Paskutinė „Nemunu nuo versmių iki žiočių“ V dalis

Vytinė plaukia pro karalienės Luizės tiltą prie Tilžės.Vytinė plaukia pro karalienės Luizės tiltą prie Tilžės.

Šia, penktąją dalimi, baigiame prieš daugiau kaip pusantro šimtmečio Vladislovo Sirokomlės rašytą pasakojimą apie kelionę laivu Nemunu ir do deltos upėmis iki Karaliaučiaus. Vaizdingame pasakojime keliautojų akimis pamatome tų vietų gamtos savitumą ir grožį bei galime susidaryti įspūdį apie anų metų žmonių santykius.   

Pirmoji dalis buvo skelbta 2017 metų gruodžio 21 dieną. Antroji – 2018 metų sausio 2 dieną. Trečioji – 2018 m. sausio 9 d., o ketvirtoji – 2018 metų sausio 19 d.

Vairininkas savo papratimu sėdėjo prie vairo ir kalbėjo poterius. Jam baigus, toksai liūdnas, toksai gilus atodūsis išsiveržė iš jo krūtinės, kad užjausdamas paklausiau:

– Kas gi tau, Mikalojau?

– Panorėjai, pone, sužinoti! Lyg ir kažkoks akmuo užgulė širdį. Nusibodo bastytis, išsiilgau namų, vaikų, o labiausiai savo bobos… savo senos žmonos. Širdis man sako, kad ji šią valandą žiūri štai į tą blizgančią žvaigždę ir klausia ją: „Ar matai mano senį, ar jis sveikas ir kur sukinėjasi?“

– Tiek jausmingumo tavo amžiuje! Gėdinkis, Palinūrai! Tatai tinka jaunam stringaliui, kuris neša smėlį į Jauniklių kalną, o ne rimtam vairininkui.

– Ar jaunas, ar senas, kai širdis kur prilimpa, sunku ją atplėšti, kai mintis kur nulekia, sunku ją sugauti ir atgal į galvą įkišti. Ir aš buvau jaunas, o šiandien esu senis, bet, ar tamsta įtikėsi, štai kaip šiandien yra šventas antradienis, nepastebėjau, kad senatvėje žmogaus širdis taptų šaltesnė… Bent aš vienodai myliu savo Oną, savo gerą žmoną, vis vien ar kai ji buvo skaisti mergina, ar kai šiandien jau sena boba.

Gaila, kad nėra pono J., pamaniau, turėtų iš Palinūro Filomenu jį praminti. Senis kalbėjo toliau:

– O, pone, kas tai per moteris! Ji ten namie viską tvarko, dirvą pažįsta kaip savo daržą. Mano sūnus neišeis su žagre, javų saujos neįmes į žemę, jos nepasiklausęs.

Ir kaip ji dar kerta, senutė, tai j šalį ir jaunąsias! O kokios geros sielos! Kai žmogus dar jaunesnis buvai, tai, būdavo, nebe to, kad nemažą burną išmesdavai ir blogą žodį jai vamptelėdavai, o ji  – kaip nieko… Čiužinį pa taiso ir kailiniais apkloja, ir pypkelę prikemša… (Čia nutraukė minčių siūlą). Bjaurybės vokiečiai  – žmogus užsidegtumei pypkelę, bet kai pamatys ugnį, bus bėdos… Bijosi, kad jų pelkių kanalpalaikio nesudegintum. (Vėl minčių pakeitimas, iškilmingesnis tonas.) Štai, kad, pone, žinotum, ką ji kartą padarė… Buvo tai pora ar trejetas metų po jungtuvių.

Reikia ponui žinoti, kad jaunas būdamas tarnavau dvare. Mūsų ponas buvo nuomininkas, senutis, gerutis, tylutis, pats mūsų neskriausdavo ir kitiems skriausti neleisdavo. Salia dvaro buvo didžiulės girios, jas prižiūrėjo ponas palaučius. Šauti nemokėjo, į girią nevaikščiojo, bet buvo tikra gyvatė žmonėms.

