Pamario krašto kultūros vertybių gelbėjimo metai

Šilutės Hugo Šojaus (Hugo Scheu) muziejaus lankytojai vargiai ar gali įsivaizduoti, kad dar kiek ir muziejaus eksponatai ar jų rinkiniai atrodytų ženkliai kuklesni. Už ateities kartoms išsaugotas krašto kultūros vertybes turime būti dėkingi mokslo ir kultūros įstaigų darbuotojams, karo ir pokario sumaišties metais pasiaukojančiai gelbėjusiems beglobį dvarų, bažnyčių ir švietimo įstaigų turtą. Aštuoniasdešimties metų senumo žinių apie kultūrinę reikšmę turinčių Lietuvos ir krašto kultūros istorijos vertybių įsigijimą ir išsaugojimo aplinkybes aptinkama muziejaus metraščiuose, juos papildo negausūs amžininkų prisiminimai. Pagal tai tikslinami eksponatų bei rinkinių įsigijimo keliai, aiškėja mažiau žinomos Pamario krašto kultūros vertybių kelionės ir gelbėjimo aplinkybės.

Spaudinių ir rankraščių gelbėjimas

Lietuvių kultūrai svarbių raštijos leidinių saugojimo vietos žinotos ir brangintos. Kad neprapultų ar nebūtų suniokotos per suirutes, žinovai jas stebėjo per nuotolį. Pagal galimybes, jos buvo nuolatinio padidinto dėmesio akiratyje. Šilutėje gausiausia kultūros vertybių saugykla iki Antrojo pasaulinio karo buvo H. Šojaus dvaras. Po  savininko mirties 1937 m. liepos 25 d., dvarą ir jame saugota kelių giminės kartų senienų rinkinį paveldėjo vaikaitis, Verneris Šojus (Werner Scheu, 1910–1989). Jis, kaip ir jo tėvas, vertęsis gydomąja veikla.

Žinodamas kai kurių vertybių išskirtines vertes Lietuvių kultūrai, dalį jų padovanojo Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultetui. Tačiau naujasis savininkas didesno emocinio ryšio su dvaro muziejaus senienų rinkiniu neturėjęs ir menkai tepasipildęs. 1944 m. rugpjūtį prie Šilutės priartėjus karo veiksmų linijai, V. Šojus dvarą paliko patikėtinio priežiūrai (tikslios aplinkybės nežinomos) ir su šeima išvyko į Vokietiją. 1944 m. spalio 9 d. Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvaro pagrindiniame ir pagalbiniuose pastatuose ir šeimininkavo savo nuožiūrą.

Žinių apie šį laiką mažai, vienok yra žinoma, kad būsimasis kultūros istorikas, bibliotekininkas Levas Vladimirovas (1912–1998), vėliau– Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, dar nuo Herderio gimnazijos Šilutėje laikų gerai žinojo apie dvare saugotos etnografinės kolekcijos vertes Mažosios Lietuvos istorijai. Jis prisiminė, kad „biblioteka buvo užėmusi visą salę“. Kai 1944 m. rudenį 16-oji lietuviškoji šaulių divizija ties Usėnais prasimušė prie Nemuno, jis, būdamas karininkas, iš pulko vado išprašė leidimą nuvykti į Šilutę, kad pabandytų išsaugoti išlikusius „H. Šojaus rinkinius“. Pasak jo „susigavau sunkvežimį, nuvažiavau į dvarą, susikroviau kiek tilpo knygų ir pasukau tiesiai į Vilnių“ (Skomskis 1998, p. 20). Tolesniu dvaro rinkinio likimu rūpintasi Vilniuje. 1945 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos TSR mokslų akademijos (MA) bibliotekos direktorius Jurgio Jurginio potvarkiu „dvarininko senieji rankraščiai“ pervežti į Lietuvos TSR MA ir Respublikinę (šiandien Nacionalinė M. Mažvydo) bibliotekas. Dalis knygų pateko į Kauną miesto respublikinę biblioteką, dar mažesnė medicinos srities knygų dalis į Kauno medicinos institutą.

