Mantvydai – kaimas prie dvejų kelių

Mokytojas J.Kalvaitis ir jo mokiniai 60-tame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Mantvyduose.Mokytojas J.Kalvaitis ir jo mokiniai 60-tame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Mantvyduose.

Tūkstančius kartų mano automobilis iškart už Saugų pralėkdavo plentu pro žvyrkelį ant kalvelės, kviečiantį sukti dešinėn. Prieš daugelį metų buvau nukakęs iki raudonų plytų mūrytos mokyklos. Ir tik visai neseniai sugalvojau parašyti apie tarp arimų ir tyrlaukių su viena pagrindinė gatve stūksantį kaimelį. 

Mantvydams bent du ar tris ar net penkis šimtus metų daugiau, nei nurodyta seniausiose rašytiniuose šaltiniuose. 1835 metais ši vieta aprašyta archeologo Emilio Holoko knygoje. Čia ji nurodoma, kaip šiauriausia Šilokarčiamos kapavietė. Prieš pusę tūkstančio metų „Peter Mandtwede“ (taip žemėlapiuose žymima ši vietovė) sudarė didesnio Ruglės kaimo dalį. Sprendžiant iš pavadinimo, tai neabejotinai senas prūsiškas vietovardis, susidedantis iš dviejų šaknų – „mantis“ ir „vyde“, kas galėtų reikšti „turtinga vieta“. Brandžiais viduramžiais kaimas daugiau priminė stambiojo ūkininko nausėdiją, su trejais vienkiemis, nei bent dešimties ūkių gyvenvietę. Tokia senovine prūsiška pavardė šiandien skamba kiek žemaitiškai – Montvydas, ar Mantvydas.

01-mantvyd_zemelapis-2

Mantvydai Saugų seniūnijoje.

Praėjus šimtui dvidešimt metų po Melno sutarties pasirašymo, Prūsijos kurfiurstas norėjo sužinoti, kiek gi turtų, dirbamų žemių ir pavaldinių yra jo valdose toliau už Nemuno, Memelio (Klaipėdos) miesto link. Vienintelis būdas tuo metu buvo pasiųsti raitus mokesčių rinkėjus į atokiausias hercogystės vietas ir surašyti jam priklausanti turtą. Taip radosi pirmasis rašytinis dokumentas apie žemę nuo Tilžęs iki pat Nemirsetos.

Mantvydai, daugeliu atveju, buvo panašūs į gan nedideliu atstumu viena nuo kitos atitolusias Rytų Prūsijos gyvenvietes. Tačiau tuo pačiu metu turėjo savo ypatumų. Kaimas ilgą laiką buvo vadinamas Peter Mantwyden. Bet tai ne vienintelis pavadinimas, kurio jis įamžintas įvairiose raštuose. Aptikau bent penkis panašius kaimelio pavadinimus. Aštuoniolikto amžiaus pradžioje, jis vadinosi Kukormandvyd ir dar keliomis šio pavadinimo variacijomis. Gali būti, tai dėl vietinių  gyventojų neišmanymo ar bažnytinių raštininkų kaitos, kaimo pavadinimas turėjo dokumente keletą pavadinimų variacijų.

Pirmosios šeimos ir jų naujagimiai buvo krikštyti ir užrašyti Verdainės kaimelio bažnytinėje knygoje. Tai Kalvaičiai (Kalwatis), Mauričiai (Mauritczius). Jie turėjo gausiausias šeimynas iš septinių vaikų. Petvkyčiai (Petkwis), Pečkuriai ( Petszkurris), Edvyčiai (Edwits), Greičiai (Greitczius), Grinaužentai (Grinnauszents), Matcpriekšai (MatzPriekszas) ir Žliepai (Szieps). Mūsų ausims pavardės skamba kiek archajiškai, tačiau to pakanka, kad susidarytume įspūdį apie XVIII amžiaus vyravusiomis pavardžių rašymo bei tarimo ypatumus. Vėliau gyventoju sumažėjo ir dalis iš jų, galbūt, išsikraustė kitur.

Beveik visą šimtmetį ūkių skaičius svyravo nuo 7 iki 11. Kaimas priklausė Prūsijos karalystei iki pat 1807 metų. Tad ūkininkai ir visi kiti kaimiečiai turėjo skirti laiko darbams karaliaus gerovei. Labai lėtai augantys ir besiplečiantys Mantvydai XIX amžiaus antroje pusėje išaugo iki 15 sodybų, su bendru 56 gyventojų skaičiumi.

Nors kaimo žmonės vertėsi sunkiai, tačiau veiklių žmonių iniciatyva 1854 m. buvo įsteigta pirmoji kaimo mokykla su viena klase. Ūkininkai labai norėjo matyti savo vaikus išsimokslinusius ir protingus.

Ekonominio augimo laikais devyniolikto amžiaus antroje pusėję, Mantvyduose buvo pastatytas vėjo malūnas ir vėjo sukama lentpjūvė, su į plentą nutiestu keliu. Gyvavusi dar pokario laikais, lentpjūvės dabar tėra tik prisiminimas. O kelias, jungiantis ją su pagrindiniu plentu, šiandien tai – suarti laukai ir pusamžis miškelis. Iš malūno sveikas liko tik rūsys.

