Zoologinės retenybės Šilutės  muziejuje ir… Ventėje

Afrikos buivolo ragai (Šilutės muziejaus rinkiniai)

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus rinkiniuose yra virš 66 tūkstančių eksponatų. Trijuose skyriuose saugomi H. Scheu giminės ir dvaro istorijos dokumentai ir daiktai, Mažosios Lietuvos etnografijos ir archeologijos pavyzdžiai pakankamai išsamiai tirti Lietuvos ir Vokietijos istorikų bei etnografų, išleista apžvalginių leidinių. Mažiau dėmesio sulaukė ketvirtasis arba Gamtos skyrius. Ištirtas H. Scheu Memelio krašto augalų rinkinys (herbariumas), sudarytas rūšių sąvadas, nustatytos rinkimo vietos ir metai, atlikta botaninių tyrimų apžvalga (Bacevičius, 2009). Šį kartą aptarsiu Afrikos ir Pietų Amerikos gyvūnų liekanas, galėjusias papuošti net didesnių Pasaulio gamtos muziejų rinkinius. Bandomas pažinti jų kelias į Lietuvos pamarį.

Kaip liudija muziejinių eksponatų įsigijimo knyga, parodai išstatyti pusmetriniai afrikinio/ kafrijinio buivolo (Syncerus caffer L.) ragai buvo išgriebti 1947 m. „ties Pagėgiais iš gilinamos Nemuno vagos“. Tai Pietų ir Vidurio Afrikos savanų gyventojas. Kitos retenybės yra iš Pietų Amerikos. Argentinos, Venesuelos ir Paragvajaus pampų nakties slapukas septynjuostis šarvuotis (Dasypus septemcinctus L.) dieną dažniausiai tūno įsirausę į žemę, tad retai matomi ir menkai pažįstami, nekalbant apie nepasiruošusį stebėtoją. Muziejuje saugomos tik viršutinės kūno dalies (galvos, nugaros ir uodegos) suragėjusios odos liekanos. Įrašuose jos apibudintos kaip vėžlys „ilgas“. Gretimais yra „nedidelis vėžlys“ tos pačios rūšies jauniklis. Pusapvalis gyvūno šarvas prigludęs prie pagrindo, galva užlenkta į apačią, matomi tik gale išlendančių priekinių galūnių didnagiai pirštai. Neįgudusiai akiai iš esamų liekanų nustatyti, kad tai žinduolis vargiai ar įmanoma, juolab išore jos mena tik iš suakmenėjusių liekanų žinomus proistorinius gyvūnus. Ne mažiau didesnę nuostabą kelia 65 cm ilgio kremzlinė, dygliuotais pakraščiais pjūklažuvės/ pjūklanešio ryklio (Pristis pristis Linnaeus, 1758) snukio išauga (rostrumas). Žuvis paplitusi Atlanto vandenyno tropikų vandenyse. Išauga iki 3 m ilgio. Įrašas muziejaus eksponatų įsigijimo knygoje byloja, kad liekana „rasta  1921 m. Ventės rage, Kuršių mariose“. Mokslo istorikus ir zoologus glumina šių tolimųjų žemynų ir vandenynų gyvūnų kilmė, krašto muziejininkams kelią klausimą apie nežinomas rinkinio sąsajas.

Senieji krašto gamtos rinkiniai

Atsakymo reiktų ieškoti  XIX amžiaus pabaigoje ar XX a. pradžioje. Medienos prekybos klestėjimo metais Tilžė (Tisit), Rusnė (Ruß) ir Klaipėda (Memel) buvo medienos pirklių susitikimo vieta, dalis „Rytų Europos medienos“ tiekimo uostų grandinės dalis. Žinios apie Tilžės ir Memel‘io gimnazijų ir mokyklų mokomuose Gamtos kabinetų ir asmeninius dvarelių savininkų retenybių rinkinius menkos. Paprastai juose saugotos Vidurio Europos lygumos augalai, paukščių ir žinduolių atstovai, tokie kaip krašto retenybės baltieji tetervinai, jerubės ir taurieji kurtiniai, išliko grėsmingos vilkų iškamšos, puošnūs daugiašakiai briedžių ir elnių ragai, grobuonių kaukolės.