Tado Ivanausko apsilankymas Šilutėje

Pokario metų dvaro vertybių gelbėjimo įvykius prisiminė amžininkai ir šiomis žiniomis pasidalino su muziejininkais. Atmintiną 2014 m. pavasarį baigti Šilutės muziejaus pastato atnaujinimo darbai ir kovo mėn. sutikti pirmieji lankytojai, naujai įrengtose erdvėse apžiūrėtos parodos. Vieno susitikimo pabaigoje prie ekskursiją vedusios muziejaus darbuotojos Romos Šukienės priėjo pagyvenusi ponia ir prisistatė esanti Dorota Rūta Toleikytė – Varoneckienė (1932 12 22 – 2020). Buvusi šilutiškė pasakojo, kad jos tėvas, Martynas Toleikis (1893–1962) nuo 1945 vasario mėn. 19 d. iki 1949 m. rugpjūčio su visa šeima gyveno Šilutėje dvaro pastato pirmojo aukšto kambariuose. Ji prisiminė, kad čia lankėsi profesorius Tadas Ivanauskas (1881–1970). Jis buvo palydėtas į kambarį palėpėje, kuriame buvo sudėtas dvaro gamtos rinkinys. Ten jį bedirbantį „sugėlė blusos“. Prisiminė, kaip svečias skubomis leidosi laiptais žemyn, tekinomis lėkė per pievelę ir su drabužiais pūkštelėjo į šalia esantį tvenkinį. Vėliau jis aiškinosi – „skandinti blusų“. Ir po to drebėjo šalčio krečiamas, nes buvo gegužės pradžia, o vanduo dar neįšilęs“.

Pasakojimo tikrumą bandžiau pasitikslinti pokalbyje su pašnekovės seserimi klaipėdiete, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ seimelio nare Ieva Ona Toleikytė – Biržiene (1938). Kalbėjomės 2023 m. vasario 13 d. Klaipėdos etnokultūros centre po paskaitos – filmo peržiūros „Apie šiupinio ruošimą ir šventes Klaipėdos krašte tarpukariu“. Šio filmo pagrindinė veikėja (ir istorinio patiekalo virėja) buvusi garbaus amžiaus pašnekovė. Pasitikslinau „Ar ji pati viską mačiusi, ar jai istoriją apie Ivanauską pasakojo tėvai?“ Greitomis prisiminė, kad „tėvelis dvaro senuosius dvaro rinkinius tvarkė ir rūšiavo antrame pastato aukšte, ir tąkart blusos jų nepuolusios. Tačiau kitą dieną iš saviškių sužinojusi, kad išvakarėse dvare lankėsi profesorius T. Ivanauskas. Jį vienoje iš dvaro kerčių ir sukandžiojusios blusos, o kūdroje maudęsis su drabužiais ne iš drovumo, o vaduodamasis nuo įkyrių kraujasiurbių. Pastebėjau, kad pašnekovė užsiminė, kad „žymus gamtininkas sukandžiotas apžiūrint herbariumą“. Vertėtų priminti, kad „Klaipėdos apskrities džiovintų augalų rinkinys („herbariumas“) sutvarkytas tik 2009 m. lapkričio pradžioje. Daugelį metų apie šį augalų rinkinį Lietuvos biologai nežinojo. Zoologas ir sodininkas bei parkų ir gėlynų žinovas T. Ivanauskas, lankydamasis apniokotuose dvaruose, ieškojo užsilikusių gamtos vertybių (ragų, iškamšų ar kailių), gelbėjo ir rinko retesnes vaismedžių veisles ir kitas augalines įdomybes.

Atminties gijos papildymas

M. Toleikis savo išsamiuose prisiminimuose T. Ivanausko apsilankymo Šilutėje neminėjęs, žinių apie tai nepaliko ir pirmasis Šilutės kraštotyros muziejaus prižiūrėtojas, direktoriaus Martynas Jonaitis (1949–1953) bei vėliau jį pakeitęs Feliksas Maksvytis (1953–1954), o taip pat ir 1956–1987 m. muziejaus direktore dirbusi Danutė -Lukoševičiūtė Narbutienė. Su garbaus amžiaus muziejininke buvau susitikęs Šilutėje 2022 m. birželio 10 d., ir ji pasakojusi apie moksleivių numylėtinius „lankytojų nučiupinėtus briedžio ir vilko iškamšas, kaip 1965 m. ji rūpinosi Nidos muziejaus padaliniui įsigyti briedį, ir šiuo klausimu kreipėsi pagalbos į vietos Gamtos apsaugos ir medžiotojų žvejų draugiją.

