ir Nemuno vanduo senka, o kelias dienas sutrukus gali būti neatitaisomos žalos ir nuostolių.

Dieve mano, kiek čia rūpesčio! Praėjo antra diena, Nemunas senka, vėjas mums palankus, gražiausias laikas keliauti, o mes Jurbarke kaip prikalti. Revizija, upeivių šaukimas, pasų tikrinimas, erzinimas ir nesuskaitomi smulkmeniški trukdymai sulaiko mus dar čia ir naktį iš pirmadienio antradienį.

– Muitininkai tai vieši nusidėjėliai, – pakartojau p. Golkondui jo paties posakį.

– Aš gi Tamstai sakiau, – atsakė paprasčiausia veido išraiška, – pas mus jau taip yra, meldžiamasis, taip…

Ir antradienis praėjo, ir mūsų formalumai dar nepasibaigė. Nuobodžiauju, aplankiau apylinkes, svajojau apie čionykščią senovę. Neužkliudė manęs joksai senas vaiduoklis, nepamačiau jokio seno namo. Savo karštas svajones atvėsinau, nuplovęs savo kaktą Mituvoje, kuri iš žiemių pusės įteka į Nemuną.

Nuo seniai norėjau pajusti įspūdžių keliaujant lietuviška vytine. – dabar ko nesigailiu savo sumanymo. Man dar neįkyrėjo reginių vienodumas, bet įkyrėjo reikalaujamų čia formalumų begalės. Trečiadienį, apie vidudienį, ačiū Dievui, palikome Jurbarką; tačiau mūsų liudymą (jarlyk) turime parodyti Rukorėlių  muitinėje, Lenkų Karalystėje, paskui Pašvenčiuose, o štai dabar mums gresia ilga ir varginga revizija Samalininkuose, jau ant Prūsų sienos.

Sudiev, gimtoji Lietuva, pereinu Prūsų sieną. Mūsų vytinė tykiomis Nemuno vilnimis iš lengvo plaukia svetimą kraštą.

– Stok! esame už Prūsų sienos, – tai Smalininkai.

– Ne Smalininkai, bet Schmallningen, – kažkoks vietos žinovas atsako, – nes vokiečiai visus lietuviškus vardus savaip pakrikštijo.

– Tebūna ir taip, – atsakiau, – bet ar ilgai mus tuose Schmallningenuose išlaikys?

– Ponuli, kokį rusišką mėnesį, – skambėjo atsakymas.

Saulė jau buvo besėdanti; laukdami užsakytos prūsų revizijos, išeinam apžiūrėti kaimo. Smalininkai (nenoriu svetimu vardu tos vietos vadinti) tai niekas kitas, kaip mažas prūsiškas kaimas. Trobų pastatymas beveik nieko nesiskiria nuo mūsų kaimų. Ne tik kaimiečių, bet ir čia gyvenančių vokiečių trobos iš medžio suręstos, šiaudais dengtos. Bet tos trobos plačiais langais, gražiais medžiais apsodintos, prie kiekvienos platus ir švariai nušluotas kiemas. Čionykščiai gyventojai vieni pirkliai, kiti kaimiečiai, kadaise šiandieną, savininkams išsimokėję, gyvena savose žemėse. Žmonių, padermė graži, veidai raudoni, giedri, net senatvė, tarytum, malonina veidus, užuot išspaudus juose savo liūdną žymę. Kiekvienas, maloniai nusiėmęs skrybėlę, sveikina praeivi, kiekvienas ji prakalbina.

Šiandien ketvirtadienis – Dievo kūno šventė. Pas mus Lietuvoje iškilmės – procesijos, čia ramu, apmirę.

Ačiū Dievui, kad moku vokiškai, tad galėjau tą sužinoti iš vietos gyventojų apie jų padėtį. Lengvai iš akcento, atspėję, kad esu lenkas, pasakė man, kad čia kaime gyvena trys lenkai. Vienas jų kažkoks Mališevskis įnamauja, turi trejetą vaikų ir jam labai blogai sekasi; kituodu – Napoleono kareiviai – vienas tarnauja muitinėje, kitas – kažkoks Paškauskas, iš Pagardinės. Kadangi ja namai čia pat, tai nuėjome jo aplankyti.

Tai dar jaunas, keturių dešimtų metų neužkliudęs, vyras (prašau prisiminti, kad šiuos atsiminimus nusirašau iš 1829 metų dienoraščio) mūsų pasveikinimą „Garbė Jėzui Kristui!“ nuoširdžiai lenkiškai atsakė, nuvedė mus savo trobą ir, nedaug teklausiamas, nupasakojo mums savo gyvenimo istoriją.