Nėra ko nė kalbėti, kad bėda, kai žmogus eina su kirviu į mišką, bet ir be kirvio, kai pasilaužia žabų arba kai suleidžia galvijus j žolę, tai ir tada bėda. Ir primuša, ir drabužius, ir kirvį, ir galvijėlius užgrobia, ir dar pabaudos užrašo. Kai žmogus miške avilius pastato, tai jis, bedievis, avilius kirviu sukapoja aiškindamas, kad tai pono, ne žmonių, miškas, tarytum ir oras, ir gėlės tik jam vienam priklauso. Senajam nuomininkui nemalonu tai buvo: ir raštelius rašė, ir ginčijosi su palaučium už žmonių skriaudimą – nieko negelbėjo. Neišteko kantrybės. Tad įsakė dvariškiams žmonėms, kad varu gintumėm kaimiečius. Tai aš, būdavo, kai išgirsiu kokį triukšmą girioje, tai imu porą bernų ir bėgu į balsą. O ten girtuokliai miško sargai kankina kokį nors baudžiauninką vargdienį iš kaimo, kam prisikirto malkų vežimėlį, ir jo arklį ima, ir jį patį muša, ir prikalbinėja, kad nupirktų degtinės, o iš kurgi jis, vargdienis, ims skatiką tų girtuoklių gerklei pripilti? Tai mes  – ant sargų ir duodame gi jiems, tai duodam, ir dar iš miško išvarom.

Ponas palaučius tylėjo, nes matė, kad jo darbas nešvarus, bet manęs nekentė kaip šunes elgetos ir nutarė mane pražudyti.

Na, tuo metu pamilau savo Oną. Ji gyveno kaime, o aš – dvare. Tai, būdavo, kai pas mus suguldavo, aš – ant dvaro arklio ir joju į kaimą ar į vakaruškas, ar kur pas kaimyną, ar į smuklę pramogos – kad tik Oną pamatyčiau. O kai ponas iš ryto pastebi, kad arklys nuvargęs, tai aiškinu, kad velnias naktimis arklius jodo, ir kabinu švarką ties loviu – paprasta vežėjų išdaiga.

Pagaliau širdis lipo prie Onelės vis labiau, ir gaila man buvo dvaro arklių, tai nueinu pas poną, ir šiaip, ir taip pasakoju, na, taip, kaip yra. Ponas, Dieve, duok jam sveikatos, išklausė ir leido vesti Onelę – tai ir vedžiau, ir ėmiau kaime ūkininkauti.

Ką gi daro negeroji palaučiaus dvasia? – Gerinasi prie manęs, giria mano apsukrumą ir prikalbinėja, kad pasidaryčiau sargu ir pasilikčiau jo žinioje. Jau apie tai rašęs ponui, siūlydamas vietoj manęs kitą sargą baudžiauninku.

Sugundė mane, nes būti sargu – tai turėti daugiau laisvės ir didesnės pagarbos, nei baudžiavą eiti. Saugok savo žemę, jei malonė – pasivaikščiok miške, o kai tvirta koja eisi į smuklę, su opšriniu krepšiu ir su šautuvu, tai paprastas baudžiauninkas noroms nenoroms tau degtinės nupirks.

Nuomininkas gyniojos neišleisiąs, bet ponas leido, o aš sutikau būti sargu palaučiaus žinioje.

Praėjo vasara – nieko! Praėjo žiema – gerai! Atėjo pavasaris, įsakyta imti rekrutus – ir ką, pone, pasakysi? Palaučius įsakė mane suimti ir surakinti į trinką… Kerštingas, bjaurybė!..

Veltui mano Onelė ašaromis aplaistė nedorėlio kojas, veltui galva mušė į sienas  – nieko nepadėjo. Išvežė pristatyti mane į Minską.