Savo užrašuose apsilankymo Šilutėje neminėjęs ir pats T. Ivanauskas. Zoologinės retenybės, išskirtinės pažintinės ir estetinės vertės retenybės atrastos tik šiais laikais. Jei apie jas knygos „Pasaulio žinduoliai“ T. Ivanauskas būtų žinojęs, neabejotinai būtų užsiminęs.

Gelbėti puošnūs baldai

Mano užklausta klaipėdietė I. O. Toleikytė – Biržienė prisiminė, kad tėtis „viską“ buvo sukėlęs į trečio aukšto „palėpės kertes“, kur niekam be jo žinios neleidęs lipti. Panašios „apsaugos nuo nepageidaujamų žvilgsnių“ priemonės muziejuje taikytos ir vėlesniais metais. D. Narbutienė ir direktore vėliau dirbusi Roza Šikšnienė prisiminė, kad dalį vertingesnių baldų buvo prašoma perduoti didesniems šalies muziejams. Tačiau pavyko atsispirti. Jie buvo saugomi nelankomuose kambariuose („saugyklose“). Tad taip nemažas dvaro baldų rinkinys išliko Šilutėje.

Nors ne viskas vyko taip sklandžiai. Pašnekovės minėjo, kad trys rokoko stiliaus spintelės – šiandienos „Dvaro svetainės“ parodos puošmenos, kurį laiką „buvo priglaustos“ tuometiniame Komunistų partijos komiteto Raudonąjame kampelyje, ir, atrodo, nelabai kirtosi su partinėmis skelbiamų idėjų nuostatomis. Daugiausia nukentėjo dvaro paveikslai – dalis negrąžinamai suniokoti.

Kitos senienos per sumaištis dingo be žinios. Dėl to tikslus praradimų mastas vargiai ar nustatomas. Tai buvęs Šojaus giminės nuolat pasipildomas, taigi ir pagal savininkų užmačias kintantis rinkinys, neturėjęs tikslaus aprašo arba žinių apie galimą tokį sąrašą neišlikę.

Senienų gelbėjimas Klaipėdos apskrityje

Nuo 1945 m. vasaros iki 1947 m. pradžios vyko Lietuvos muziejininkų trofėjinės muziejinių vertybių ir knygų senienų gelbėjimo išvykos. Dalis jų vyko Klaipėdos ir tolimesniuose pamario kaimeliuose. Lietuvos MA sekretorius Juozas Bulavas (1909 – 1995) pavedė rinkti knygas iš apleistų pastatų ir griuvėsių, globoti Šilutėje ir Pagėgiuose esančias kultūros vertybes. 1946 m. birželį ir rugsėjį Vilniaus universiteto Teisės ir istorijos profesorius Povilas Pakarklis (1902–1955) su bibliotekininkė Marinkė Labrencyte – Brakiene bei klaipėdiškių ir pagėgiškių grupe rinko leidinius ir rankraščius Klaipėdos krašte (Juodkrantė, Pervalka, Nida, Ventės Ragas, Sakučiai, Kintai ir Priekulė). Lietuvos MA Centrinė biblioteka Klaipėdoje įsteigė skyrių, kuriame su M. Labrencytė – Brakienė dirbo ir jos sesuo Trūdė. Atrinkta ir išgelbėta nemažai vertingų leidinių. Didžioji dalis išgelbėtos lituanistinės medžiagos pateko į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką, dalis – į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune ir jos Valstybinę centrinę bibliotekas. Nemaža vertingų leidinių jis išgelbėta tiesiog iš popieriaus perdirbimo krūvų, kur senus leidinius rengtasi sunaikinti.

Minėta muziejaus lankytoja I. O. Toleikytė – Biržienė prisiminė, kad, jiems gyvenant dvare, keletą kartų buvo atvykęs tuo metu MA Istorijos instituto direktoriumi dirbęs P. Pakarklis. Peržiūrėjo ir vertino likusius leidinius. Prisiminė, kad kartą buvo atvykęs su studentais.

1948 m. rugpjūčio mėn. dvaro pastatai perduoti Kretingos žemės ūkio mokyklos Šilutės sodininkystės – bitininkystės skyriui ir Toleikių šeimai tekę išsikelti.

Išvykos į kaimyninius Rytprūsius

Kultūros vertybių gelbėjimo darbai vyko ir gretimoje Kaliningrado apskrityje, kur surastas beglobis turtas ir vertingiausi daiktai vežti į Lietuvą. Tai daugiausia pastangų ir atsargumo pareikalavę „Lietuviškųjų kultūros vertybių gelbėjimo darbai“, mokslo darbuose vadinami ekspedicijomis (Marcinkevičius 2000).

