Kai kurie Klaipėdos krašto lietuvininkų – šišioniškių kulinarijos paveldo bruožai. I dalis

Toks galėjo būti „Germania“ viešbučio restorano interjeras.Toks galėjo būti „Germania“ viešbučio restorano interjeras.

Klaipėdos krašto lietuvininkų – šišioniškių ir Karaliaučiaus krašto lietuvininkų – būrų kulinarijos paveldas mažai žinomas, nes komunistinės Rusijos okupacijos laikais buvo draudžiama domėtis bei tirti Klaipėdos ir Karaliaučiaus krašto istoriją, gyvenimą, vietos gyventojų – čiabuvių (autochtonų) buitį, juolab mitybą.

Garsieji Šilutės (arba Haydekrug‘o, kaip anksčiau buvo vadinama Šilokarčema) žuvų turgūs sutraukdavo minias žmonių iš Tilžės, Klaipėdos ir Didžiosios Lietuvos, Latvijos, Vokietijos ir Lenkijos, kuriems reikėdavo ir patiems pasimaitinti, ir skanių lauktuvių iš Šilutės parvežti.

Iki karo Šilutėje buvo nemažai restoranų, kavinių, valgyklų, cukrainių, kepyklų, alaus gamyklų  su barais ir kitokių maitinimo įmonių, kuriose būdavo ruošiama daug įvairiausių valgių ir gėrimų.

Net šiandien dar daug kas prisimena garsiuosius Šilutės štrudelius (vynioti sluoksniuotos tešlos pyragai) su žemuogėmis, nes Šilutės apylinkės ypatingai garsėjo savo žemuogynais. Štroizelius (trapios tešlos pyragaičiai) su medumi ir lazdynų riešutais, Haydekrugo šarlotę (greitai gaminamas tortas) su agrastų uogienę, už kurios receptą šilutiškiui kepėjui vienas Berlyno cukrainės savininkas siūlė net dešimt tūkstančių markių, nes tokios agrastų uogienės nė vienas Vokietijos konditeris dar nemokėjo gaminti. Jos receptą turiu, ir šilutiškiai verslininkai vėl galėtų atgaivinti vadinamos karališkos agrastų uogienės gamybą, kuria būtų galima stebinti visą Europą.

Vejami alkio ar šiaip nusprendę pasistiprinti, norėdami pavaišinti svečią ar tiesiog patys maloniai praleisti vakarą, šiandien Šilutėje rastume vos keletą tam tinkamų vietų: kavinių, barų bei užeigų (restoranų, deja, kol kas nėra, nors jie tokiais ir skelbiasi).

Pasirinkimo pavalgyti miestelėnui ar miesto svečiui, negalima sakyti, kad nėra, bet turistai, ieškodami vietinės kulinarijos paveldo valgių ar gėrimų, nieko tokio net su žiburių neranda.

Visame pasaulyje ypatingai populiarius regiono kulinarijos paveldas Šilutėje dar nėra žinomas, suprastas ir įvertintas, nes Šilutės krašte nėra vietinių gyventojų – čiabuvių (autochtonų), o atkakėliai, kuriems svetimas šio krašto gyvenimo būdas ir mityba, šių dalykų nežino ir žinoti negali, nes nesidomi. 

Kavinių ir restoranų – apie trisdešimt

Galima tik konstatuoti tokį fenomeną, kad pramogų, teikiamų maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų atžvilgiu prieškario Šilutė gerokai pranoko nūdienos kasdienį gyvenimą. Pervertę tarpukario Šilutės firmų, įmonių registrų sąrašus, adresų bei telefonų knygas ar pasiklausę senųjų šilutiškių, gyvenančių Vokietijoje atsiminimų, nustebsime sužinoję, jog vietų, kur buvo galima pavalgyti, užkąsti ar surengti reprezentacines iškilmes, prieškario Šilutėje buvo keliskart daugiau nei šiandien. Jų tuomet turbūt buvo galima suskaičiuoti apie tris dešimtis, išsirinkti pagal kišenę ir poreikį: tik užkąsti, sočiai papietauti, prabangiai atšvęsti ar užsisakyti nakvynę su pusryčiais ir vakariene ir t.t.

