In memoriam…

Virselis_Dauksaite_01-09-2

Prasidėjus 2018 metams, sausio 6 dieną, eidama 93-uosiu metus, mirė Lina Karolina Daukšaitė.

Vieni šilutiškiai L.K.Daukšaitę pažinojo ją kaip mielą medicinos seserį, kaip – kaip nenuilstamą kultūrininkę.

Lina Karolina Daukšaitė gimė 1925 metų rugsėjo 19 dieną Lygumų miestelyje, Pakruojo rajone. Medicinos mokslų ji siekė Klaipėdos ir Šilutės medicinos mokyklose. Nuo 1949 metų dirbo įvairiose Šilutės medicinos įstaigose. Daugiausiai ji išdirbo Šilutės tuberkuliozinėje ligoninėje medicinos seserimi. Nuo 1949 m. L.K.Daukšaitė vaidino įvairiuose Šilutės dramos rateliuose, dešimt metų (1960 – 1970) Šilutės liaudies teatre, 13 metų dainavo Šilutės kultūros namų ir medicinos darbuotojų chore. Yra sukūrusi net 83 vaidmenis.

2012 metų sausio 12 dieną ji parašo tokį laišką sau ir kitiems, kurį pavadina „Šnabždesys“

Šiandieną, eidama 87 metus, tebegirdžiu tą paskatinamą šnibždesį: „Rašyk, tegul netyli žodžiai“. Dar kartą jaunystės šviesa nuklysta gyvenimo vingiais.

Ir kur tik mano nedalyvauta, ir nebūta. Iš karto kontūrinis atsakingas darbas, vėliau darbas ir mokslai – vis tik neatsisakiau minties būti medicinos seserim ir tą pasiekiau – išdirbdama 36 metus (34 vien tuberkuliozinėje ligoninėje). O čia dar, lyg voratinklis musę, pagavo saviveikla. Medicinoje – spektakliai, chorai, ansambliai. Nuklydau į kultūros namus, ten – vėl tas pats. Vos spėjau skraidyti iš vienos repeticijos į kitą, darbas, namai. Motulės lūkesčiams daugiau pabūti kartu su ja liko lyg ir antraeilis dalykas, dėl ko be galo gailiuosi.

Svarbiausiai man buvo teatras: scenoje išbuvau daugiau negu 10 metų – tai mano sielos atgaiva, gyvenimo džiaugsmas ir pilnatvė. Gastrolės, repeticijos, premjeros, nors daug rūpesčių, darbo, bet nuo jų taip gera širdyje.

Labai mylėjau savo darbą. Skubėdavau pas ligonius, apie juos galvodavau… O ypač mylėjau vaikus: guodžiau, glaudžiau ir nešiojau, su jais žaidžiau (jiems tai labai patikdavo), o aš jų visada pasiilgdavau, o atsisveikinant verkdavome abu.

Dirbant vaikų kabinete su daktarėmis, atsirado truputis laisvo laiko – tai atbudo ir „šnabždesys“. Ir rašiau jau gana daug, ir galvojau pati, iš kur tie žodžiai renkasi.    

Kodėl rašau, paklausi
aš pasakysiu – nežinau,
tai lyg Dievo šnabždesys į mano ausį.

Iš viso parašiau 306 eilėraščius, 89 eilėraščiai yra internete, išleistos dvi knygelės – „Vėjo išdaigos“ ir „Rudens nuometas“ ir po to dar parašyta nemažai, bet knygos nebeleisiu.

Išėjus į poilsį dar nenurimau ilgai, dalyvaudavau kūrybos vakaruose, buvau kviečiama į įvarius kultūrinius renginius, ten skaitydavau savo kūrybą, bet viskam savas laikas.      

Iki sunkios traumos megzdavau lėles, nykštukus, liliputus, bet po traumos ir to nebegalėjau. Atsirado laiko skaitymui, kurio vis trokšdavau, bet anksčiau neužtekdavo laiko. Šiandien knygos – mano visa paguoda ir atgaiva.

Dabar viską apmąstant galvoju: teka upė gyvenimo savo vaga, sveikatos mažai, o optimizmo dar daug. Ir širdies, ir rankų šilumos dar daug nešuosi, bet neturiu kam padovanoti.

Senovės romėnų mąstytojas Seneka yra sakęs:
„Kad ir kur bepasislėpčiau, mano senatvė išdygsta prieš mane. Apkabinsiu ją ir pamilsiu, ji sklidina malonumų, tik reikia mokėti ja naudotis. Vaisiai skaniausi tada, kai jie baigiasi… kurie jau ritasi žemyn, bet dar nekrenta į bedugnę“.

3 Komentarai "In memoriam…"

  1. Antanas | 2018-01-09 at 17:18 |

    Nuoširdi užuojauta artimisiems ir visiems pažinojusiems šį mielą, jautrų Žmogų.

  2. Arūnas | 2018-01-10 at 10:12 |

    Prisimenu šį šviesųžmogų, jautrus ir išmintingas laiškas. Užuojata artimiesiems.

  3. šilutiškė | 2018-01-14 at 20:30 |

    Savo laikmečio šviesulys. Užuojauta artimiesiems.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*