Kapas, kurio nerado, ir paminklas, kuris sugrįžo…

Saulėtą bobų vasaros dieną į savo vietą Švėkšnos kapinėse po restauracijos sugrįžo vieno iškiliausių XIX amžiaus lietuvių kultūros veikėjų ir rašytojų Simono Stanevičiaus paminklas. Pagerbiant šį šviesuolį, švėkšniškių bendruomenės rūpesčiu paminklą 1984 metais sukūrė ir čia pastatė iš šių kraštų kilęs žymus Klaipėdos krašto tautodailininkas, medžio drožėjas Vytautas Majoras. Kūrinys, įkvėptas vienos žinomiausių S. Stanevičiaus pasakėčių „Arklys ir meška“, stovi senųjų Švėkšnos kapinių pradžioje. Tokia vieta pasirinkta neatsitiktinai – tiksli 1848 metais Stemplių dvare mirusio ir šiose kapinėse palaidoto garsiojo lietuvių kūrėjo kapo vieta, deja, nėra žinoma.

Simonas Stanevičius – lietuvių kultūros kūrėjas

Simonas Stanevičius į lietuvių kultūros istoriją įėjo kaip plačių interesų žmogus, vienas pirmųjų profesionalių lietuvių filologų. Kūrybinis jo palikimas apima kalbą, tautosaką, literatūrą ir istoriją. S. Stanevičius rinko ir tyrinėjo liaudies dainas, aiškino jų sąsajas su papročiais, o skelbdamas senosios lietuvių raštijos kūrinius stengėsi išsaugoti jų autentiškumą.

Puikiai mokėdamas lietuvių ir lenkų kalbas, skirtingai nuo to meto tradicijos, savo darbus spausdino tik lietuviškai, taip pabrėždamas lietuvių kultūros galimybes. S. Stanevičius užrašė apie 150 liaudies dainų, o 30 vertingiausių 1829 m. paskelbė rinkinyje „Dainos Žemaičių“. Po ketverių metų pasirodė ir dainų melodijų rinkinys „Pažymės žemaitiškos gaidos“.

Rūpinosi jis ir senosios lietuvių raštijos išsaugojimu. Baigęs studijas Vilniaus universitete, 1829 m. išleido fragmentą iš Mikalojaus Daukšos „Postilės“ su jos prakalba. Taip pat parengė 1737 m. lotynų kalba išleistos nežinomo autoriaus gramatikos „Lietuvos kalbų visetas“ leidimą pavadinimu „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos, arba žemaitiškos“. Jo pratarmėje S. Stanevičius pateikė lietuvių raštijos ir jos leidinių apžvalgą.

Svarbiausią jo palikimo dalį sudaro odė „Šlovė Žemaičių“ (vadinama ir „Aukšta daina“) bei pasakėčios, 1829 m. išspausdintos knygelėje „Šešios pasakos Simono Stanevičios žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio lietuvninko prūso“. Be to, tai buvo pirmasis Kristijono Donelaičio kūrybos dalies paskelbimas Lietuvoje. Šis rinkinys liudijo ne tik S. Stanevičiaus kaip poeto ir filologo talentą, bet ir platesnę jo viziją – parodyti, kad lietuvių literatūra turi savo tradiciją, vertingą praeitį ir ateitį.

Leidinyje simboliškai susitiko skirtingų Lietuvos regionų autoriai: Mažosios Lietuvos poetas Kristijonas Donelaitis, žemaitis S. Stanevičius ir aukštaitis pratarmės autorius. Taip ryškėjo mintis apie bendrą lietuvių literatūrą, skirtą ne vienam kraštui, o visiems lietuviškai skaitantiems žmonėms.

S. Stanevičiaus pasakėčios buvo ne tik pamokančios, bet ir meniškai išbaigtos. Jose susipynė antikiniai siužetai, tautosakos motyvai ir paties autoriaus mintys. Pasakodamas apie gudrią lapę, darbštų valstietį ar mažą paukštelį, turintį išlikti tarp galingesnių, jis kalbėjo ir apie savo laikmečio aktualijas. Pasakėčioje „Aitvarai“ išryškėjo valstiečio darbo vertė, o kūrinyje „Arklys ir meška“ – būtinybė vienytis ir saugoti bendruomenės interesus. Šios mintys buvo svarbios laikotarpiu, kai lietuvių kultūra dar tik stiprino savo pozicijas.

