Pastebėjimai perskaičius pasakojimą apie kelionę Nemunu

Vytinės

Sirok-virsel_12-21-1+Vladislovo Sirokomlės (tikrumoje Liudviko Kondratovičiaus, 1823-1862) knygoje „Nemunu nuo versmių iki žiočių“, jos antroje dalyje, kurią skelbėme, išties randi įdomiausių dalykų kur. Kur kitur rasi beveik dokumentiškai, tik šiek tiek beletrizuotą tolimų laikų kelionės Nemuno spalvingą aprašymą. O kad ją skaitome lietuviškai – ačiū vertėjui Kaziui Bizauskui (1893- 1941).

Štai ką jis parašė įžangoje pirmająm 1933 m. knygos leidimui: „Jau 1922 m. buvau išvertęs… bent du trečdalius šios V.Sirokomlės knygos. Tik dabar t.y. 1932 m. prof. Pranas Dovydaitis paskatino tą vertimą baigti… prof. Kolupailos sukaktuvėms“. Kiek toliau vertėjas dar pridūrė: „dabarties akimis žiūrint, reikalas gerokai pasenęs rašytas dar 1860 m. Lietuva ir Lenkija Sirokomlei tėra viena valstybė, o lietuviai ir lenkai – bendros valstybės piliečiai. Iš šio veikalo galima susidaryti vaizdą, kaip atrodė Panemunių vietos prieš 60 ar 100 m.“

Šį vertėjo pastebėjimą šiandien turime patikslinti… – jau prieš 200 m.! Kur kitur rastume aprašytą Nemuno rėvos keliančios mirtiną pavojų 200 tonų grūdais pakrautai vytinei. Jos vairininko įgulos meistriškumas… Kaip atrodė Gilijos pakrantės naujai iškasti kanalai… Labguvos bažnyčios parapijiečiai lietuviai ir vokiečiai, bažnyčios, kurioje pamokslus sakė jų kalbomis (pridursime ir prūsų) Jonas Bretkūnas anksčiau nei prieš gerus 2 šimtmečius. Ir t.t. Skaitytojas šitai bus pastebėjęs, įvertinęs.

Bet grižkime atgal ir vienu kitu žodžiu aprašykime vertėjo Kazio Bizausko, įžymaus Lietuvos žmogaus svarbiausias gyvenimo gaires. Šiomis dienomis artėjant 100 m. Nepriklausomybės sukakčiai, daugelis jau žino iš spaudos visų Akto signatarų pavardes. Kazys Bizauskas buvo jauniausias 24 m. Lietuvos taryboje vyriausias buvo Jonas Basanavičius – jam buvo 67 m.

Sulaukęs 27 m. Prezidento Kazio Griniaus vyriausybėje tapo švietimo ministru. Faktiškai jis sukūrė visą nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemą, per kurią buvo išugdyta nauja visuotinai raštinga karta. Tai ir sakė: „Bizauskas išmokino Lietuvą skaityti“. Visame krašte nedelsiant imta statyti dešimtys pradžios mokyklų, rengti joms mokytojus ir t.t.

Po metų kitų K.Bizauskas tapo diplomatu – pasiuntiniu Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje. Galiausiai – Lietuvos vyriausybės sudėtyje ministro pirmininko pavaduotoju. O atgavus Vilnių vyriausybės įgaliotiniu Vilniuj ir Vilnijai.

1940 m. rudenį į jo ūkį netoli Pabaisko įsuko juodas rusų NKVD automobilis. Jis buvo okupacinės valdžios suimtas įgrustas į kalėjimą, terorizuojamas… Budelio kulka 1941 birželio 26 nutraukė jo gyvenimą Baltarusijos rytuose. Kaip Antakalnio kapinių kryžiuje parašyta: „Jų kapus žino Dievas…“.

Daugiau apie Kazimierą Bizauską galima sužinoti čia.

Reikėtų pažymėti, kad tiek autorius, tiek vertėjas nelabai kruopščiai užrašė (o gal visai tuo nesirūpino) bent kiek tikresnius, teisingesnius matytų ir lankytų vietovių pavadinimus. Skubėdami nespėjame skaitytojams patikslinti tikruosius vietovardžius. Gal išauš tokie laikai, kada koks nors keliautojas – vandens turistas, pavyzdžiui, baidare, sugalvotų vidaus vandenimis pasiekti Karaliaučių, Gdanską (Dancigą) ir vis tolyn ir tolyn irdamasis Europos valstybių kanalais ir upėmis pasiektų Atlantą, pradėjęs kelionę kur nors prie Merkinės ar dar Nemuno aukščiau. Tad siūlome patikslintus vietovardžiu, kai kurių tekstų vertimus, ar paaiškinimus.