1866 m. Memel‘io pirklys Mutrey Luizės gimnazijos Gamtos pažinimo kabinetui dovanojo didžiojo albatroso iškamšą ir tropinių drugelių rinkinį (Jahresbericht…1866). Vietos girininkas mokyklai perdavė tulžio iškamšą ir paukščių kiaušinių rinkinį. Ventės pradžios mokyklos uolus mokytojas turėjo surinkęs vietos augalų, paukščių iškamšų ir jų kiaušinių (Bacevičius, 2013). Kitų žemynų ir vandenynų gyvūnų iškamšos ar liekanos laikytos vertingesnėmis, jų turėjo įsigijęs Karaliaučiaus/ Königsberg‘o zoologijos muziejus ir turtingesni pirkliai. Didžiausias Rytprūsių regiono zoologijos muziejus ir mokslinių tyrimų centras sugriautas 1944 m. spalį. Moksliniuose žurnaluose likę aprašai yra nepakeičiama medžiaga muziejaus zoologinių rinkinių tyrimams (Szidat, 1924; Bacevičius, 2007).

Jūrinio vėžlio karetos šarvas Ventėje

Greta minėtų krašto muziejinių retenybių, priminčiau zoologinį radinį, kurio liudininku teko būti. 1996 m. rugpjūčio mėnesį tik baigęs universitetą dalyvavau kasmetinėje ichtiologų ekspedicijoje Ekologijos instituto Ventės hidrobiologinėje stotyje. Mums matuojant žuvis ir vaikščiojant po laboratoriją, laisvą atokvėpio minutę žvilgsnis vis nuklysdavo į pagrindiniame kambaryje, ant vakarinės sienos virš spintos su stiklinėmis durimis (bufeto) kabojusį jūrinio vėžlio Bisos arba tikrosios karetos (Erethmochelys imbricata L.) viršutinį šarvą (karapaksas). Jis buvo apie 68 cm ilgio ir gerai išsilaikęs. Mačiau jį 2000 m. ir per vėlesnius apsilankymus. Dar studijų laikais mane besidomintį ropliais ir Amerikiečių biologo Archy Carr Karibų jūros jūrinių vėžlių tyrimais, šarvas atokioje Ventėje kėlė daug gamtininkams įdomių, tiesa, su pamario mokslotyra dar nesusijusių klausimų. Jie kilo vėliau. Mano nuostabai apie šarvo kilmę niekas nesidomėjo, neaiškus buvęs jo rūšinis tapatumas, nesigilinta į jo atsiradimo aplinkybes ir savininkus. Kaip teigia stoties senbuviai – žuvų tyrėjai, zoologinė retenybė ant sienos kabėjusi nuo pat Biologijos instituto stoties įsteigimo pradžios 1948 m. [1962-1988 m. vadintas Zoologijos ir parazitologijos institutas; 1990 m. pervardintas į Ekologijos institutą]. Apie šarvą paliudijo namo gyventoja Elena Rimkienė ir jos sūnus, ilgametis laboratorijos ūkio dalies prižiūrėtojas, laivininkas ir kapitonas Remigijus Rimkus. Aptariamą šarvą kambaryje jis matęs nuo pat vaikystės, kuomet pagelbėdamas tėvui pirmajam laboratorijos prižiūrėtojui Juozui Rimkui ne kartą ilgam ar trumpam lankėsi šiose patalpose. Retenybę ant sienos matė ir vyresnės kartos Kuršių marių žuvų tyrėjai: Algis Gerulaitis, Juozas Maniukas, Ipolitas Gasiūnas, ir vėliau juos pakeitę Algis Bubinas, Rimantas Repečka, Egidijus Bukelskis bei Vytautas Kesminas. 2010 m. įstaiga pertvarkyta į Gamtos tyrimų centrą, 2013 metais stoties pastatas atnaujintas. Kuomet pastaraisiais metais suvokta vėžlio šarvo vertė, pasiekė žinia, kad kambario puošmena 2014 metais nuo sienos nuimtas ir nesugrąžintas, išmestas kaip nereikalingas.