Karčemos – užeigos buvo žemesnio rango bei prestižo maitinimo įstaigos nei restoranai ar viešbučių restoranai. Nepaisant to, karčemos iki pat Antrojo pasaulinio karo užėmė vyraujančią padėtį Šilutės maitinimo paslaugų srityje, nors jų skaičius nebuvo pastovus: 1911 m. minimos 5, 1922 m. – net 21, o 1943 m. – 12 karčemų. Tokiam jų kitimui įtakos galėjo turėti miestui didesnį prašmatnumą teikusių restoranų gausėjimas, nes 1922 m. jų tenurodyta vos 2, o jau 1933 m. – net 8. Žinoma, kad dalis restoranų buvo įsikūrę viešbučiuose ir vienas kitą puikiai papildė, nes visur buvo gaminami skirtingi patiekalai, o ne taip, kaip šiandien, – visur vienodi ir tie patys valgiai, tik valgiaraštyje kitaip surašyti. 

Verdainės viloje priimta prisijungimo prie Lietuvos deklaracija

Maitinimo įstaigų tinklas tęsėsi nuo Verdainės iki uosto, nuo Varnamiškio iki geležinkelio stoties. Didžiausios jų susitelkimo vietos buvo Turgaus aikštėje ir ties Lietuvininkų, Tilžės bei M.Jankaus gatvių sankirta.

Galimas „Willa Werden“ restorano interjeras.

Galimas „Willa Werden“ restorano interjeras.

Tarpukaryje lankantis Verdainėje, patartina buvo užsukti kitapus kelio, priešais Verdainės evangelikų bažnyčią stovėjusį restoraną „Willa Werden“ (dabar – UAB „Šilutės automobilių keliai“, Žemaičių Naumiesčio g. 2). Dekoratyviniais medžiais ir krūmais apsodintame restorano kieme vasarą stovėdavo staliukai ir kėdės. Kieme taip pat buvo pastatyta erdvi mūrinė salė su scena. Nepaisant politinių permainų Klaipėdos krašte, šioje salėje ištisus metus vykdavo mėgėjų vaidinimai, koncertai, smagūs šokių vakarai, susirinkimai ir pobūviai.

1923 m. sausio 19 d. čia įvyko Klaipėdos krašto lietuvininkų – šišioniškių atstovų suvažiavimas (susirinko per 120 asmenų), vadinamas Šilutės seimas, kuris priėmė ir paskelbė garsiąją deklaraciją apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Beje, Verdainės restoranas buvo įsitaisęs pirmąjį radijo aparatą Klaipėdos krašte. Jo lankytojai jau nuo 1924 m., gurkšnodami kavą arba alų, galėdavo pasiklausyti Karaliaučiaus, Berlyno, Londono ir kitų radijo stočių muzikos ir pranešimų. 

Viliojo lauko kavinės

Keliaujant link Šilutės centro, buvo galima stabtelėti netoli evangelikų kapinių, Tilžės g. ir Nemuno skersgatvio kvartale stovėjusiame, Marijai Schmëling priklaususiame restorane. Pastarasis restoranas vietinių dažnai buvo vadinamas Geležies kalve, nes šiame pastate anksčiau buvusi įrengta kalvė.