Buvo tai kovas, o kovo mėnesį, pone, žinai, iš ryto šąla ir ledija, dieną atleidžia taip, kad net kiaurai per sniegą klimpsti. Ogi nuo mūsų iki Minsko penkiolika mylių kelio. Nieko tai nereiškia! Onelė mano pėdsakais verkdama nuėjo į Minską, manydama, kad ten sugraudins kieno nors širdį ir kad mane išvaduos.

Tačiau atėjo jau per vėlai; kol pasiekė, mane jau buvo priėmę ir galvą nuskutę, ir rekruto drabužiais apvilkę, ir atidavę į kareivio diadkos rankas.

Kiek buvo verksmo, kiek verksmo, kai ji atvyko! Ištisas dvi dienas kartu išbuvo, o paskui mane paėmė mankštinti, o žmoną išsiuntė. Nuėjo vargšė, garsiai aimanuodama, sakydama, kad einanti namo.

Bet ji ne namo ėjo: mūsų ponas gyveno Vilniuje, o tai nuo Minsko dvidešimt septynios mylios iki Vilniaus, o čia saulė vis labiau kepina, kas žingsnis kojos iki kelių klimpsta, per patvinusias balas ir upokšnius, slėniuose tarp kalnų reikia bristi kartais ir su pavojumi gyvybei, tačiau Ona nuėjo į Vilnių, nuėjo pasielgetaudama, nes nežinojau, kad ji man savo paskutinius skatikus atidavė. Ėjo kokias porą savaičių!

Ir davė Dievas jėgos moteriai ir kūno, ir dvasios! Teisybė, kai atvyko į Vilnių ir atsistojo prie pono slenksčio, jėgų netekusi nualpo.

Negreit ją atgaivino, negreit per verksmus ir aimanas suprato ponas jos rūpestį. Pagaliau suprato, pasigailėjo, tuojau išsiuntė pasiuntinį, kad į mano vietą duotų kitą rekrutą, o Onai liepė pakviesti gydytoją. Nuleido jai kraujo, pasargino, o paskui pono vežimu namo parsiuntė. Mane, einantį su būriu, pasivijo net septynios mylios už Borisovo. Grįžau į savo kaimą, tačiau jau ne į sargus, tik į seną baudžiavos duoną. O, pone, tai žmona! – baigė senis, braukdamas ašaras. Ir aš pats ko nepravirkau.

– Bet eisiu pažiūrėti, – tarė Mikalojus, pakeisdamas balsą, – ar sargas nemiega anoje vytinės pusėje. Gali mus apvogti, nes visur rasi žmonių, gerų ir blogų, ogi ir vokiečiai žmonės.

Nusijuokiau, kad gerasis Palinūras nežinodamas pažodžiui pacitavo sakinį iš Valenrodo.

Tad esame Priegliaus upėje, bet nesparčiai keliaujame. Priešingas vėjas nuo jūros stoja į kovą, stumia atgal Priegliaus vilnis ir drumsčia jo vandenį, kuris pasidaro nešvarus ir tirštas. Apie keturias valandas plaukdami vandeniu, tiesia beveik linija vos vieną mylią nuslinkom nuo Tepliavos iki malūno, vardu Cymau. Čia vytininkai paprastai perka miltus arba mala savo javus, nes Karaliaučiuje miltai per daug brangūs.

Tepliava.

Tepliava.

Tepliavos apylinkės gražios. Nuo šiaurės, iš kur plaukiame, užstotos kalvų, nuo rytų paįvairina jas miškas ir plačios papriegliškės lankos, už jų žvilga mūrai Vėluvos miesto, kuris guli už poros mylių iš čia į dešinę, o iš pietų gražus muro kaimai ir dvareliai, giraitėmis apsupti. Pralenkę daugybę tokių dvarelių ir iš paskutinių jėgų kovodami su vėjo siautimu, turime sustoti prie kaimo Langsdorf, netoli nuo Langės ežero, ir čia laukti tylos. Vos po kelių valandų sulaukėme. Vėl plaukiame, bet ne toliau kaip už pusės mylios gauname nakvoti.