Stanevičius ir Pliateriai

Simonas Stanevičius gimė 1799-ųjų rudenį Kanopėnų kaimo (Raseinių r.) smulkiųjų bajorų namuose. Kur įgijo pradinį mokslą, žinių nėra, tačiau 1817–1818 mokslo metais mokėsi geriausioje tuo metu Žemaitijos mokykloje – Kražių gimnazijoje. Be mokymosi jis dirbo ir korepetitoriumi – padėjo mokytis būriui kitų mokinių. Tai jam garantavo pajamų ir pragyvenimui, ir būsimam mokslui Vilniaus universitete. Gimnaziją S. Stanevičius baigė 1821 m. Žinoma, kad jis vienoje klasėje mokėsi su grafo Jurgio Pliaterio sūnumi Aleksandru. Šis, pažindamas S. Stanevičių kaip gabų ir patyrusį korepetitorių, pasiūlė tėvui pasisamdyti jį jaunesniųjų savo brolių – Kazimiero ir Jurgio – guverneriu. Nuo to laiko S. Stanevičiaus gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Pliateriais, ypač su Jurgiu.

1822 m. S. Stanevičius įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Čia daugiausiai dėmesio skyrė graikų bei lotynų kalbų ir literatūros studijoms, taip pat gilino lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbų žinias, studijavo šių tautų literatūrą bei įsitraukė į lietuvių tautinį bei žemaičių kultūrinį judėjimą.

1829 metais, kai S. Stanevičius ką tik buvo išleidęs pasakėčių rinkinį „Šešios pasakos“ ir garsiąją odę „Šlovė Žemaičių“, jis jau buvo pripažintas lituanistas filologas, tačiau jokių pastovių pajamų pragyvenimui neturėjo. Jaunasis grafas Jurgis Pliateris, pats degęs idėja tyrinėti Lietuvos praeitį ir kalbą, suprato S. Stanevičiaus talentą. Nenorėdamas, kad jis skęstų skurde, J. Pliateris oficialiai pasiūlė jam tapti savo asmeniniu sekretoriumi ir bibliotekininku. Tai buvo elegantiškas būdas suteikti S. Stanevičiui visišką finansinę laisvę kurti, o kartu gauti aukščiausio lygio ekspertą planuojamiems moksliniams projektams.

Apie 1829–1830 m. S. Stanevičius apsigyveno Pliaterių valdomame Gedminaičių dvare. Pagrindinis jo darbas tuomet buvo J. Pliaterio bibliotekos tvarkymas. Pastarasis troško surinkti didžiausią lituanistinę biblioteką, o S. Stanevičius buvo šios idėjos įgyvendintojas. Jo dėka biblioteka išaugo iki daugiau kaip tūkstančio įvairių leidinių.

1830 metų pabaigoje abu pusmečiui išvyko į Karaliaučių, kur universiteto ir karališkojoje bibliotekose buvo saugomi unikalūs senieji rankraščiai, pirmieji žodynai. Čia S. Stanevičius dirbo kaip ekspertas filologas, o J. Pliateris kaip tyrėjas vartė šimtamečius dokumentus, ieškojo lietuviškų knygų, jas sistemiškai aprašinėjo bei kopijavo. Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje jie aptiko itin retų faktų ir fragmentų apie Samuelio Boguslavo Chylinskio XVII a. viduryje Londone rengtą ir spausdintą (tačiau taip ir nebaigtą) pirmąjį lietuvišką Šventojo Rašto vertimą. Įkvėptas šių radinių, grafas vėliau savo atradimus užfiksavo mokslinėje studijoje, prie kurios rengimo prisidėjo ir S. Stanevičius.

1834 m. grafas J. Pliateris buvo išrinktas Raseinių apskrities maršalka – bajorų reikalų tvarkytoju. Jis ne tik pats ten įsikūrė bei perkėlė savo biblioteką, bet ir pasikvietė drauge vykti S. Stanevičių. Šis puikus bendradarbiavimas nutrūko labai anksti – 1836 m. grafas Jurgis Pliateris netikėtai mirė. S. Stanevičiui tai buvo didžiulis smūgis. Tačiau giminystės ryšiai su Pliateriais nenutrūko – mirusiojo brolis Kazimieras priglaudė rašytoją savo Stemplių dvare, kur jis ir toliau tvarkė, tyrinėjo bei prižiūrėjo neįkainojamą Jurgio Pliaterio surinktą unikalią biblioteką. Remiamas K. Pliaterio, Stemplėse S. Stanevičius ramiai galėjo atsidėti mokslui iki gyvenimo pabaigos.