1945 m. balandžio 10 d. priimtas Lietuvos MA organizacinis nutarimas, dėl Lietuvai svarbių vertybių gelbėjimo Karaliaučiaus krašte. Rugsėjį į Karaliaučių tikrinti universiteto pastatų, archyvų, bibliotekų ir kitų kultūros bei mokslo įstaigų likučių vyko Lietuvos atstovai. Gautas sovietų karinio komendanto leidimas. Tyrėjų grupė apsilankė daug vilčių teikiančioje Aistmarių pakrantės Laukstyčių (Laukstetų, vok. Lochstädt) ir aplinkinių pilių griuvėsiuose ir rūsiuose. Spėjimai pasitvirtino. Aptiktas ir išgelbėtas Kristijono Donelaičio „Metų“ rankraštis, dalis nuorašų, gausus pluoštas Martyno Liudviko Rėzos rankraščių, Jono Bretkūno Pamokslų knygos, rankraštinis Jokūbo Brodovskio vokiečių – lietuvių kalbų žodynas, Mato Pretorijaus „Die Preussische Schaubühne“ [Prūsijos įdomybės] rankraštis, dalies kryžiuočių kronikų nuorašų. O taip pat Karaliaučiaus katedros antrojo aukšto vadinamos „Wallenrodtų bibliotekos“ knygos, apie 30 Prūsijos karalių ir hercogų ediktų, lietuvių kalba spausdintų XVI–XVIII a. leidinių.

Kultūros vertybių gelbėjimo išvykoje tų pačių metų gruodį dalyvavo Vilniaus universiteto profesorius P. Pakarklis, karo inžinierius pulkininkas Bronislovas Gertus bei tuometinis Lietuvos MA Centrinės bibliotekos direktorius Juozas Jurginis. Pakarklis žinojo, kur ir ko ieškoti: dar iki karo stažuotės Karaliaučiuje metu buvo susipažinęs ir išmanė pagrindinių Karaliaučiaus atminties institucijų rinkinius (Steponaitienė, 2022). Kelionėje vyko traukiniu per Tilžę į Karaliaučių.

1946 m. sausį su Mažąja Lietuva susijusi istorinė medžiaga parvežta į Vilnių. Kovo 14 d. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) Kaune 47 dienoms į Rytprūsius komandiravo kultūros istoriką Konstantiną Jablonskį, Leopoldą Kumpiką ir inžinierių Romualdą Dačinską. Balandžio 8 d. nutarimu iš Rytprūsių parvežti rankraščiai pateko į Lietuvos MA biblioteką, mažesnioji dalis – į Kauno buvusią Valstybinę centrinę biblioteką. P. Pakarklio nuomone, šio turto nereikėjo telkti vienoje vietoje, ypač Vilniuje, kad „Maskvos galiūnai“ nesumanytų jo perkelti į Rusiją. Paskutinė kultūros vertybių gelbėjimo ekspedicija į Rytprūsius vyko 1947 m. vasarą.

Dvaro bibliotekos likučiai

Dalis eksponatų ar jų rinkinių įsigyti jau įkūrus Šilutės muziejui, tai yra praėjus keliems dešimtmečiams po kultūros vertybių gelbėjimo išvykų. Šilutės kraštotyros muziejus atidarytas namelyje esančiame Partizanų 32 (šiandien – Lietuvininkų 36) (Toleikis, 1951 (2008, 204–205 p.). Ypač gausiai muziejiniai eksponatai pasipildė po 1956 m. pavasario, kraštą apleidus ir į Vokietiją gyventi išvykus krašto gyventojams senbuviams. Tuomet iš apleistų sodybų ir ūkių dalį beglobio turto muziejininkai vežė į saugyklas. Daug vertybių įsigyta iš melioruojamų vietų vienkiemių apleistų viensėdijų: gelbėti ūkio padargai, buities įrankiai, audiniai, namų apyvokos reimenys.

