Hermanas Zudermanas ir jo motina Dorotėja

Buvęs Zudermanų namas Vytauto gatvėje Šilokarčemojs. Prieangyje stovi tėvai: Johanas Zudermanas ir Dorotėja Rabė.Buvęs Zudermanų namas Vytauto gatvėje Šilokarčemojs. Prieangyje stovi tėvai: Johanas Zudermanas ir Dorotėja Rabė.

Šiek tiek papildomų žinių apie Hermaną Zudermaną. Šis tekstas paimtas iš 2002 metų birželio mėnesį Vokietijoje „Landsmannschaft Ostpreußen“ laikraštyje publikuoto Ditha Wohlfahrt straipsnio „Hermanas ir Doroteja“. Iš vokiečių kalbos jį vertė Regina Meškauskienė.

Hermano Zudermano motina Dorotėja Rabė (Doroth Raabe) buvo veikli ir energinga moteris. Rašytojas savo autobiografinėje knygoje „Mano vaikystės vaizdų knyga“ prisimena motiną verdančią, skalbiančią, siuvančią. Ji dažė, meistravo, melžė karvę, padėjo tėvui jų nedideliame ūkelyje, namelyje tarp miškų, Macikuose, kur ir gimė rašytojas. Vėliau šeima apsigyveno naujame pastate Šilokarčemoje. Čia jie prie namo pasistatė atvirą verandą. „Priešais namą, prisimena H.Zudermanas, „vis dar buvo mamos rankomis padaryti mediniai suoleliai, stalas svečiams ir ekskursantams, kuriems galbūt reikėtų pailsėti ir pasiūlyti gaiviojo gėrimo. Nepaisant to, kad nebuvo ekskursantų, kuriems reikėjo atgaivos, „bet žmogus tikisi“, sakė mano motina, ji tą patį sako ir šiandien, nes prancūzai vaikščiodavo kaip viešpačiai  pro mūsų langus“. Tai buvo  tuomet, kai  Klaipėdos kraštą valdė prancūzai.

Rašytojo mama buvo kapitono iš Piliavos (dab. Baltijskas) dukra, kuris nebegrįžo iš kelionės po Indiją. Našlė savo penkiais vaikais rūpinosi viena. Jos neapleido viltis – kiekvieną dieną ji stovėdavo ant kalnelio nukreipusi žvilgsnį į Baltijos jūrą, į Piliavos uostą. Ji vis dar laukė sugrįžtant vyro.

Motina apie tai sūnums pasakojo, kaip ji savo motiną pasiėmė pas save. Keturi berniukai – Hermanas turėjo tris brolius – miegojo palėpės kambaryje ne vieni. Už širmos girdėdavosi senelės verksmas. Laukiniai vaikaičiai kartais garsiai siausdavo, kad „vargšė močiutė negalėjo miegoti“, arba, manau, ji galvodavo apie kapitoną, savo vyrą, kurį jūra prarijo.

Rašytojo motina – maža, veikli moteris, kaip  sūnus ją vadino, buvo ne tik sumani amatininkė, rūpestinga namų šeimininkė ir motina. Jos pasiaukojanti globa ir priežiūra dovanojo berniukui šilumą, kurios labai reikia kiekvienam vaikui, net iki senatvės jos paslaugumas ir nuoširdumas jungė šeimą. Tėvas buvo rimtas ir sunkaus būdo, maža alaus darykla dažnai grasino neišsilaikyti.

Zudermanas prisimena  1867 metų badą. Lijo ir lijo: pavasarį, vasarą, iki pat rudens. Vietoj grūdų laukuose styrojo šlapi stiebeliai, bulvės supuvo, tik kai kuriose vietose likusios buvo riešutų dydžio. Alus nebuvo verdamas ir parduodamas. Rašytojas kalbėjo šį sunkų laikotarpį: „…daugelio žmonių padėtis buvo gerokai prastesnė nei mūsų. Pakelės grioviuose gulėjo šeimos ir negalėjo iš silpnumo  judėti toliau. Tada jie apguldavo namų duris ir kovodavo dėl įėjimo. Mano mama dalinosi su jais tuo, ką turėjo – paskutiniu kąsniu. Bulves, mažas ir nusususias, virdavo katile ir dalindavo lauke stovintiems“.