I dalis

„Ipse gubernator puppi Palinurus ab alta:
„Heu! quianam tanti cinxerunt aetera nimbi?
„Quidve, pater Neptune, paras?
(Pats vairininkas drąsus Palinūras sušunka prie vairo: vargas jūreiviams. Ko taip uždengė debesys dangų? Ką mums tėve Netptūne rengi?)

Vytinė – tai laivas, paprastos valties pavidalo, arba, jei norite, panašus mažą mirmidoniškos skalės laivą. (Ilgas romėnų karo laivas) Yra apie 170 pėdų ilgio, 18-25 pėdų pločio, 5-6 pėdų aukščio su 3 pėdų grimzle ir gali pakelti daugiau kaip pusantro tūkstančio statinių svorį (dabartiniais matais tai galėtų būti apie 55 m. ilgio, 8,5 m. pločio, apie 2,5 m. borto aukštumo, 96 cm. grimzlės. 1500 statinių galėtų būti apie 200 tonų – red.p.). (Vytinių būta ir trumpesnių 25 m.- 30m ir milžiniško didumo iki 64 m, tokią vytinę Nemuno aukštupyje prieš srovę tempdavo virš 100 žmonių abejose upės pusėse).

Trečiadienį, apie vidudienį, ačiū Dievui, palikome Jurbarką; tačiau mūsų liudymą (jarlyk) turime parodyti Rukorėlių muitinėje – turi būti Kukarskės muitinėje.

Gimė Gardino krašte, ganė tėvo jaučius ir karveles, dvidešimties metų amžiaus turėjo stringaliu (Humoristinis pirmą kart plaukiančio vytininko pravardė).

Senuko išvaizda buvo patraukianti, pradėjau su juo kalbą. Buvo tai lenkas, kilimo iš Virbaliaus, tarnaudamas prūsų kariuomenėje, 1813 m. prie Kuestrino neteko kojos. Turėtų būti – prie Kiustrino

II dalis

Nur wo die Kindheit Rosenpfaede dammern, Und im Dunkel des Todes wohnt der Friede
(Kur vaikystės rožių takeliai migloti, mirties tamsoje gyvena ramybė)

Paprastas Lietuvos kaimietis, niekuomet nesimokęs laivininkystės, nežinąs, kas yra busolė – (prietaisas nuotoliams matuoti, naudojamas ir kartografijoje).

Baigiasi cukrus ir arbata, vienatinis pastiprinimas kelionėje. Siunčiu į čia pat esantį Galupėnų (turi būti Balupėnų) kaimą nupirkti pieno.. Nėra. Ne geriau pasisekė ir mažame Mellenbuto (turi būti Pienbudės palivarkėlyje; kitame, Ąžuolijos  (turi būti Ąžuolynų) palivarke, olandų sodyboje, upeiviams pasisekė gauti degtinės, o aš Sutkaičių  (turi būti Sokaičių) kaime nusipirkau pieno kūnui pastiprinti.

Žmonės kalba sena prūsų kalba – t.y. lietuviškai.

Apylinkėje nėra nieko verto susidomėti, be puikaus dvaro, medžiais apsupto, kuris neva priklauso rotmistrui Sandei (turi būti Zandenui). 

Vokiečiai puolė prie luotų (puolė į valtis)

III dalis

Vos tik spėjau apsirengti, girdžiu šeimyną pusryčių šaukiant, nes jau esame prie Nachsendės kaimo (turi būti prie Nausėdų kaimo)

…bet štai Šancinės karčema ir netoliese Jurgiškių kaimas (greičiausiai Gėgeriškių).

8 valandą ryto atvykstame prie Mažojo Friedricho kanalo (Klein Friedrichs-Grube – lietuvininkai jį vadino Greituška) (turi būti Klein Friedrichsgrabe (lietuvininkai jį vadino Greituška).

Paliekame Nemunyną ir pasiekiame Senojo Friedricho kanalo (Alt Friedrichs – Grube) angą. Turi būti Senojo Friedricho kanalo – Alt Friedrichsgrabe – angą.