Ernsto H. Ankerio užjūrio kelionė

Bandant aiškinti šių retenybių kilmę būtina prisiminti žymų krašto muziejininkystės pradininką ir medienos pirklį Ernstą Heinrichą Ankerį (1845-1935). Proginiame Rudolf‘o Naujok‘o (1903-1969) rašinyje Memeler Dampfboot E. H. Anker‘io 85 m. sukakties proga aptinkame nuorodą, „kad būsimasis medienos pirklys siekdamas įgyti gyvenimiškos patirties, 1887 metais Hamburgo laivu „da Capo“ plaukė per Atlanto vandenyną, lankėsi Argentinoje ir Brazilijoje“. Apie šią kelionę rusniškis ne kartą pasakojęs savo bičiuliams ir pašnekovams, gyvenimo saulėlydyje apie tai atviravęs su Rusnės kurčnebylių mokyklos mokytoju, kraštotyrininku, vėliau Memel‘io krašto rašytoju (Naujok, 1933). Kaip teigia autorius, iš tolimosios kelionės E. H. Ankeris „grįžo kupinas amatui būtinos patirties, sutvirtėjęs kūnu ir dvasia“. Galima numanyti, kad prisiminimui apie šią kelionę jis galėjo atsivežti svečiose šalyse įsigytų gyvūnų retenybių. Pastebėtina, kad minėtos liekanos santykinai nedidelės, joms nebūtina ypatinga priežiūra ir lengvai pervežami. Ankerių namuose Rusnėje saugotas giminės, krašto, bei skirtingais metais aplankytų užsienio šalių kultūros paveldo ir gamtos retenybių rinkiniai. Tikslus aprašas nežinomas. Po savininko mirties Anker‘io-Beerbohm‘o giminės vertybes perėmė ir išsaugojo Šilutės gydytojas Heinrich Stohl‘is. Nuotraukas, šeimyninės vertybes persivežė į Vokietiją ir taip išsaugotos. 1993 metais dalį nuorašų kopijų ir nuotraukų pavyko įsigyti Mažosios Lietuvos paveldo tyrėjams. 1936 m. vasarą Ankerių svainis Friedrich Froese išnykusios Ankerių giminės namą įsigijo ir vertingą maumedžio medieną panaudojo puošnaus vasarnamio Nidoje statybai. Taigi, manytina, kad  kita rinkinio dalis išsklaidyta po kraštą.

Vieno rinkinio dalis

Tropinių vandenų ir Pietų Amerikos gyvūnų įsigijimą siūlyčiau aiškinti šiuo būdu. Kafrijinis buivolas išgriebtas ir Nemuno ties Pagėgiais, taigi jo kilmė nesietina su „Ventės rago retenybėmis“. Primintini Tauragės miesto „Tauro“ ragai pakabinti virš įėjimo į Tauragės miesto restorano salę, vėliau juos perėmė bankas. Manoma įsigyti apie 1948 metus. Zoologai patikslino, kad įspūdingo dydžio ragai yra ne tauro (Botaurus bovis Linnaeus 1758) (išnaikinta žinduolių rūšis), o kafrijinio buivolo. Jų radavietė sutampa su II Pasaulinio karo Karaliaučiaus/ Kaliningrado – Tauragės trofėjų gabenimo ašimi. Galimi keistų gyvūnų rinkinio savininkai galėjo būti iš didžiųjų nerijos kurortų (Nidden/ Nida, Rossitte/ Rasytė/ Rybačyj ir Crantz/ Krantas/ Zelionogradsk), kur lankėsi svečiai (ir gamtininkus) iš visos vakarų Europos. Pvz., Nidos Hermann‘o Blode‘s viešbučio svečių menėje greta žymių dailininkų paveikslų kabojo briedžių ragų mentės ir jų atvaizdai. Vėžlio šarvas saugotas Gamtos tyrimų stoties padalinio Ventėje hidrobiologinėje stotyje, įsteigtoje anksčiau veikusioje Alfred‘o Patchke‘s smuklėje (Windenburger Krug) (Bacevičius 2014).

Nors atminties gija apie smuklę nutrūkusi, yra žinoma, kad XX a. pradžioje iki vidurio lankėsi sielių prekijai ir sielininkai, vėliau tai pamariečių ir svečių iškylų vieta, užsukdavo pakeliui į Ventės rago švyturį. Šarvas įsigytas šios aplinkos žmonių. Savo prisiminimuose apie lankymąsi smuklėje minėjęs E. H. Ankeris. Neabejotina, kad ir pačiam smuklės savininkui pasakojęs apie kelionę į Pietų Ameriką, galbūt minėjęs ir rodęs parvežtąsias retenybes, pasakojimo įtaigumui padidinti. Išardžius Ankerių giminės pagrindinį namą (1936 m.), muziejinės retenybės pasklido po kraštą, dalis jų galėjusios nusėsti ir Ventės smuklėje, lankytojų akiai pritraukti. Per II Pasaulinį karą ir 1944-1945 m. žiemą Ventės kaimo pastatai mažai nukentėjo.