Smulkaus ūkininko kilmė ir skurdas apsunkino visą gyvenimą, bet Zudermanas, kaip rašytojas, buvo sėkmingas ir pasiturintis. Netgi šlovingais 1890 -1920 metais jį persekiojo pasikartojančio skurdo baimė. Jis daug keliavo: į Italiją, Paryžių, Ciurichą ir Vieną, į savo spektaklių pristatymus, ir  vėl į kurortą, kad nuramintų įtemptus nervus ir išspręstų problemas. Ir visose šiose vietose įspūdžiai žadindavo jo vaizduotę ir fantaziją – ir vėl versdavo jį dirbti. Jis rašė ir rašė: romanus, pjeses, liūdnas ir šviesesnes. Jos buvo labai liūdnos. Ar motina, formuodama jo kūrybinį jausmą savo mažam sūnui galėjo įteikti, kad jinai daugiau myli liūdnas nei linksmas istorijas? Ar motinos balsas ir senatvėje  jam turėjo įtakos? Jam, penkiamečiui, skaitydama knygelę sakydavo: „Būk stropus, mano berniuk, jeigu tu gerai skaitysi ir rašysi, gimtadieniui gausi knygą“. Ir tikrai, vieną dieną, grįžusi iš turgaus įteikė knygą, kuri jam buvo ne tik laimės, bet ir mokymosi knyga.

Motina greitai suprato sūnaus žinių troškimą. Maža mokykla Šilokarčemoje negalėjo numalšinti jo žingeidumo. Taigi, ji rašo slapta laišką vyro giminaitei į Elbingą (dabar. lenk. Ebląg): ar teta galinti jaunuolį priimti kaip nuomininką pas save, kad jis galėtų lankyti miesto realinę mokyklą. Teta sutiko priimti Hermaną už keturis talerius per mėnesį.

Tėvas iš pradžių nenoriai, bet galiausiai sutiko. Jam tereikėjo prisidėti pusę sumos, kitą dalį motina davė už pieną gautus pinigus. „Tie pieno pinigai vaidino svarbų vaidmenį mano gyvenime dar dvidešimt metų, kai peilis buvo po kaklu, jie pasitarnavo kaip kraštutinė priemonė. Karvė, kuri stovėjom mūsų tvarte, visa tai padarė, <…> kai namų ūkis sutvirtėjo, ją buvo galima parduoti, ir visos pajamos sutekėjo į motinos piniginę“.

Elbingo teta buvo taupi. Studentas jai valgė per daug. Zudermanams ji pasirodė lengvabūdiška. Ir vėlgi motina įtikinėjo tėvą, kad jų berniukas  turėtų baigti abitūrą Tilžėje.

Jam buvo pavesta sakyti atsisveikinimo kalbą. Visi verkė, jis matė savo motiną: „slaptas motinos pasididžiavimo žvilgsnis tarsi palaima persmelkė mano kūną“. Studijos Karaliaučiuje. Bet vis tik tėvui jis buvo perėjūnas, motinai – apdovanotas gabumais, kuriais ji tikėjo. „Leisk tik man veikti, vaikeli, mes vis tiek nugalėsim“ – toks jos posakis užtikrino jo karjerą.

Zudermanas vėliau rems savo šeimą Šilokarčemoje, rūpestinga meilė mielai motinai atsispindės ir jų susirašinėjimo laiškuose. Aštuoniasdešimt aštuntajam motinos gimtadieniui į Heydekrug Zudermanas atvyko iš Berlyno. „Šis gimtadienis tikriausiai jai buvo puikiausias ir iškiliausias, kada nors švęstas. Tarsi visa aplinka pagerbė ją. Ir jos žvalumas, gebėjimas ištverti sunkumus pasirodė tiesiog nepaprastas… ir aš visada širdy pilnas padėkos ir artimo ryšio… Kitą rytą atsisveikinau… Seni mielieji žmonės jautėsi priblokšti ir raudojo apkabinę mane – ach, tai buvo taip skaudu“.       Dorotėja Sudermann mirė 1923 m. gegužę, sulaukusi 98 metų.

Dorotea-aNuotraukoje: sūnus ir  motina, kai jai buvo 70 metų. Panašumas akivaizdus: ta pati galvos forma,  plastiški smakrai, tamsios akys. Zudermanas į mus žvelgia rimtai, jis likęs vienas – be motinos ir žmonos. Motina Dorotėja pro akinius gudriom akim žiūri , o maloni  ir draugiška šypsena tarsi klausia:  kodėl jos sūnus tiek daug antikinių skulptūrų parsivežė iš Italijos į Blankenzės pilį! Bet jai pavyko, kad jos sūnus tapo įžymus rašytojas.
Nuotrauka iš minėto straipsnio.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Hermanas Zudermanas ir jo motina Dorotėja"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*