Pasakojimas iš Šilutės praeities. III dalis

Trečiąją dalimi baigiamas Vokietijoje gyvenusio buvusio šilutiškio Evald Lauks pasakojimas, kuriuo jis šeštajame praėjusios amžiaus dešimtmetyje pasidalino su laikraščio „Memeler Damfboot“ skaitytojais. (Pirmoji dalis čia, antroji – čia

Po kelionės į gimtąją Šilutę parašytuose atsiminimuose atskleistas turiningas praėjusio amžiaus pirmoje pusėje gyvenimas mieste. Čia taip pat galime susipažinti su daugeliu gyvenusių miestiečių bei sužinoti jų užimamas pareigas ar vystomus verslus. Pasakojimą iš vokiečių kalbos išvertė Regina Meškauskienė. 

Štai aš ir vėl Princo Joahimo gatvėje (Lietuvininkų). Kiek paeinu beržais apsodintu taku ir matau siaurojo geležinkelio stotį. Bėgių kelias veda link Šyšos medinio uosto. Šalia stovi puikus Tautrim namas. Einu toliau trumpa šonine gatve, kuri veda į medienos turgų ir halę. Tuoj pat Adalbert Rittens butas ir parduotuvė. Kadaise čia buvo Bilinski kolonijinių prekių parduotuvė, vėliau jaunesniojo Rose radijo imtuvų krautuvė. Štai mažas medinis namelis. Jame įsikūrusi duonos parduotuvė, už jos – skardininko Stantin krautuvė. Na, pagaliau plokščias, bet labai patrauklus Juliaus Smolianski „Salamander“ firmos pastatas – batų parduotuvė. Paskui stovi Isidor Silberstein gyvenamasi namas, kuriame Schmidt odos prekių parduotuvė. Tuoj už jo matau Rytprūsių banko pastatą, siuvimo parduotuvę (vėliau čia buvo kepykla).

Skerdyklos gatvė (Schlachthofstrasse, dabar Dariaus ir Girėno) veda į dvi dideles turgavietes ir link ilgos turgaus halės, kurioje įsikūręs konservų fabrikas.

031-zm-02

Vienas iš Šilutės vaistininkų ir jo pagalbininkai.

Na, o dabar – į didžiąją Turgaus aikštę (Marktplatz). Čia šalia viena kitos esančios keturios turgavietės savo plotu buvo antros pagal dydį Rytų Prūsijoje. Ant kampo stovi viešbutis „Germanija“, kurio savininkas yra Albert Bratkus, vėliau savininku tampa jo brolis ir galiausiai Bruno Steppat. Viešbutis iki 1944 metų tris kartus degė. Ir visuomet buvo suremontuotas. Čia buvo Benno Ofsijowitz, Sakuth, senojo Rose, Melzner, Wythe parduotuvės, didelė salė, „knaipė“ „Ventės Rago kampas“, Priess vaistinė. Prie viešbučio viena po kitos prisišliejusios šios parduotuvės: pirklio Gunther, mėsininko Max Schumann ir kepėjo Hoppe, kanceliarijos parduotuvė, mėsininko Fuhrmann ir antroji Kaizerio kavinė – parduotuvė, našlės Schmidtke restoranas drauge su Rasch medicinos prekių krautuve ir galiausiai F.Bratkaus parduotuvė. Tėvo ir sūnaus Schmitt Erelio“ vaistinė, kurią vėliau įsigijo Isidor Silberstein, buvo paskutinis pastatas Turgaus aikštės rytinėje dalyje.

Anapus Klaipėdos (Memeler Strasse) gatvės rikiuojasi  C.Schmidt namuose įsikūrę Makaino Schappat viešbutis, Simmat manufaktūros parduotuvė, Ewaldo Krasemann geležies parduotuvė (vėliau savininkas buvo Eugen Buttgereit). Kitas namas priklauso kepėjui Neuendorf. Jame – Max Bräude manufaktūros krautuvė. Paskutinis namas turgavietės šiaurinėje dalyje – geležies prekių pirklio, storulio Schwark. O vakarinėje turgavietės dalyje stovi Louis Kupermann manufaktūros parduotuvė ir Buttkaus kolonijinių prekių parduotuvė ir restoranas.

Grįžtu į vakarinę turgavietės dalį. Matau išsirikiavusius nedidelę Renberg medicinos prekių parduotuvę (vėliau ji priklausė jaunesniajam Flick), po to Schneider bakalėjos krautuvę. Kita manufaktūros parduotuvė priklauso Louis Epstein, geležies – Johann Schmidt,o vėliau – Hermann Schwellnus. J.Schmidt gyvenamasis namas, kuris stovėjo prie pat Šyšos, tarsi užbaigia turgavietės vakarinę dalį.

Žuvų turgaus aikštę įrėmina smuklė „Prie auksinio inkaro“ (Zum goldenen Ancker). Kiek toliau – grūdų ir miltų, šiek tiek atokiau stovėjo mašinų dirbtuvės, o greta pirklio Gustav Zander namas su šalia esančiais nameliais, kuriuos jis nuomodavo.

Uosto (Hafenstrasse) ir Žuvų (Fischstrasse) gatvių pradžia. Priešais Zander ir Isidor Silberstein grūdų, paukščių ir kiaušinių supirktuvė. Žuvų turgaus gale, prie pat Šyšos, stovi maža senojo Smolianski kolonijinių prekių krautuvė.

elingas

Šilutės irkluotojų klubo elingas.