Apibendrinant galima teigti pastaras penkias retenybes buvus vieno menamo rinkinio dalimi. Pagal liekanų apdorojimo ir išsaugojimo būdą tai greičiausiai yra kelionės suvenyrai, ar išrankaus gamtos žinovo pirkinys Vakarų Europos miestų uoste. E.H. Ankeris nebuvo gamtos žinovas, nors pagal tų laikų aukštesniojo visuomenės sluoksnio papročius dalyvavo medžioklėse. Liekanos neturi jokių žymeklių apie pagaminimo vietą ir savininkus. Kaip minėta, tai nėra pavyzdinės gamtos muziejaus iškamšos (XIX a. taksodermijos pavyzdys) – trūksta atskirų kūno dalių, gyvūnai išsaugoti nebūdingoje (apsauginės kūno padėtyje), nesimato atskirų kūno dalių, dėl to pažintiniu požiūrių jos mažesnės vertės. Sunkiai paaiškintinos nuorodos muziejinėje knygose: „aptikti Kuršių mariose“ (Šilutės muziejaus knyga, 1948-1960 m.). Kita vertus liekanos drėgmės beveik nesužalotos, nutrinti keli šarvo skydeliai. Gyvūnai galėjo būti didesnių uostamiesčių mokyklų (gimnazijų) rinkiniuose – gyvavo paprotys retesnių gyvūnų ir paukščių iškamšas dovanoti kaip mokymo priemonės mokykloms. Mažai tikėtina kad į Memelio krašto/ Lietuvos pamarį būtų patekę Karaliaučiaus zoologijos muziejaus rinkinio dalis, juolab jų aptikimo laikas ir vieta nutolę nuo minėto didmiesčio ir pagrindinių susisiekimų kelių. Kol kas lieka nežinomi pamario krašto gamtos mylėtojų ir medžiotojų asmeniniai trofėjų rinkiniai. Daugelis jų įvairiais metais sunyko ar buvo sunaikinti. Šiuos gyvūnus pažinojo tik zoologai. Apie juos nerašyta mokyklų gamtos istorijos vadovėliuose. Apie šias gamtos keistenybes galima buvo sužinoti tik iš Vokietijos zoologo Alfredo E.  Brehm‘o daugiatomio „Gyvūnų gyvenimas“ (Tierleben (1898– I-as leidimas, 1912 m. – IV leidimas). Knygoje pateikti vaizduotę veikiantys piešiniai. Tačiau ne visos bibliotekos turėjusios šį leidinį. Be papildomo aiškinimo, žiūrovo atmintyje liekanos menkai įsitvirtindavo, nes stigo būtinos žodinės patirties jas apibudinti, galbūt dėl to neliko jokių užuominų asmeniniuose užrašuose ir krašto spaudoje. XX amžiaus pradžioje kūrėsi Vokietijos ir Lietuvos Gamtos tyrimų židiniai: kitoje marių pakrantėje esanti Rasytės Paukščių stebykla (1901 m.), Ventės rago paukščių žiedavimo stotis (po 1929 m.), LMA biologijos instituto Hidrobiologinė stotis (1948 m.). 1919 m. Kauno m. Lietuvos universiteto Gamtos tyrimų stoties ir Jėzuitų gimnazijos gamtos rinkiniai sudarė pagrindą Kaune steigiamam Zoologijos muziejui (Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, 2009). Čia saugomi 1931 m. vasaros ekspedicijos į Braziliją drugių ir gyvūnų rinkinys. Yra kelios šarvuočių iškamšos. Beje, tais metais pirmą kartą panaudotas naujadaras įvardas lietuvių kalba šiems gyvūnams vadinti.

Taigi, tikrieji zoologinių retenybių keliai į Pamarį ir jų įsigijimo būdai bei savininkai lieka nenustatyti. Tačiau net ir tuo atveju, jei ateities tyrimai paneigtų galimą kol kas labiausiai pagrįstą „Ankerio retenybių“ įsigijimo būdą, minėtieji Šilutės muziejaus eksponatai mena spalvingą rytinio Kuršių marių kranto istorijos tarpsnį. Ryškus Pamario muziejininkystės dėmuo, daiktiniai paliudijimai apie užmarštin nugrimzdusią plačių užmojų keliautojų kelių susikirtimo vietą.

Pietų Amerikos pampų gyventojo didžiojo šarvuočio (Priodon giganteus Cuvier, 1825) ir septynjuosčio šarvuočio (Dasypus septencinctus) liekanos aptiktos Lietuvos pamario pakrantėje 1901 ir 1921 m. (Šilutės muziejaus rinkinys).

Pietų Amerikos pampų gyventojo didžiojo šarvuočio (Priodon giganteus Cuvier, 1825) ir septynjuosčio šarvuočio (Dasypus septencinctus) liekanos aptiktos Lietuvos pamario pakrantėje 1901 ir 1921 m. (Šilutės muziejaus rinkinys).

Dasypus Septemcinctus. Wikipedia.

Dasypus Septemcinctus. Wikipedia.

Pjūklažuvės dalis Šilutės H. Šojaus muziejuje.

Pjūklažuvės dalis (Šilutės muziejaus rinkinys).

Komentarų nėra, būk pirmas. "Zoologinės retenybės Šilutės  muziejuje ir… Ventėje"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*