Trumpa tai istorija, bet gana įdomi, ypač kai senas lietuvis lietuviškai – vokišku akcentu lenkiškai pasakoja. Gimė Gardino krašte, ganė tėvo jaučius ir karveles, dvidešimties metų amžiaus turėjo stringaliu stoti į vytinę, bet štai atėjo 1805 metai,- kada prasidėjo garsios trimetės Napoleono kampanijos. Neilgai galvodamas, jaunasis Paškauskas pasivogė iš kaimyno seną šaudyklę, iš tėvo širmą kumelę ir, tik kunigui per išpažintį pasakęs savo nuodėmę ir gavęs išrišimą neverčiamas grąžinti, išvyko užsienius. Debiutavo Jenos mūšyje, paskui buvo instruktoriumi, kai generolas Zajončekas formavo lenkų kariuomenę Prūsuose, paskui Savario korpuse kovėsi ties Ostrolenka, kur pateko į nelaisvę. Belaisviu atvestas į Kauną, pamylėjo jauną žemaitukę ar prūsukę, susituokęs pabėgo su ja i Prūsus ir čia įsigyveno.

– Dvidešimt metų čia gyvenu – pripratau, – kalbėjo su rezignacija. – Lenkijoje esu bajoras, čia tik mužikas, bet prūsų teisė ir mužikams ne per blogiausia. Turiu penketą arkliukų, porą jaučių, gerą žmoną, ko gi man daugiau bereikia? Mano sūnus landvere; išmokiau jį prancūziškai, teisingiau – iš kareiviško, gaskonų šnektos; patsai jį išmokiau ginklą vartoti, kad prūsų kapralas jam pečių nepritvotų. Gyvenu čia laimingas, ariu, sodinu bulves, verčiuos smulkia prekyba, gaudau žuveles ir lenkiškai garbinu Viešpatį Dievą ir nei suvokietėsiu, nei suliuterėsiu, taip man tepadeda Dievo Motina Rožanostokiškė, ten Pagardinėje, kurią ypatingai garbiname.

Šnekam, šnekam, su gerais žmonėmis besišnekėdamas užmiršau, kad vytinėje manęs laukia muitinės rūpesčiai. Nuoširdžiai atsisveikinau su tautiečiais, nors ir kiek įsižeidęs ant ponios Paškauskienės, kuri, kaip atkakli žemaitė, mažai tesupranta lenkiškai ir nenoromis kalba.

Nuėjau gražią mūro muitinę; valdininkų nebuvo, tik tarnai. Čia sutikau vėl lenkiško kareivio tipą, bet kokį skirtingą! Suvokietėjo senukas, pasidarė čia puskarininkis, išdido, o tie keli žodžiai, kuriuos teikėsi prabilti, buvo pasakyti darkyta lenkų kalba, kaip kad vokiečiai kalba. Nenorėjau jo net pavardės klausti.

Vytinėje, savo paragėje, radau keletą kaimynų iš kitų vytinių; jie atėjo pas mane pasitarti, ką čia padarius su muitinės sunkenybėmis. Sužinojome, kad maisto kelionei negalima vežt Prūsus daugiau, kaip aštuoniolika šepelių miltų, daugiausia dvi stuopas degtinės, druskos nė saujos, o viso to ištekliai pas mus buvo didoki. Grėsė konfiskavimas ir penkeriopos vertės pabauda. Nėra kas daryti; jei šiandien ateis – būsime bėdoje. Jei susilaikys – neatėję iki rytdienos, pasinaudodami tamsia naktele, sumesime kontrabandą Nemuną.

Sutemo, muitininkų nėra… tad kiekvienas savo vytinę ir t darbą… Miltai, druska, degtinė nuėjo žuvų vakarienei. Reikėjo matyti mūsų lietuviškų upeivių skausmingus veidus, kai teko pilti Nemuną degtinę: pasakytum, kad jiems kraują varvino iš paširdžių. Buvo siūlomas paprastesni, ir praktiškesnis būdas, naktį išgerti degtinę, bet vytinė stovėjo tarp akmenų – nesunku kokios nelaimės susilaukti su girtais; turėjau atsakyti, gailėdamas tik, kad negaliu lietuviškos seninės buteliuką pasiųsti geram Paškauskui; būtų sušildęs savo krūtinę gimtuoju gėrimėliu. Iš ryto anksti penktadienį, gegužės mėn. 16 28 d. atvyko muitinės vyrai, rūsčiais veidais, ir pradėjo pagrindingai grioztis. Vašką palaikė kontrabanda, javų ir miltų kelionės ištekliuose rado per daug. kažkoks nesąžiningas upeivis pasistengė vakar išgelbėti degtinės butelį, jį rado, rado kaip tik tas lenkų suvokietėjęs puskarininkis, kurį vakar mačiau muitinėje. Be juokų būtų buvę bėdos, jei mano prievaizda niekam nematant nebūtų jam įspaudęs apdilusio talerio. Degtinės butelis kažkaip atsitiktinai sudužo muitininko rankose, žuvo corpus delicti, už tai ir pabaudos nemokėsime!

Vokiečiai krato mums visus kampus, svarsto, skaičiuoja, visa užrašo, su iškilmingu tyliu išdidumu, kuris mums graso pabaudomis. Pagaliau pabaigė reviziją, nuėjo, o mums įsakė plaukti toliau, kad nesusisiektume su dar neiškratytomis vytinėmis. Tai tiesa, nes taip mūsų upeivių įsigudrinta, kad iš nekratytų vytinių nešam prekes jau iškratytąsias aukštų muitų išvengti. Tad nuplaukėme: priešingoje pusėje daugybė ropų, todėl, pusę mylios toliau nuplaukę, metame inkarą.