Kauno ir Klaipėdos antikvariatuose aptiktos dvaro knygos su Hugo ir Eriko Šojų nuosavybės įrašais. Šilutės muziejaus saugykloje saugota knyga be viršelio ir tutulinių lapų su gausiais vario raižiniais. 1962 m. spalio 14 d. šią knygą muziejui perdavė Janina Lampsargaitė. Nustatyta, kad tai austrų vienuolio augustiniečio Augustiner Barfüsser Ulrich Megerle à Sancta Clara Abraham Megerle (1607– 1680) plačiai nuskambėjusi knyga apie žmogiškasias dvasios ir moralės silpnybes bei paklydimus „Heilsames Gemisch-Gemasch“. Knyga leista Niurnberge 1704 metais. Pokariu ši dvaro bibliotekos nuosavybė keliems dešimtmečiams buvo „išslydusi iš bendro rinkinio“ ir po dviejų dešimtmečių sugrąžinta, kaip „dovana“.

Du dešimtmečius bevardė buvusi, kaip vėliau nustatyta Jono Basanavičiaus „Pasakų rinktinė“. Daugelį metų knyga vertinta kaip „Klaipėdos krašto pasakos“ (sąlyginis darbinis  pavadinimas). Knyga labai prastos būklės: be pirmųjų 40 lapų, likusių lapų apkraštai suniokoti, kelių lapų likę tik trečdalis lapalkščio, kad nepasimestų visa nugarėlė persiūta žalia vielute, įsigyta 1977 m. Nustatyta, kad tai 1903 m. Chikagoje perspausdintas Kristupo Jurkšaičio 1898 m. Tilžėje leistas pasakų rinkinys. Knygelės priklausomybė ir atsiradimo keliai neaiškūs.

Gamtinių rinkinių kilmė

Šiandieniniai gamtos rinkiniai muziejuje yra mišrios kilmės. Tai dvarininkų ir vėliau muziejininkų surinktos senienos. Daugelio jų kilmė neaiški. Įsigyti didžiosios suirutės laikotarpiu. Botanikas Erikas Purvinas (1908–1999) dalyvavo 1946 – 47 m. „gelbėjamosiose“ ekspedicijose Klaipėdos krašte. Kultūrininkas Vladas Drėma (1910–1995) Kuršių nerijoje ieškojo Nidos (Nerungos) muziejaus (1928–1944 m.) likučių. 1946 m. vidurvasaryje apdegusio pastato griaučiai nugriauti, rinkiniai sunyko paveikti nepalankių gamtinių veiksnių ir išblaškyti atsitiktinių rinkėjų. Panašių tikslų vedini tyrėjai lankėsi Rasytėje (šiandien Rybačij).

Augalai nepalikti nuošalyje

Gelbėtos ne tik mokslo ir kultūros vertybės. Be žinovų dėmesio neliko sodų ir parkų augalų įdomybės, ir selekcininkų daugelio metų kryžminimo ir atrankos kūriniai. T. Ivanauskas minėjęs, kad savo sode Obelynėje „esame pasisodinę ir keletą bukų, atvežtų nuo Priekulės, kur yra nedidelis šių medžių miškelis ir kaip atrodo, jau aklimatizavęsis Lietuvoje“ (Žalakevičius, I, 2022, p. 322).

Apie augalų pervežimą, veislių išsaugojimo ir platinimo tikslu, sužinota iš liudininkių. Priekulės vidurinės mokyklos (dabar Ievos Simonaitytės gimnazija) iki 1990 m. mokytojos Valerija Kantminienė ir Edita Barauskienė pateikė duomenų apie advokato ir notaro Eduardo Klamroto (Klamroth) sodybą. Apie šią asmenybę ir alyvų veislių įvairove garsėjusį sodą žinių likę labai mažai. Mokyklos 2 ha parko kilmę liudija akmenų sienelėje įterptas akmuo su iškaltu įrašu „1936“. Violeta Banevičienė, 1959 m. ėjusi į VI vidurinės mokyklos klasę, mačiusi kaip „iškasė vertingus medžius ir alyvų krūmus“ ir dviem sunkvežimiais nuvežė į Lietuvos miškininkystės instituto, Kauno Botanikos sodo medelynus.

Naujai atrastų muziejaus eksponatai ir rinkiniai prabyla. Net ir nežinomos kilmės istoriniai reliktai mena jų gelbėtojus, jų žygdarbius gelbėjant krašto kultūros vertybes. Aštuoniasdešimties metų senumo įvykiai kelia muziejaus lankytojų padėką ir neblėstančią pagarbą muziejininkams pirmtakams.