Kelionė į aludarių kraštą. I dalis

DSC00147-024

Vasarai sukant pabaigos link, pavyko rasti porą dienų pažintinei išvykai automobiliu po Lietuvą. Žemaitijos kalvos bei miesteliai jau bemaž apžiūrėti, todėl viliojo daug girdėtas, tačiau iki šiol taip ir neaplankytas aludarių kraštas Šiaurės Lietuvoje. Palanki aplinkybė nukakti palyginti toli buvo tai, kad šios kelionės pradžia buvo ne namai Pamario krašte, o Šiauliai, į kurį vedė atvedė reikalai. Tad į Pakruojį, Pasvalį, Biržus bei tolimiausią pasirinktą tašką – Rokiškį ir Kupiškį išvažiavome gerai išmiegoję saulėtą penktadienio rytą iš Šiaulių.  

Keliavimo būdas buvo toks pat, kaip ir ankstesniais metai – žinomas galutinis tikslas, tačiau važiuojama pagal taisyklę „kur akys veda“. Tad suvaržymų ar savęs ribojimų keliaujant beveik nėra.

Milžiniški laukai

Iš Šiaulių pasukus Pakruojo link, kuris turėjo būti pirmasis pažintinis objektas, ėmė stebinti didžiuliai javų laukai. Palyginus su pamario ar bent jau Žemaitijos laukais, jie ne didžiuliai, o beveik milžiniški. Javapjūtė buvo nesenai prasidėjusi, dėl to daugelyje vietų dar lingavo prinokusių miežių bei kviečių varpos. Tačiau taip pat milžiniški kombainai jau rėpliojo tais laukais ir kirto derlių. Stebino ne tik laukų dydis, bet ir darbų apmintys – ne vienoje vietoje vos už keleto pradalgių taip pat milžiniški traktoriai su apverčiamais plūgais jau arė žemę. O kai kur jau matėsi ir sėjamosios. Tai rodė, kad gerai užsuktas mechanizmas veikia pilnu pajėgumu.

Suprantama, kur platūs ir didžiuliai laukai – pavienėms sodyboms, kaip kad mūsų kraštuose, vietos tiesiog nėra. Nesimatė ir ganomų karvių – nei pavienių, nei bandomis. Tačiau važiuojant savo tikslo link, teko sutikti tiek traktorių, kiek pas mus pamatoma per metus laiko. Gerokai stebino ir tai, kad platus ir tvarkingas kelias, išskyrus traktorius bei grūdus į sandėlius vežančius didžiulius sunkvežimius, Pasvalio link bei toliau, buvo praktiškai be automobilių. Šioje kelionėje tokiais keliais ir teko važinėti iki tol, kol iš Rokiškio pasukome Kupiškio link.

Daug girdėtas Pakruojo dvaras

Skirtingai nuo Šilutės, į Pakruojį reikia įvažiuoti šone palikus pagrindinį kelio Šiauliai – Pasvalys plentą. Dėl to reikėjo atidžiai sekti kelio ženklus. Šis nedidelis miestelis nėra klaidus, tačiau nežinančiam čia nieko ir pirmą kartą atvykus nėra labai aiškus. Tad teko kiek paklajoti, ieškant kokios nors nuorodos į taip plačiai žiniasklaidoje išreklamuotąjį Pakruojo dvarą. Nieko nebūna be reikalo – tuo pačiu važinėjimas po jį reiškė ir kiek platesnę pažintį su šiuo miesteliu.

Naujam gyvenimui nesenai prikeltas Pakruojo dvaras yra miestelio pakraštyje pakeliui į Linkuvą. Jis iš ties didžiulis. Penktadienį jame vyko pasiruošimas kitą dieną vyksiančiai alaus ir gastronomijos šventei. Tad šurmulio buvo ir be atvykusių turistų. Šiaip jau buvo įdomu pamatyti tą dvarą, todėl vaikščiodami ir apžiūrinėdami jį ir jo statinius ir mes nekreipėme dėmesio į pasiruošimo šurmulyje plušančius žmones, ir jie „nematė“ mūsų.

DSC09834-003

Pakruojo dvaro centriniai rūmai.

O pažintį pradėjome nuo viename iš pastatų įkurtos vilnos apdirbimo dirbtuvėlės. Lauke prie jo „džiūvo“ nesenai nukirpta vilna, viduje buvo visokių apdirbimo įrankių, o antrame aukšte – senovinė siuvykla. Neketinome gilintis į šio darbo subtilybes, tad susidarę bendrą įspūdį patraukėme į pagrindinio dvaro  pastato šone įsikūrusį Pakruojo Turizmo informacinį centrą (TIC). Malonus jo darbuotojas paaiškino, kad be dvaro šiame mieste dar vertėtų pamatyti nesenai restauruotą medinę žydų sinagogą. Šiaip jau didesniam įspūdžiui apie šį kraštą susidaryti, pasiūlė nuvažiuoti ir į Žeimelį, kur įsikūręs Pakruojo krašto muziejus „Žiemgala“. Gavę iš jo rajono žemėlapių bei patarimų, pasukome susipažinti su atkurto buvusių dvarininkų gyvenimu.