Mantvydai toliau augo. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo žmonės su didele meile dirbo gimtąją žemę. Atsidėkodama ji brandino gerus derlius. Tėvai mokė savo vaikus mylėti ir puoselėti garbingą šio krašto kultūrą ir papročius. Lietuvininkai sudarė didžiąją gyventojų dalį – 172 žmonės. Vokiškai kalbančiųjų, XX a. pradžioje, buvo 38 asmenys. Adresų knygos pagalba galima sužinoti, kuo vertėsi šio kaimo gyventojai. Daugiausiai – tai  buvo ūkininkai ir amatininkai. Buvo ir kalvis, mokytojai, siuvėja, antkapių meistras, laisvieji darbininkai – samdiniai, tarnaitės ir t.t.

Tarpukario laikotarpis pasižymėjo politinės valdžios kaita. Tačiau krašte – autonomija buvo išlaikyta. Mantvydai, kaip ir daugelis tuo meto Mažosios Lietuvos kaimelių, sulaukė samdomųjų darbininkų iš netolimos Žemaitijos. 1925 m. kaimelis stipriai pagausėjo ir, naujųjų atvykėlių sąskaita, jau turėjo net 349 gyventojus. Tuomet tai būtas didžiausias čia kada nors gyvenusių lietuviškai kalbančiųjų gyventojų skaičius. Šis laikotarpis pasižymėjo lietuviškumo klestėjimu iki pat 1939-ujų. Nuo tada prasidėjo lėtas kaimo nykimas.

Po karo iš senųjų vietinių čia vis dar gyveno viena ar kita šeima. Tačiau greit jie išvažiavo ar buvo išsiųsti į Vokietiją. Tai puikiai atspindi mokytojo Jono Kalvaičio mokyklinio žurnalo mokinių sąrašai, vesti nuo 1953 metų. Vaikų su tokiomis pavardėm, kaip Hertmutas Praisas, Hansas Grinius, Diteris Bobis, nebeliko po 4 metų, o atsirado daugiau vaikų lietuviškomis ir su rusiškomis pavardėmis.

Mokykla

Mantvydų mokykla įkurta vietinės valdžios iniciatyva, kuomet kaimelis priklausė Priekulės valsčiui. Ji buvo dalinai finansuojama iš valstybės iždo bei čia gyvenusių žmonių lėšomis. Nuo devyniolikto amžiaus vidurio mokyklos krašte steigtos gana tankiai – 5 kilometrų spinduliu viena nuo kitos. Tai buvo dėl augančio gyventojų skaičiaus bei poreikio turėti išsilavinusią visuomenę. Kaizerio Bismarko laikais, vis labiau germanizuojant kraštą, gyvenvietėje atsirado didelis lietuvybės puoselėtojas laukininkas Peneris. Jis drauge su kitais Klaipėdos lietuvininkais vyko su Vokietijos valdžia derėtis, kad mokykloje būtu mokinama lietuviškai. Lietuviškumo dvasia buvo labai stipri mūsų protėvių širdyse.

Veiklus mokytojas Urbaitis surinko lėšų ir 1892 m. pastatė raudono muro pastatą, testovintį iki mūsų dienų. Šis nepaprastai šviesus žmogus mokytojavo Mantvyduose iki 1903-ųjų. Vienas paskutiniųjų  Mantvydų mokyklos mokytojų šviesuolių buvo Jonas Kalvaitis, dirbęs čia net 36 metus nuo 1953 iki 1989 m, kol ši pradine tapus mokykla buvo uždaryta. Jis vertas ypatingo dėmesio.

Išradingas ir pilnas neišsenkančios energijos, gyvenimiškos išminties nešėjas, jis liko mokinių ir kaimo gyventųjų prisiminimose kaip asmuo, uždegdavęs kitus kūrybiškomis idėjomis. Noriu pasidalinti viena istorija, kurią man papasakojo jo dukra Jūratė Viskintienė, užaugusi dailioje kaimo mokykloje.

„Kažkada tuometinio rajono valdžia paskelbė vietos saviveiklos grupių pasirodymo konkursą. Tėtis (mokytojas Jonas) vakarais dingdavo ir grįždavo jau visai sutemus. Kai atėjo konkurso pasirodymų diena, susirinko 200 ar 300 žmonių. Jie nustebę žiūrėjo, kai į renginį, girgždėdamas vikšrais, įriedėjo improvizuotas tankas su patranka – ilgų vakarų mokytojo Kalvaičio kūrinis. Eksponatas iškart pelnė aukščiausius įvertinimus.“

Mantvydai šiandien

Kaimas neišnyko. Jis vis dar gyvas pakelėje išsidėsčiusiomis prižiūrėtomis sodybomis, sutvarkytomis kapinėmis. Automobiliai lekia žvyrkelių į gretimus Vilkomedžius. Apsupta plačialajais šimtamečiais medžiais, į kelią dideliais langais „žiuri“ raudonų mūrų buvusi mokykla. Ji tarytum nebyliai laukia naujų mokinių. Tikiu, Mantvydai atmintyje liks, kaip vieta, kurioje žmonės mokėsi pažinti pasaulį, skaityti ir rašyti. O svarbiausia – tapti Tikrais Žmonėmis.

Širdingai dėkoju Jūratei Viskintienei už pasakojimus ir nuotraukas.

Šaltiniai:
http://wiki-de.genealogy.net/Mantwieden
Laikraštis „Pamarys“. „Mantvydų mokyklos jubiliejus 1992 liepos 20 d.“
Laikraštis „Pamarys“. „Į istorijos pamoką pakvietė muziejininkai“. 2007 m. gruodžio 17 d.
 J.Zembrickis ir U.Bittensas  „Šilokarčiamos apskrities istorija“.
Mantvydų nuotraukas iš asmeninio Eugenijaus Šuldiakovo archyvo. 

Komentarų nėra, būk pirmas. "Mantvydai – kaimas prie dvejų kelių"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*