VarnamiskisPageidaujantieji pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti kurortiniu oru galėjo rinktis Barzdūnų miškelyje stovėjusį „Šveicarų slėnio“ restoraną (jo link vedė dabartinė Šilo g.) arba „Varninės“ restoraną, buvusį vadinamajame Varnamiškyje, prie dabartinio miesto stadiono. Šiame buvo įrengta lauko kavinė su dengta šokių aikštele. „Varninės“ restoranas ypač didelio lankytojų antplūdžio susilaukdavo įvairių švenčių progomis: Joninės ir Šaulių draugijos, kuri Varnamiškyje turėjo savo šaudyklą, kasmet organizuojamos šaudymo bei Šaulių karaliaus rinkimo šventės, sutraukdavo minias miestelėnų. Skanaujant tantės Bratkus („Varninės“ restorano savininkė) gardžius pyragus su kava, „Varninės“ restorane buvo galima mėgautis įdomiais pasirodymais, kaip antai Vyrų giedotojų draugijos Sekminių proga rengiamais koncertais.

Be minimų kavinių, barų, restoranų, Šilutėje (Haydekruge) buvo ir keletas alaus varyklų, kurie virdavo vietinių gyventojų ir svečių vertinamas bei mėgiamas alaus rūšis.

Centre – daug viešbučių ir kavinių

Kirtus geležinkelio pervažą, vietų pailsėti ir užkąsti buvo nepalyginamai daugiau. Geležinkelio stoties pastate veikė Hermanui Kellmereit priklausiusi užeiga.

stotisNetoli nuo čia, Miško gatvėje, stovėjo „Bahnhofs Hotel“ („Stoties viešbutis“, savininkas Walter Peth), o Stoties ir Tilžės g. kampe lankytojų laukė Otto Bellmann užeiga – viešbutis „Kronprinz“ („Sosto įpėdinis“).

Dabartinės Tilžės g. pastatuose Nr. 12 veikė broliams Mikuteit priklausęs restoranas, Nr. 2 (dabar maisto prekių parduotuvė „Tilžė“) – Fritz Wiethe’ės viešbutis ir restoranas „Hotel Gaidies“.

stotis-2Buvusioje Princo Joachimo, vėliau Prezidento Smetonos bei A.Hitlerio, dabartinėje Lietuvininkų gatvėje, pastatuose Nr. 74 (kažkada buvo įsikūrusi F.Bajoraičio viešoji biblioteka) buvo įsikūrusi savininkų Jurgeneit ir Steppan užeiga.

Kitapus gatvės, šalia buvusių teismo rūmų, veikė senas tradicijas turėjęs „Deims Hotel & Cafķ“, kuriame buvo įrengtas centrinis šildymas, 24 lovos ir garažai. „Deims“ viešbučio bei kavinės kieme buvo sodas su pasivaikščiojimo takais. Sode iki 1920 m. savo šaudyklą su taikiniais ir net 200 m. ilgio šaudymo takais turėjo Šaulių draugija. Tik vėliau, matyt, sugriežtėjus reikalavimams šaudyklą, kaip minėta, perkėlė į Varnamiškį.

 Siūlė ir žuvies, ir kaimiškos sriubos

Greta minėto viešbučio ir Teismo rūmų pailsęs miestelėnas ar keliauninkas galėjo užsukti į karčemą, kurią miestelėnai paprasčiausiai vadino VII skyriumi – mat šalia buvusiuose teismo rūmuose veikė šeši tarnybiniai skyriai.

Šilutės žuvies sriuba (Fischsuppe) su sterku ir bulvių košės kukuliaisPakeliui į turgavietę buvo galima apsistoti buvusios universalinės parduotuvės vietoje stovėjusią p. Hoffmann‘o užeigą, kurioje, pasak senųjų šilutiškių, visada buvo galima gauti ir išskirtinės Šilutės žuvies sriubos (Fischsuppe) su sterku ir bulvių košės kukuliais ir paprastos kaimiškos sriubos.

Priešais paštą, Lietuvininkų g. 32 (dab. Šilutės kredito unija) pastate veikė viešbutis „Zur Post“ („Prie pašto“).

Lietuvininkai – šišioniškiai, kaip ir jų kaimynai Didžiosios Lietuvos lietuviai, savo mityboje vartojo daug sriubų. Jei vokiečių kolonizatoriai sriubą gamindavosi tik kartą savaitėje, tai lietuvininkai net tris kartus dienoje.

