Klaipėdos kraštas vokiečių rašytojų kūriniuose. V dalis.

Evaldas Svaras (Ewald Swars)

„Kaimas buvo mažas. Kaimas, kuris glaudėsi kampe tarp Nemuno ir Kuršių marių, kur pelkės ir neužmatomi plotai pievų sudarė neįprastą peizažą. Čia vyravo vienatvė ir platybės, nevaisinga žemė ir drėgnas oras, skurdas ir sunki kasdieninė kova už duoną. Bet auksinės vidurvasario dienos, šaltos žiemos nakties kristalo žibėjimas, laukinis rudens audros vokalas ir nesibaigiančių debesų klajonės iš rytų į vakarus buvo nepakartojami. Čia aš užaugau, čia patyriau paauglio svajones. Iš vienos pusės  tyvuliavo vandenys, kurie vakaruose susiliejo su dar didesniais vandenimis, kitoje pusėje – Rusija. Paslaptinga, plati ir grėsminga šalis, su tamsiais miškais….“

1890 m. rugpjūčio 8 d. Rubokuose (Gaidelių valsčius Šilokarčemos apskritis), netoli Macikų gimė Evaldas Mikelis Svaras (Ewald Michael Swars). Likimas nelepino rašytojo nuo pat vaikystės. Ir vėliau jis jam teikė nemažai išbandymų. Būdamas devynerių metų netenka savo tėvų. Tylus įtėvio  sutikimas, pamaldi įmotė ir brolio priešiškumas sukrėtė našlaitį, kuris tyliai užsisklendė savyje. „Anksti likęs našlaičiu, aš augau su broliu ir dviem įseserėmis giminių namuose, kurie turėjo nedidelį ūkį ir sunkiai  kovojo už savo egzistenciją. Tai buvo neturtingas kaimas, kurio gyventojai metai iš metų turėjo kovoti su smėliu ir pelkėmis, su sausra ir karščiais..“

„Vaikystės šalis“(Land der Kindheit)

Aštuonerius metus lankė Verdainės liaudies mokyklą. 1905 m. Klaipėdos parengiamąją mokyklą, o 1908 m. – jis Klaipėdos Karališkosios mokytojų seminarijos auklėtinis. Rašytojo vidinis pasaulis buvo susitelkęs, disciplinuotas, todėl jis buvo kitoks nei jo bendraamžiai. Tai įrodo pirmoji jo poezijos knyga „Ilgesys“ (Sehnsucht). Tačiau ši knyga liko nepastebėta.

1913 metais atlieka dvejų metų praktiką Nemirsetoje. Jaunajam mokytojui, kuris pradeda savo pirmuosius mokytojavimo žingsnius Nemirsetos mokykloje, puiki galimybė pagaliau atsistoti ant savo kojų. Šešeri metai mieste, mokytojų seminarijoje, pakeitė jo dvasinį pasaulį ir jo džiaugsmas buvo apkartintas. Mokytojas, kaimo vaikas, tapo svetimas tarp tų žmonių, kurie turėjo būti arti jo. Susvetimėjimo siena iškilo tarp „pono mokytojo“ ir vietos gyventojų. Tos sienos jis negalėjo pastumti nei savo gyvenime, nei savo darbe. Jo meilė priklausė ūkininkams ir žvejams – jie tapo jo knygų herojais. Profesija ir pašaukimas jį išaukštino ir tuo pačiu lyg izoliavo.

Mažai yra žinoma apie pirmuosius jo mokytojavimo metus. Jis veda Tauralaukio pieninės savininko dukterį Šarlotę Peterson, ten gimsta jų sūnus Giunteris. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas. Karas pareikalavo iš jo nemažai: 1914 m. rugpjūčio 18 d. sužeistas jis pateko į rusų nelaisvę ir Sibire išbuvo iki 1920 metų. Kai jis grįžo į gimtinę, sužeistas buvo ne kūnas, o siela. Jis turėjo čia tai, ko kiti ten neturėjo. Rašytojas dėl to save kaltino ir teisė. Taigi 1920 metais E.Svaras grįžta į Klaipėdą. Nelaisvėje patirti išgyvenimai atskleisti kūryboje – novelėse bei ekspresionistiniuose eilėraščiuose.