Kitos dienos rytą, ketvirtadienį, pasveikino mus prie Heiligenwaldo (senųjų prūsų Šventa giria, swentemedien) miestelio, kurį mūsų upeiviai vadina, nežinau, kiek tai tikslu, senuoju Karaliaučiumi. Karaliaučiaus mūrai jau matyti iš tolo, nors nuo jo esame dar trys mylios, dar dvi, jau ir pusantros, bet čia tokia žemuma, kad jei ne didžiuliai ąžuolai ant sausų kupstų, jei ne miškai prie dvarelių ir kaimų, kurie čia kiek praretėję, tai galima būtų už kelių mylių žvilgsniu apimti visą akiratį.

– Kaip vadinasi šitoji vieta?  – klausiu šeimynos, kai priplaukiame gražų kaimą su bažnyčia ir klebonija dešiniajame krante.

– Tai Arnava, – atsako vienas iš upeivių.

Tepliava-04

Priegliaus upė. Tolumoje – Tepliava.

– Štai tau ir vokietis! – susiraukęs atsakė vairininkas. – Koks čia tau Arnau, mūsų vytininkai paprastai tą kaimą vadina Molyne, saviškai – geriau. Ant to kalno kasa molį, kam jo reikia. Matai, Tamsta, čia sustojo kelios vytinės: patariu ir mums taip padaryti, nes lietus mūsų vytinės pečių visai išplovė. Karaliaučiuje už viską reikia permokėti, o čia molio galima dovanai imtis. Tai nuostabu, kaip tai pas vokiečius ir – dovanai.

Pripažinau tų pastabų teisingumą ir, kol šeimyna parūpino molio, išėjau pasivaikščioti aplink bažnytėlę. Jaunas evangelikų kunigas su gražia žmona ir dvejetu gražių vaikučių vaikščiojo Priegliaus krantais, smalsiai stebėdami lietuvišką vytinę. Maloniai prisiartino prie manęs, klausinėjo kai kurių statybos smulkmenų, apie kiekį ir važtos vertę, kaip ilgai plaukiame ir daugybę kitų smulkmenų. Kunigėlis man pareiškė, kad Karaliaučiaus universitete rasiu daug lenkų (…ir lietuvių, rengėjo pastaba), ypač Teologijos fakultete, kad jis ten turįs keletą gerų draugų, ir išvardijo man pavardes pažįstamų iš Slucko ir Slucko krašto, kuriuos evangelikų kolegija atsiuntė čia mokytis.

Karaliaučius apie 1850 m. Iliustracija iš šaltiniai.info

Karaliaučius apie 1850 m. Iliustracija iš šaltiniai.info

Atsisveikinęs su kunigu ir jo šeima, grįžtu į vytinę – plaukiame toliau. Dar šiandien galima būtų pasiekti Karaliaučių, bet naktį lengvai galima susidurti su vytinėmis, kurių čia pilna prieplaukoje. Tad nuplaukę pusę mylios, nakvojame. Šiandien, penktadienį, gegužės 31 (birželio 12), baigiame savo kelionę, ir štai jos galas  – Karaliaučius. Miestas, pavadintas Karaliaus kalnu, Regia montis, Koenigsberg, ima savo vardą ne nuo kryžiuočių, ne nuo Albertų markgrafų, ne nuo Friedrichų, vėlesnių Prūsų karalių (autorius klysta, miestas pavadintas būtent nuo karaliaus vadovavusio kryžiuočiams), bet nuo Lenkų karalių, kuriems nusilenkė tie Albertai ir kurie buvo Rytprūsių ir jų sostinės viešpačiai. Bet seniai praėjo tie laikai, apie kuriuos rašo auksaplunksnis Kochanovskis.

Palikęs ramybėje skaudžius senus atsiminimus, guodžiuos, kad Karaliaučiuje rasiu lenkiškų paminklų. Pilyje yra slaptasis kryžiuočių archyvas, kur daugybė neįkainojamų Lenkijos ir Lietuvos istorijos smulkmenų, Knypavos salos Katedroje rasiu XIV ir XV šimtmečio mūsų protėvių šarvus, bibliotekoje  – daugybę lenkiškų ir lenkų XVI šimtmetyje rašytų veikalų.