Ypač mėgiamos būdavo įvairios pieniškos sriubos ir trintosios, kurias, kalbant tiesą, buvo nusižiūrėję iš vokiečių.

Prabangiausias viešbutis ir restoranas – „Germania“

Didžiausią maitinimo įstaigų pasirinkimą Šilutėje buvo galima rasti tuo metu prestižiškiausioje ir paklausiausioje miesto vietų – Turgaus aikštėje. Priežastis šito buvo ta, kad Šilutės savaitiniai turgūs sutraukdavo minias prekeivių ir pirkėjų iš viso Klaipėdos krašto, Karaliaučiaus krašto, o taip pat Žemaitijos. Viename oficialiame 1912 m. dokumente minima, kad dėl minėtų turgų Šilutę kas savaitę aplanko apie 6 tūkst. žmonių, atvyksta 2 tūkst. vežimų bei atplaukia 120 valčių. Toks didelis lankytojų srautas Turgaus aikštėje suformavo atitinkamą maitinio įstaigų tinklą.

Germania-07Pirmiausiai būtina paminėti dabartinio Šilutės rajono savivaldybės pastato vietoje stovėjusį vieną prašmatniausių Šilutėje viešbutį „Germania“, kuris klientus be įvesto centrinio šildymo ir autogaražų viliojo pirmos klasės virtuve, išlaikytais gėrimais, moderniai įrengtais numeriais, vandentiekio patogumais, reprezentacine sale ir uždaru klubiniu kambariu.

Matyt, dėl šių teikiamų patogumų šis viešbutis buvo tapęs įprasta aukštuomenės pobūvių, įvairių draugijų susirinkimų vieta.

Antai žinoma, kad 1926 m. lapkričio 10 d. vykusios naujai pastatytos Šilutės evangelikų bažnyčios pašventinimo iškilmės užsibaigė „Germania“ viešbutyje šventiniais pietumis. O štai miesto teisių Šilutei suteikimo ir paskelbimo iškilmes 1941 m. rugsėjo 27 d. valdžios atstovai ir garbės svečiai po oficialios ceremonijos taip pat pratęsė viešbutyje „Germania“ surengtame pobūvyje.

Germania-06Minėto viešbučio pastate be įvairių firmų buvo įsikūrusi ir karčema „Windenburger Ecke“ („Ventės ragas“). Šioje aikštės pusėje dar buvo Otto Gūnther užeiga, Olgos Schmidtke restoranas, kavinė „Kaiser’s Kaffee Geschõft“, Paul Grabies priklausiusi konditerija ir kavinė.

Šiaurinėje aikštės pusėje, dabartinio pastato Turgaus a. Nr. 5 vietoje stovėjo užeiga „Makain & Schappeit“, o pastate Nr. 9 veikė savininkui Buttkus priklausęs restoranas. 

Maitinimo įmonių buvo ir uoste 

Žuvies turgaus lankytojai ir prekiautojai taip pat turėjo galimybę rinktis – apsilankyti čia pat stovėjusiose karčemose „Zur goldenen Ancker“ („Prie auksinio inkaro“) arba „Krug auf der Heide“ („Šilokarčema“).

Pasistiprinti buvo galima netgi Šilutės uoste. Viena jauniausių Šilutėje veikusių irkluotojų draugija uosto pusiasalyje turėjo klubo pastatą, kuriame klubo nariai mėgo atsipalaiduoti, pasilinksminti, smagiai pašokti. Prisimenu, kaip 1946 metais, tame pastate buvo išlikęs biliardo stalas bei maža kelių patiekalų arbatinė. Rotondos tipo medinis gražiais ir spalvotais briedžių drožiniais išpuoštas pastatas buvo apšildomas, tad net po karo pabūti rotondoje buvo kiekvieno atkakėlio šilutiškio garbės reikalas.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Kai kurie Klaipėdos krašto lietuvininkų – šišioniškių kulinarijos paveldo bruožai. I dalis"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*