E.Svaras daug bendravo su paprastais žmonėmis ir jų pasakojimuose ieškojo įkvėpimo savo kūrybai. Štai viename Memeller Dampfboot (1999 vasario 2 d.) laikraščio numeryje G.Uwe Funk kalbėdama apie savo šeimos šaknų paieškas neakivaizdžiai susiduria su rašytoju E.Svaru.  Pasakodama savo šeimos istoriją ji užsimena, kad tai buvę aktyvus rašytojas. Perskaičiusi sukurtą istoriją „Sunkus kelias namo“ (Der schwere Heimweg), išspausdintą laikraštyje 1963 metais apie smuklininką ir jo tris puikias dukteris bei du jaunus vyrus, kurie įsimyli tą pačią smuklininko dukterį, ji supranta, kad tas pasakojimas apie jos senelį Maksą Liutkų, pradžioje dvidešimtųjų metų turėjusį smuklę Spiečiuose (dabar Spiečiai – Žemaičių Naumiesčio seniūnija). Tai buvo gražus vyras, kaip ir pasakojime, turėjęs tris dukteris, kurių viena, kaip ir veikėja, buvo vardu Edita. Taigi rašytojas  E.Svaras ir jos senelis buvo susiję. Ir galiausiai vestuvių nuotrauka, kurioje laiminga duktė smuklininko, kuris įkvėpė rašytoją savo pasakojimais ir gyvenimo patirtimi sukurti istoriją apie paprastų žmonių gyvenimą ir problemas.

Atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos rašytojas išvyksta į Žemutinę Sileziją, mokytojauja Greiffenbero  pradinėje mokykloje, vėliau atsiduria Vezerio krašte netoli Hamelno. Išeina dvi jo knygos „Kaimas prie jūros“ (1942) (Das Dorf am Meer) ir „Šventasis krantas“ (1943) (Das heilige Ufer). Romano „Kaimas prie jūros“ siužetas asocijuojasi su prisiminimais apie Nemirsetą, ūkininkų ir žvejų kaimu, kopomis ir paplūdimiu, vėtromis ir netoli esančiu pasieniu. Istorija rutuliojasi rašytojo tėvynės kampelyje, kur gyvena ūkininkai Montvilas, Laudys, Preikšas ir kiti.

Stiprus autobiografinis romanas „Šventasis krantas“. Jame mes sužinome, kaip mokytojas Kempas sugrįžta iš Sibiro lagerio į tėvynę. Jam labai sunku pradėti naują gyvenimą, prisitaikyti prie naujų žmonių įpročių, todėl veikėjas pamažu tolsta nuo žmonių. Čia jis jaučiasi svetimas ir nepritampantis. Atpažįstame paralelę tarp mokytojo Svaro ir mokytojo Kempo.

Apsakymai „Vyrai grandinėse“ (Manner in Ketten) yra geriausia, ką parašė E.Svaras. Tai  pasakojimas apie nelaisvės metus Sibire, apie jauną kareivį Ernstą, kurį sutinkame novelės pradžioje, vėliau lagerio belaisvių streiko metu. Tai drovus jaunuolis, kuris negali susitvarkyti su psichologinėmis problemomis. Jis tampa apatiškas ir tingus, nenori kovoti už save. Novelėse ryškus nerimas apie grįžimą namo ir jau pasikeitusį pasaulį prie marių.

Su meile gimtąjį kraštą aprašė kūrinyje „Tėvynė ir kilmė“:

„Du vieniši ir atokūs kaimai Šilutės apskrityje buvo mano vaikystės pasaulis. Iki artimiausio miestelio, bažnyčios ir geležinkelio stoties tebuvo po vieną mylią iš kiekvieno kaimo. Tačiau kraštovaizdis nestokojo platybės nei tolumos: pievomis apaugusi žemuma prie Rusnės upės, netolima giria ir Bismarko pelkė driekėsi į neužmatomus tolius. Virš jų traukė dideli debesų pulkai, ir grėsmingos audros verždavosi iš vakarų į rytus ir iš rytų į vakarus. (…) Šiame krašte patyriau spindulingų vasarų karštį ir sausrą, žėrinčias žiemas su negailestingu speigu ir metro gilumo pusnimis, ledonešį ir potvynius. Visi metai buvo kupini tiek maloniai jaudinančių, tiek tamsia grėsme atsivejančių įvykių. Anksti tapęs našlaičiu užaugau pas gimines, kurie turėjo nedidelį ūkį. Ten aš mačiau žmonių sunkią kovą už būtį, alinantį darbą smėlėtose ar pelkėtose dirvose, varginantį durpių kasimą pelkynuose, medžių kirtimą miškuose ir žvejybą vėlyvą rudenį bei žiemą apsemtose ir ledu pasidengusiose pievose. Regėjau karčią kovą su nederlingais pasėliais ir nepalankiais orais, mačiau veiduose baimę ir rūpestį, nusižeminimą ir dievobaimingumą, girdėjau keiksmus ir maldas, gaudžiau neramius žvilgsnius, krypstančius į bauginamai besikaupiančios audros pusę. Visa tai giliai įsirėžė į mano sielą ir formavo mano charakterį.“