Pirmas kaimas kanalo pradžioje vadinasi Vambinė. Turi būti Vypa

Iš keliarodžio matyti, kad šitoji vieta vadinas Grabenhoff. Turi būti – Iš keliarodžio matyti, kad šitoji vieta vadinas Grabenhoff.

IV dalis

Liuterių bažnyčioje skambino vakarinių pamaldų; nuėjau. Bažnyčia didelė, tamsi, ne per daug graži iš vidaus ir iš lauko, pilna pristatyta suolų. Papildymas – (joje nuo 1562 daugiau nei 25 metus kūnigavo Jonas Bretkūnas, Šv Rašto, Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą).

Nuo Labguvos iki Scherleckės (turi būti Šilikų) dvaro, tai yra kone visą mylią, kanalas ar upė, kuri nuo šios vietos iki Tepliavos prisiima Deimenos vardą (Deimenos vardą upė turi nuo pradžios iki pabaigos red. pastaba), nuolatos gyvatiškai raitosi; kanalas buvo kasamas per pelkes, aplenkiant artimus kalnus, kurie pastojo kelią tiesiai linijai.

Nuo Scherleckės (turi būti – Šilikų kanalizuotą Deimena) eina tiesiai arba taisyklingesnėmis krypomis. Atrodo, kad pasispyrėm greičiau plaukti, nes vaizdai, nors ir niekuo nepasižymi, greičiau praeina pro akis. Plaukiame pro Pepelių kaimą, mūsų upeivių Varpeliu pramintą, nes kapinėse čia yra pakabintas ant gluosnio varpelis, toliau pakelėje Schmarbacho (turi būti – Šmerberkio) dvaras, paskui Obervvohlio (turi būti – Sprindlako) dvaras su olandišku vėjo malūnu; nakčiai sustojame prie namelio, esančio prie pat kanalo, netoli kažkokio didelio dvaro, vadinamo Vievilšiškiais (turi būti Iliškiais). Iš šios vietos j Labguvą 3 mylios.

Vakar kelionė mums sekėsi gana greitai, o šiandieną vėjas toks priešingas, jog plaukiame iš nuobodulio, kad tik plaukti, patys netikėdami, jog bent kiek būtume pasivarę j priekį. Pro šalį Karpavos, Auksakalnio, Rupkalvių (turi būti Galdupio, Rudlaukių) dvarai ir daugybės kitų, išmėtytų abiejuose kanalo krantuose.

Nežinau, kaip tas kalnas vadinasi vokiškai, nes Jauniklių vardą davė jam mūsų upeiviai. (jis vadinasi Motero arba Lopetų kalnu).

Vieno aukšto namai, iš vadinamojo prūsiško mūro (turi būti – (t.y. karkasinės statybos arba fachverkinės).

V dalis

Nusijuokiau, kad gerasis Palinūras nežinodamas pažodžiui pacitavo sakinį iš Valenrodo. (čia kalbama apie Adomo Mickevičiaus poema „Konradas Valenrodas“)

Pralenkę daugybę tokių dvarelių ir iš paskutinių jėgų kovodami su vėjo siautimu, turime sustoti prie kaimo Langsdorf, (turi būti Langsdorf) netoli nuo Langės ežero (greičiausiai tai Priegliaus senvagė), ir čia laukti tylos. Vos po kelių valandų sulaukėme. Vėl plaukiame, bet ne toliau kaip už pusės mylios gauname nakvoti.

Kitos dienos rytą, ketvirtadienį, pasveikino mus prie Heiligenwaldo (senųjų prūsų Šventa giria, swentemedien) miestelio.

Paskutinėje, V „Nemunu nuo versmių iki žiočių“ dalyje, vietovardžiai jau ištaisyti ir atitinka šių laikų leksiką.

Už pastabas ir taisymus dėkojame Jurgiui Liepkojui.  

„Nemunas. Nuo versmių iki žiočių“ I dalis
„Nemunas. Nuo versmių iki žiočių“ II dalis
„Nemunas. Nuo versmių iki žiočių“ III dalis
„Nemunas. Nuo versmių iki žiočių“ IV dalis
„Nemunas. Nuo versmių iki žiočių“ V dalis

1 Komentaras "Pastebėjimai perskaičius pasakojimą apie kelionę Nemunu"

  1. pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*