Prievaizda pėsčias nuėjo atsiimti pasų; laukiame jo sugrįžtant.

Smalininkai išnyko iš akių, abu Nemuno krantu gražiai apaugę miškais, – tai karališki miškai! Kaip švaru! kaip tvarkingai laikomi! Man liūdna pasidarė, kai, mintimis nuskriejęs gimtąsias šalis, prisiminiau mūsų didžiulius Borisavo, Pagirio miškus, be tvarkos kertamus, užverstus išvartomis ir pūvančiomis šiekštomis, pilnus išvartytų kelmų, kuriuos tik kur – ne – kur sunaudoja dervai varyti ir degutui degti. Vokiška tvarka ir mūsų netvarka – kokia tai akis verianti priešingybė!

Prievaizdos iš Smalininkų vis nėra ir nėra… niekais leidžiame brangų laiką. Išlipau krantą ir, atsisėdęs po plačia pušimi, iš Biblijos skaičiau Jeremijaus raudas, vis dėlto dažniau žvilgtelėdamas Smalininkų kelią, kaip knygą… Priplaukė prie mūsų žvejys, sulinkęs senukas, su medine koja, ne vokiškais veido bruožais, siūlydamas savo šios dienos pagautą žuvį: — du dideliu karšiu, tris didelius mekšrus ir ungurį. Visa tai man kaštavo auksiną.

Senuko išvaizda buvo patraukianti, pradėjau su juo kalbą. Buvo tai lenkas, kilimo iš Virbaliaus, tarnaudamas prūsų kariuomenėje, 1813 m. prie Kuestrino neteko kojos. Vyriausybė davė invalidui duonos kąsnį, tai yra, iki jo gyvos galvos paskyrė tris kaimus jam maitinti. Po savaitę minta pas vieną ūkininką, paskui pas kitą ir taip paeiliui. Atsidėkoja jiems žuvele, o suprekiautus skatikus paskiria liuikelei ir alučiui, kuri traukia Friedricho Vilhelmo sveikatą.

Su ponu J., kitos vytinės savininku, išėjome pasivaikščiot artimą kaimą. Gražūs, švarūs tie kaimeliai. Gražūs prūsų dvareliai, išmėtyti po apylinkę, vienas priklauso poniai Pžeciševskienei, vokietei, ištekėjusiai už lenko, bet pasimetusiai. Čionykščiai žmonės kalba lietuviškai – prūsiškai; žmonės gražūs, geri, linksmi, darbštūs, malonia šypsena sveikina pakeleivius. Žemė gera, bet kieta, reikalinga sunkaus arklo ir gerų geležinių akėčių, o jas dviejų gerų arklių. Kiekvienas ūkininkas turi jų po keletą, jaučių mažiau, nors galvijų veislė geresnė už mūsiškę.

Pavargę grįžtame į vytinę; prievaizdos dar nėra; turbūt imasi su vokiečiais. Neramūs geriame arbatą ant blikties, klausydami lakštingalų suokimo. Upeiviai susikūrė ugnį ant kranto; bjaurūs tabako dūmai uždaroj pastogėje, bet čia ore jie išsisklaido maloniu aromatu.

– Jau nebesulauksime prievaizdos; lauke pradeda būti šalta; eime į paragę palošti marijošiaus, – taip sako su rezignacija ponas J.

Priėmiau pasiūlymą, nes, kai nerimas ima, reikia gi kuo nors nublokšti mintį.

Rytą pabudina mane lietaus čežėjimas į langus. Išeinu ant blikties: sodriai lyja gaivus, bet šaltas gegužės mėnesio lietus. Nemuno vilnys stipriai plaka, vytinė supasi. Ponas Dievas, atsilygindamas už vokišką langsam papildo vandens Nemuną.

Sukalbėjęs poterius, gurkštelėjęs seninės, apžiūrėjęs vytinę, vėl atsisėdu su ponu J. prie marijošiaus, nes lyjant nė galvoti negalima apie pasivaikščiojimą. Prievaizdos dar nėra.

Pavalgėme, ką Dievas davė, ir vėl prie marijošiaus. Pagaliau sugrįžta prievaizda, sušlapęs, bet linksmas. Tos didelės pabaudos, kurios mus taip baidė, susitraukė kuklią 2 talerių ir 3 sidabrinių skatikų sumą. Argi verta dėl tokios sumos laikyti mus ant inkaro porą dienų!

Kitos vytinės, gavusios pasus, išplaukė visai nakčiai, mes gi pasiryžom dar čia nakvoti. Akmuo nuslinko mums nuo širdies; atlikome visas muitinių sunkenybes. Ryt, skaisčiai saulutei pasirodžius, leisimės kelionę. Bet mūsų laukia dar baisesni muitininkai – akmenys ir seklumos.

Be the first to comment on "Ištraukos iš knygos „Nemunu nuo versmių iki žiočių“"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*