Vaikystės išgyvenimai atsispindi knygoje (1939) „Jonušaičio kelias į vienatvę“ (Jonuschat,s Weg in die Einsamkeit). Siužeto pagrindas – jauno kaimo vaikino, kuris po nusivylimų ir asmeninių katastrofų kaip atsiskyrėlis keliauja po kaimus ir prisijungia prie surinkimininkų (surinkimininkai – pietistinis lietuvininkų religinis judėjimas, atsiradęs Mažojoje Lietuvoje XVIII amžiaus II ketvirtyje).

Mirė 1962 metais Frankfurte prie Maino. E.Svaro kūryba – realistiška, su tam tikromis išimtimis, tėvynę apdainuojanti kūryba. Anot vokiečių rašytojo Rudolfo Naujoko „joje sunkus, prakaitu trenkiantis tikras valstiečių gyvenimas, sūpuojamas metų laikų ir gyvenimo tarpsnių ritmo, derliaus sekos. Tai gryna, aiški, vyriška kūryba, tiesmuka ir santūri“.

***

Nemirseta

Ištrauka iš E.Svaro pasakojimo, spausdinto Memeller Dampfboot 1954 m. Nr. 6.

Kai aš keliavau į Nemirsetą, pirmiausia mane sutrikdė monotoniškas ūžimas, kuris keistai mane žavėjo. Dvidešimties kilometrų kelionė nuo Klaipėdos nebuvo lengva, bet galiausiai aš atsigavau ir mano širdį užliejo džiaugsmas – išgirdau jūros keliamą triukšmą. Aš tyliai džiūgavau- netrukus aš ją pamatysiu.

„Kaip keista, – tariau vežėjui, – taip ramu, o jūra audringai ošia“.

„Taip greit jūra nenurimo“, – pasakė ūkininkas Moras, – prieš keletą dienų šėlo didžiulis štormas, ir jūra nėra tvenkinys“…

Aš nusijuokiau ir pasakiau: „Jūs teisus, pone Morai, tikrai jūra nėra tvenkinys“…

Apsižvalgiau: vietovė nemiškinga, retai išsimėtę ūkininkų ir žvejų sodybos. Mano žvilgsnis klaidžiojo virš kopų ir jūros platybėse, kur  karališkai mėlyname paviršiuje atsispindėjo sidabrinė saulės šviesa. „Koks nuostabus grožis“, galvojau.  Ir tai aš matysiu kasdien… Aš esu laimingasis, laimingasis“…

„Koks  keistas pavadinimas  – Nemirseta, (vok. –  nimmer – „niekada“ + satt – „sotus“,) tęsiu toliau pokalbį su ūkininku Moru.

„Ir dar labiau keista, –  pasakė Moras, –  kad pašto antspaudo pavadinimas yra „Immersat“ (Visada sotus“ vok. immer – visada, satt – sotus).

„Kaip tai galima?“ – paklausiau aš.

„Yra tokia istorija. Prieš šimtą ar daugiau metų čia atvyko karalius, pakeliui į Rusiją. Kur dabar yra paštas, anuomet buvo arklių keitimo stotis su trisdešimčia arklių. Tai buvo gerai pailsėję arkliai. Pakeitę pavargusius arklius į šešis pailsėjusius keliavo toliau, link šviesiosios Rusijos imperijos – link Peterburgo. Ir karalius paklausė pašto viršininko, kodėl kaimo toks keistas pavadinimas, ir ar tikrai jis toks neturtingas, kad jo gyventojai dažnai būna alkani? Tuometinis pašto viršininkas atsakęs kad jis, jūsų Karališkoji didenybe, tai čia visuomet esąs sotus. „Tada gerai“,- sušuko jo didenybė, tada tavo turtas – šitas paštas – gauna Immersat pavadinimą.“ Ir šis pavadinimas išliko iki šių dienų“, – užbaigė savo pasakojimą ūkininkas. Aš prisiminiau mokyklinį atlasą, kuriame prie Baltijos jūros Vokietijos ir Rusijos imperijos sienų susikirtimo, pažymėtus du juodus taškus ir du pavadinimus – Nemirseta ir Imerseta, tarsi ten būtų du kaimai.

