Vladislavo Sirokomlės įžangos žodis knygai „Nemunas. Nuo versmių iki žiočių“

Sirokom-puslapis001

Autoriaus  – Vladislovo Sirokomlės – įžangos žodis, paskelbtas knygos „Nemunas. Nuo versmių iki žiočių“ pratarmėje.

„Gerbk savo Tėvą ir savo Motiną“, sako vienas švenčiausių neatšaukiamų įsakymų.

Tatai privalom Dievui ir visuomenei, grynai šeimynine prasme imant. Platesne reikšme, mūsų tėvas yra Dievas, mūsų motina – žemė, kurioje esame užgimę. Šiuo atveju meilė yra ne vien tik įsakytas, bet ir įgimtas jausmas.

Kas gi Tavęs, Dieve galingasai, nemylėtų Tavo veikaluose, neišsemiamą gėrybėse? Kas gi nepralietų kraujo už Tave, Motina – gimtoji žeme? Čia meilės pasiaukojimui jausmas nėra net nuopelnas, – jis tėra paprasta pareiga.

Visuomet man atrodė, kad negalima pamilti Motinos – gimtosios žemės, gerai nepažinus viso jos veido. Išmokti žiūrėti kibirkštį, kuri žėri jos akyse, verkti ašaromis, kurios riedėjo ar galėjo riedėti per jos skruostus, net su meile skaityti raukšles garbingame jos veide, – tai yra būtinos mylėjimo sąlygos. Istorijos, gamtos, etnografijos, archeologijos, geografijos atžvilgiais tyrinėti mūsų gimtąją žemę, tai, rodos, būtų tiksli išvada to, kas sutarta vadinti tėvynės meile.

Nes kaip gi mylėti, kaip gi kraują lieti už tai, ko nepažįstama ir nesuprantama?

<…>

Kaip kraujas organinės būtybės arterijose, taip krašto gyvenimas stipriausiai tvinksi jo upėse; o savo upių monografijų beveik neturime. Kiek man žinoma, pirmas tuo reikalu bandymas yra puikus, iki šiol spaudoje nepaskelbtas, grafo Konstanto Tiškevičiaus Neries aprašymas, padėtas Vilniaus muziejuje. Garbus autorius, keliaudamas paprasta vytine, sugebėjo sugauti ir sudėti ant popieriaus ir oro judesį, ir vilnies drebėjimą, ir dainos gaidą, ir pakrantės gyventojų padavimų balsą. Išmatavo upės gelmę, apylinkės kalnų aukštį, atkreipė dėmesio sutiktų daiktų istorinį svarbumą – žodžiu, puikiai išsėmė dalyką.

To gražaus darbo pavyzdys įdrąsino mus ir šią knygą išleisti.

Viena stipriausių, herkulinių mūsų Lietuvos gyslų yra Nemuno upe. Nors neturėdami tiek medžiagos, kaip grafas Tiškevičius, nusistatėm perbėgti Nemuną nuo jo versmių iki žiočių ir sunaudoti negyvai gulinčią medžiagą, kuri susirinko mūsų portfelyje jau nuo keliolikos metų. Be noro paskelbti spaudoje, parašėme Nemuno monografiją nuo jo versmių iki Kauno; tasai darbas niekuomet nebūtų patekęs į spaudą, jei mums nebūtų rankas pakliuvę Lietuvos keliautojo atsiminimai apie kelionę nuo Kauno į Karaliaučių; tie atsiminimai įgalino papildyti mūsų darbą, nurodyti Nemuno, kaip vyriausios kai kurių mūsų Lietuvos dalių arterijos, tėkmę, net išskaičiuoti visus svarbesnius jo nervus: tekančias jį antraeiles upes, ežerus ir upokšnius. Tais pulsais muša mūsų krašto gyvenimas; gaila tik, kad mes taip maža to gyvenimo tepajėgėme sukaupti mūsų knygos lakštuose. Silpnai tepalietėm etnografinę pusę; būtume galėję didžiuliame Nemuno tekmės plote susiklausinėti istorinių legendų ir padavimų, bet tokie dalykai tesidaro vietoje, o mes rašėme savo knygą prie staliuko ir ligos palaužti.

Antrą dalį, arba keliautojo atsiminimus, suredagavome, tikriau, visiškai perdirbome iš užrašų kažkokio garbaus piliečio, kuris 1829 metais norėjo pažaisti upeivyste ir lietuviška vytine keliavo iš Kauno Karaliaučių. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tik senas pasakas sekame, kartodami tai, ką garbusis bajoras buvo parašęs prieš trisdešimt metų, tačiau laivininkystė ant Nemuno nuo anų laikų iki mūsų dienų beveik jokių nesusilaukė pagerinimų, tat prieš trisdešimt metų nupieštas laivininkystės vaizdas beveik atitinka šiandieninį.

Pagaliau, tie atsiminimai teikia keliaujantiems galimumo palyginti su tuo, kas buvo prieš trisdešimt metų; tai bus labai įdomus palikimas, kai garas, stumdamas laivą ar garvežį, per kelias valandas pralėks tuos plotus, kuriuos mūsų tėvai vos per kelias savaites tegalėjo perkeliauti.

Spręsk, skaitytojau, kūrinį ,pagal vertybę, autorių pagal savo malonę, o tu, Zoilai, prisimink, kad ne tulžimi, bet medum reikia tepti žaizdas, kad ne kūju, bet mente reikia kurti altorių, kuriame tenka pastatyti mūsų šventąją Dievybę – mūsų kalnų ir upių jųjų mitine forma įkūnytą idėją.

V.S.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Vladislavo Sirokomlės įžangos žodis knygai „Nemunas. Nuo versmių iki žiočių“"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*