Uosto gatve einu į irkluotojų klubo pastatą. Priešais mane – burinių laivelių angaras (pašiūrė), šalia dailus gyvenamasis namas, kuriame gyvena klubo valdytojas Wythe. Čia man viskas pažįstama. Štai kambarys su fortepijonu ir tvirtu biliardo stalu. Daug kas čia mėgo pašokti ir pasivaišinti turtingame bufete. Štai ir visi laiveliai „namuose“: tuometinio šturmano Evald Krasemann vienvietė irklinė valtis „Ewald“, frau Else Kolitz Else“, greitaeigiai laiveliai „Heydekrug ir Siegfrid“, priklausantys draugijos vadovo Michael Kubillus jaunesniajam sūnui, toliau – „Germanija“, kuria buvo tiekimas maistas draugijai, ir keturvietė valtis „Hoffnung“.

Kiekvieną pirmadienį po pietų sutikdavome laivus „Herta arba Russ“ su žvejais iš Kuršių Nerijos, plaukiančiais į antradienio turgų Šilutėje. Iš visur plaukdavo išdidūs kurėnai su plevėsuojančiais vimpilais, pilnais triumais žuvies. Ar įmanoma užmiršti šį idilišką reginį?

Toliau mano kelionė tęsiasi per Žuvų turgaus aikštę. Kelionė būtų neišsami, jei nepaminėčiau „Senosios smuklės šile“. Netoli Šyšos stovi namas, kuriame įsikūrusi ne tik smuklė, bet ir Seidel kolonijinių prekių krautuvė, Martin Labuttis geležies prekių parduotuvė, vėliau priklausiusi Hermannui Schwellnus ir galiausiai Naubur. Mažas namelis, kuriame darbavosi mechanikas Leo Formella, stovėjo šalia smuklės. Prie upės matau baltą Formella motorinę valtį.

Kelionę tęsiu per ramų ir idilišką Varnamiškį. Prie puodžių halės, prie tilto, palei Šyšos upę, matau gražų namelį, panašų į „miegančią karalaitę“. Greta – senasis apskrities viršininko pastatas. Per tiltą, nutiestą per Šyšos senvagę, dešinėje įvažiavimas į didelę Kolitz malūno ir lentpjūvės aikštę. Dešiniau – puikus namas, kuriame gyvena teismo vykdytojas Luschnath. Kitapus – apskrities ligoninė, stovinti prie plento, vedančio per Žalgirius (Bismarck) į Rusnę.

Įeinu į puikųjį Varnamiškį. Pasuku į kairę, bet Šyša lieka ištikima ir tyli mano palydove. Dvaro parkas tęsiasi palei Šyšos krantą. Seni, stiprūs medžiai parkui teikia iškilmingumo. Kelias veda per mišką. Čia, kairėje, siauras pakabinamas tiltas, sutvirtintas plieniniais lynais. Kitoje tilto pusėje – puiki vieta poilsiui po didžiulėmis liepomis. Dešinėje matau statybininkų Brusdeillins, Schapals ir Böttcher sodybas. Už pušų parko nepaprastai graži sporto aikštė. Čia buvo rengiamos ne tik visų sporto šakų varžybos. Nereikia pamiršti iškilmingų Joninių švenčių, kurioms vadovavo rektorius Henkel arba mokytojas Kurras. Jaunimas iš tolesnių ir artimesnių vietovių nenorėjo praleisti šios šventės ir mielai joje dalyvaudavo.

picture-033kk

Užeiga Varnamiškyje buvo mėgiama miestiečių poilsio vieta.

Turiu paminėti ir Varnamiškio užeigą. Paskutinė jo savininkė buvo našlė Bratkus. Šalia dengtoje šokių aikštelėje švenčių progomis (Joninių, sporto ir kt.) vykdavo šokių vakarai. Ypač gražios ir įsimintinos buvo kasmetinės Vyrų giedotojų draugijos rengiamos Sekminių giesmių popietės. Kaip galima pamiršti puikius pasirodymus prie „tetulės“ Bratkus kavutės ir skanių pyragaičių. Ta proga negaliu pamiršti ir miesto kapelos, vadovaujamos mokytojo Leo Schwark, vėliau Kurt Otto. Čia pat stovi ir Šilutės Šaulių draugijos namas. Be daugybės pratybų ir šaudymo varžybų čia kasmet buvo renkamas „šaulių karalius“. Kokios buvo nuostabios šitos miško šventės!

Toliau keliauju į į Kalveliškių dvarą, kuris anksčiau priklausė Šilutės dvarui. Paskutinysis šio dvaro savininkas buvo Erich Dommasch, prieš jį – Karl Borm. II pasaulinio karo metu čia buvo įrengta karo belaisvių stovykla.

Senu Pagrynių keliu į Verdainę baigiu nepaprastai gražią ir įspūdingą savo kelionę. Einu keliu lyg senų gluosnių tuneliu, šalia banguojančių javų laukų. Praeinu kaimyno Fritz Bumbullies mažą namelį ir „medelyną“. Tai paskutinė sodyba mano kelionėje po nepaprastai gražią tėviškę.

Iliustracijos naudotos iš knygos „Sauliaus Stankevičiaus atvirukų kolekcija. Heydekrug. Šilutės krašto istorija atvirukuose“. 2012 m.

1 Comment on "Pasakojimas iš Šilutės praeities. III dalis"

  1. virginija | 2016-12-18 at 20:04 |

    saunu,labai idomus straipsnis,daugiau tokiu

Leave a comment

Your email address will not be published.


*