Vietos bendruomenės pašto pastate buvo įkurdinta antrą klasę – senasis mokyklos pastatas nesutalpino visų mokinių. Ir kambarys antrajam mokytojui, kuriame aš ir apsigyvenau. Maistą gaudavau iš priešais esančio viešbučio, ant kurio sienos puikavosi užrašas „Nemirsetos Kurhauzas“. Tai buvo ilgas pastatas su karčema, biliardo kambariu, svečių kambariais ir sode pastatyta didele  sale. Iš salės išeinant į sodą po dešine ranka, link mūrinės tvoros, buvo dengtas praėjimas, vadinamas kolonada. Ji tęsėsi iki nedidelių vartelių prie kelio. Lietingomis dienomis kolonada buvo patogi vieta pasivaikščiojimams. Už vartelių per kelią ėjo pėsčiųjų takas link jūros. Virš vartų ant medinės lentelės buvo užrašyti įdomūs žodžiai:

Džiaugsmingai įeik ir laimingai vėl pasišalink.
Keliautojau, tavo kelias palaimintas Dievo.

„Koks gražus posakis“, pagalvodavau, kiekvieną kartą perskaitęs. Žodžiai įstrigo atmintyje, aš juos ir šiandien atsimenu. Tačiau mano gyvenimo kelias  buvo vingiuotas ir… palaimintas Dievo. Po dvejų su puse metų aš užsirašiau į savanorišką tarnybą Klaipėdoje: po dešimt mėnesių jau vilkėjau pilką lauko uniformą ir pakliuvau į Rytų frontą tarp Stalupėnų (rus. Nesterovas) ir Eitkūnų (rus. Černyševskojė ), buvau sužeistas ir pakliuvau į nelaisvę. Mačiau Maskvą ir Samarą, Ufą ir Omską, Krasnojarską ir Irkutską, mačiau Baikalo ežerą ir stepę, netoli Madžūrijos, kur stovėjo belaisvių lageris, kuriame aš ilgus penkerius metus su ilgesiu laukiau laisvės…

Labai ilgas kelias namo. Jis prasidėjo Vladisvostoke. Uoste stovėjo trys laivai, kuriuos japonai perleido pristatyti į namus vokiečių belaisviams. Vienas iš jų didelis – penkių tūkstančių tonų krovos – mus paėmė – devynis šimtus belaisvių iš lagerio. Mums buvo nesuprantama, kad mes turime rasti sau vietos šitame kevale. Ir mes ieškojome  visur. Tai buvo labai nepatogus ir varginantis užsiėmimas. Mes buvome pasirengę viskam, nes žinojome, jog vykstame namo. Drąsusis „Hadson Maru“ atliko savo pareigą. Ramioje jūroje laivas plaukė aštuonių jūrmylių per valandą greičiu, o audringu metu – nuo keturių iki penkių. Mes plaukėme per Japonų ir Kinų jūrą, pro Formosos salą, link Singapūro, pažinome Sumatros ir gražiąsias Malaizijos salas. Kelionė tęsėsi ilgas tris savaites… „Tavo kelias palaimintas Dievo“… skambėjo atmintin įstrigę žodžiai.

Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje Nemirsetoje tapdavo tylu. Ilgais rudens ir žiemos vakarais Kurhause aš buvau bene vienintelis svečias mažame kambarėlyje, skirtame vasarą „geresniems“ žmonėms. Beveik kiekvieną vakarą sutikdavau čia kolegą mokytoją, policininką, vieną iš dviejų muitininkų. Mes gerdavome alų, žaisdavome ir aptarinėdavome keistus įvykius iš perskaitytų laikraščių, nors nebuvo apie ką daug diskutuoti, nes vyravo politinė tyla prieš 1914 metų įvykius. Kartą viduje mačiau grupę stovinčių žvejų. Jų ilgi ir platūs lietpalčiai bei tos pačios medžiagos kepurės blizgėjo nuo lietaus. Vėjų nugairinti veidai, ramios akys, taupūs žodžiai ir gestai darė  man įspūdį. Jie atrodė bebaimiai ir drąsūs, atėję tiesiai nuo kranto nešdamiesi rankose valčių žibintus. Aš mylėjau šiuos žvejus, kuriuos kasdien sutikdavau paplūdimyje eidamas pasivaikščioti. Lankiau juos mažose trobelėse ir kalbėdavausi su jų žmonomis bei vaikais, mačiau smėlėtus jų laukus, kur jie nuimdavo skurdų bulvių ir rugių derlių. Ir pasitaikydavo metų, kada jiems tekdavo kovoti už savo egzistavimą. Ir vėliau, kai aš prisimindavau Nemirsetą, mano atmintyje iškildavo paplūdimyje sutūpę kuklūs žvejų nameliai, vėjo ir vandens gausmas, šiurkštus, metalinis kirų keliamas triukšmas ir pamaldus pušyno ūžesys už kopų.