Kai S. Stanevičius 1843 m. pradėjo spaudai rengti lietuvių mitologijos studiją, jis jau sunkiai sirgo džiova. Mirė 1848 m. vasario 28 d. (pagal naująjį kalendorių – kovo 11 d.) Stemplių dvare, nesulaukęs 50 metų. Palaidotas, kaip jau minėta, Švėkšnos kapinėse.

Realybė tokia, kad grafų palikuonys nesugebėjo visiškai išsaugoti Jurgio Pliaterio drauge su Simonu Stanevičiumi sukauptos bibliotekos. Mirus Stemplių dvarą valdžiusiam Kazimierui Pliateriui ir pačiam S. Stanevičiui, knygų priežiūra nutrūko. Kolekcija buvo kilnojama po kitus Pliaterių dvarus (Švėkšnos, Veprių), dalis jos nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. 1919 m. vertingiausią išlikusią lituanistinių knygų ir rankraščių dalį nupirko Valstybinis centrinis knygynas ir Kauno universiteto biblioteka. Šiuo metu išlikę bibliotekos leidiniai yra saugomi pagrindinėse Lietuvos didžiosiose atminties institucijose.

Grįžimas

1984 metais Simonui Stanevičiui Švėkšnos kapinėse pastatytas medinis paminklas per daugiau kaip keturiasdešimt metų neišvengiamai dilo. Į prastėjančią jo būklę niekas labai nekreipė dėmesio, kol prieš kurį laiką jis ėmė tiesiog svirti nuo savo pagrindo.

Ilgokai taip paramstytas paminklas prastovėjo… Ryžtingų veiksmų jį gelbėti ėmėsi nuo šių metų pradžios naujuoju Švėkšnos seniūnu tapęs Juozas Viskintas. Kaip ir ką su paminklu reikėtų daryti, kaip jį gelbėti, seniūnui patarė švėkšniškis, žinomas medžio meistras, ne vieną skulptūrą pamario krašte sukūręs ir pastatęs Vytautas Bliūdžius. Pamažėl paaiškėjo darbų eiga, tačiau svarbiausia – šio ypatingo gelbėjimo darbo sutiko imtis pats V. Bliūdžius.

Anot J. Viskinto, visam tam reikėjo pinigų, kurių seniūnijos biudžete nebuvo numatyti. Jis pasirengė šio paminklo tvarkymo planą, vizualizaciją ir kreipėsi į Šilutės merą bei Savivaldybės administracijos direktorių. Įtikinti Šilutės valdžią, kad paminklą garsiam kultūros veikėjui reikia sutvarkyti, pavyko – lėšos buvo skirtos.

Pasak V. Bliūdžiaus, nusivežęs paminklą į savo dirbtuves jis ėmėsi darbo. Tuomet paaiškėjo, kad reikės kiek daugiau darbo ir pastangų, nei buvo numatyta. Ypač stogelis buvo labiau laiko paveiktas, nei atrodė iš pradžių… O kai kurias dalis iš viso reikėjo padaryti iš naujo.

Nepaisant visų netikėtumų bei atsiradusių papildomų darbų, medinį Vytauto Majoro sukurtą paminklą pavyko tinkamai restauruoti. Prie jo atnaujinimo taip pat prisidėjo švėkšniškiai Rolandas Grevys ir Petras Goštautas.

Spalio pradžioje paminklas buvo grąžintas į senąją vietą Švėkšnos kapinėse. Priminsime, kad tikroji Stemplių dvare mirusio Simono Stanevičiaus palaidojimo vieta nėra žinoma. Tačiau parinkdami jam vietą kapinėse anais, aštuoniasdešimt ketvirtaisiais, metais jo statytojai greičiausiai galėjo būti netoli tiesos: kone visai šalia stūkso didokas mauzoliejus, kuriame ilsisi Pliateriai – Vilkėnų dvaro savininkai, o kiek labiau į pietvakarius – dideli akmeniniai kryžiai, pastatyti ant čia palaidotų Kazimiero, Teodoro ir Jurgio Pliaterių kapų.

p.s. labai galia, tačiau Simono Stanevičiaus atvaizdo (portreto) nėra išlikę. Ir nėra žinoma, ar išvis kada nors buvo sukurtas jam gyvam esant… Tuo tarpu paminklas Švėkšnos kapinėse – bene vienintelis pagarbos jam ženklas, neskaičiuojant jo gimtinės sodybos – muziejaus Kanopėnuose.