Iš už miško pasirodo puikus miestas, kyšo pilies ir bažnyčių bokštai, stogai ir daugybė kaminų. Tačiau Karaliaučius pažiūrėti nėra per daug įspūdingas, nes stovi plokštumoje tarp pelkių, kurias nedaug tepaįvairina miškas anapus Priegliaus. Kur ne kur malūnas, kur ne kur kaimelis, bet akys jau taip apsiprato su tokiais vaizdais, kad su pasitenkinimu kreipiame jas j miestą, j drumstą Prieglių ir j mūsų vytines, eilėje čia stovinčias.

Tikras laivynas čia tų vytinių. Kiek čia klegesio, kiek bruzdesio, bet čionai, nesulaukus pabaudos, negalima užtrukti daugiau kaip 48 valandas su tranzito prekėmis. Siunčiu į miestą prievaizdą sumokėti rinkliavos: grįžo greitai su pakvitavimu ir policijos įsakymu tuojau įplaukti į miestą, nes čia dėl didžiausio vytinių susigrūdimo jos galėtų viena kitą apdaužyti.

Tuojau po prievaizdos atvyksta prūsų valdininkas Strommeister, arba vandens kelio viršininkas, pareikšdamas, kad jo neatidarys, jei nebus sumokėtas taleris. Žinodamas, kad tai nėra teisėtas mokestis, bet tik pono Strommeisterio lupikavimas, stipriai protestuoju, bet jis nepaiso policijos Befehlio, kuris, tiesą pasakius, ne jam, bet mums skirtas. Paėmė taleruką, pareiškė atlikęs savo pareigas ir nuvažiavo užleisdamas vietą kitam valdininkui.

Tas, geležiniu štampu apsiginklavęs, pareiškė, kad turįs patikrinti mūsų javų kiekį, ar mes esame visą muitą sumokėję, ar mes jų nesame kiek pakelyje pardavę. To žmogaus išvaizda žadino atviriau pasikalbėti. Be ceremonijų daviau jam pusę talerio; geraširdis, net nepažvelgęs į javus, paliudijo raštu, kad viskas gerai. Išsigelbėję iš antros gaišaties, sveikiname trečią  – policijos valdininką, kuris mums liepė varytis prie miesto. Pagaliau atidarė upės užtvarą, vadinama Lietuvos buomą  ir sveikinami riksmų Karaliaučiaus valkatų, kurie į mūsų vytines su javais mėto akmenis ir purvą, įplaukiame Priegliumi į patį Karaliaučiaus vidurį, kur mūsų javų laukia seniai pasamdytas sandėlis, o mūsų pačių – elegantiškas butas prie Kogu ir Senamiesčio gatvių, miltų pirklio pono Betcalto namuose.

Po tylios vandens kelionės miesto triukšmas, svetimi veidai ir drabužiai, svetima kalba ausyse, pedantiška vokiečių tvarka, prie kurios akis Lietuvoje nepripratusi, – visa tai sudaro įspūdį, kad žmogus jautiesi kaip našlaitis. Norėjos verkti, rašyti saviesiems, bėgti pas juos iš svetimo krašto. Pasisakiau tuos įspūdžius mūsų vairininkui, kai rytą atėjo gauti įsakymų. Bet jis manęs nesuprato: pirma, kadangi Karaliaučius nėra jam svetimas, nes čia jau buvo buvęs keliolika kartų, antra, gerai pasiguodė, nes anksti rytą buvo nuėjęs į vienatinę čia katalikų bažnyčią.

Nutariau pasekti jo pavyzdžiu  – padėkoti Dievui už laimingą viso mėnesio kelionę iš Kauno į Karaliaučių, kuri šiandien garlaiviu ir garvežiu atliekama per nepilnas dvi dienas.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Paskutinė „Nemunu nuo versmių iki žiočių“ V dalis"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*