Įdomu buvo pamatyti jį, nors ne visur pavyko įeiti: norintys išlaikyti didžiulį dvarą jo savininkai nemažą dalį pavertė viešbučiu. Iš virtuvės skindantys kvapai liudijo, kad laukiama svečių, tad ir dvarininkų valgomąjį su ant stalo išdėliotais indais apžiūrėjome iš tolo tik pro duris. Nors už įėjimą mokėjome po 3 eurus, tačiau tikėtos muziejinės atmosferos ir įspūdžio nebuvo – tik pagal buvusią atmosferą tvarkingai sudėlioti dvarininkų buitį bei gyvenimą atspindintys daiktai.

Vėliau viename iš pastatų pavyko pamatyti saugomą Tado Blindos karietą, kuri buvo naudojama kuriant garsųjį Balio Bratkausko 1972 metais kurtą to paties pavadinimo filmą.

DSC09868-012

Tado Blindos karieta.

Sinagoga

Jau prieš tai pavažinėję po Pakruojį bei jo TIC‘e gavę žemėlapį, jau nesunkiai radome miesto centre ant Kruojos upės kranto naujam gyvenimui šiais metais prikeltą sinagogą. Žydų maldos namuose iš vis teko lankytis pirmą kartą gyvenime. Tad įspūdis buvo didžiulis. Nustebino jos vidaus mėlyna spalva. Tarpukariu ji buvo išklijuota tokios spalvos tapetais. Pagal išlikusius pavyzdžius jie ir buvo atkurti. Nors originalių pastato dalių čia belikę vos keletas, tačiau tos naujos medžiagos negadina vaizdo – priešingai sukuria labai gerą įspūdį. Akį traukė ant lubų ištapyti paveikslėliai. Mus pasitikusi ponia Birutė pasakojo, kad tie paveikslėliai nupiešti ne pagal kažkokius nors religinius motyvus, o tiesiog, kad viduje būtų gražiau. Tai jai sakė čia apsilankantys žydai.

DSC09879-013

Naujam gyvenimui prikelta Pakruojo sinagoga.

Šiandien šie buvę maldos namai yra kultūros erdvė priskirta administruoti Pakruojo bibliotekai. Čia vyksta įvairūs susitikimai, rodomi kino filmai. Iš esmės tai nauja vieta, nes remonto darbai buvo baigti vos tik prieš šią vasarą. Antrame, vadinamajame moterų aukšte, eksponuojama paroda apie buvusias medinės Lietuvos žydų sinagogas. Šiai – Pakruojo – pasisekė labiausiai, nes iš buvusių medinių tik ši restauruota ir prikelta naujam gyvenimui.

Su pavydu teko apžiūrėti šį kultūros židinį ir tikėtis, kad Švėkšnos sinagoga, kurią taip pat ketinama prikelti naujam gyvenimui, kol dar nesugriuvo, sulauks restauratorių. O ir joje bus įrengta šiuolaikinė kultūros erdvė.

Ir „siaurukas“

Kalbantis su ponia Birute sinagogoje ji prisiminė, kaip po kraštą važinėjo siaurukai. Ir prasitarė, kad prie buvusios geležinkelio stoties yra išlikęs ir technikos paminklu pavertas siaurojo traukinio garvežiukas su vienu vagonu. Kažkada nuo Smalininkų iki Pagėgių taip pat važinėjo „siaurukas“. Tačiau nieko nebeliko. O čia – stovi. Tačiau nuvažiavus teko kiek nusivilti – jis jau „šiuolaikinis“. Vėliau panašus traukinukas dar kažkuriame aplankytame mieste stovėjo.

DSC09922-022

Siaurukas.

Pasvalys

Šiame miestelyje sekėsi kiek geriau – kažkaip intuityviai pataikėme atvažiuoti į patį jo centrą. Pervažiavus tiltą per Lėvens upę, iš karto pasitiko didinga švento Jono Krikštytojo bažnyčia. Praėjusį šeštadienį buvo šio miestelio šventė. Gal dėl to prie altoriaus dailiai surišti stovėjo javų pėdai.

Bažnyčios mūruose pasidžiaugę jos vėsa, apžiūrėjome miestelio centrą. Viena iš dviejų jo gatvių paversta pėsčiųjų bulvaru, kuriame įsikūrusi kavinė, čiurlena fontanas. Jau atvažiuojant nuo tilto matėsi, kad upės šlaite šalia bažnyčios yra kažkokios skulptūros. Ten iš ties buvo keletas angelų, kurie ilgesingai žvelgė į upę. Netoliese, panašiai kaip kad ir Rusnėje, iš buvusio seno tilto liekanos padaryta apžvalgos aikštelė. Gan nemažai į upę išsikišusio terasoje buvo galima pajusti nuo jos sklindančią vėsą.

DSC09999-034

Pasvalio centre į upę ilgesingai žiūri būrys angelų.

Kur yra Pasvalio TIC‘as sužinojome dar neprivažiavus Pasvalio – iš tolo švietė jį žymintis kelio ženklas, su ant viršaus užrašyta jo vieta. Jis buvo visai šalia centro, tad beliko pabandyti ką nors daugiau sužinoti apie šį miestelį. Pasirodo, jis yra drauge su Pasvalio krašto muziejumi. O jis įrengtas buvusiame… kino teatre. Pastatas nebuvo privatizuotas ar kaip kitokiais būdais pavertas prekybos centru, kaip kad daugelyje vietų. Išmoningai pertvarkius, jo buvusioje kino salėje ir buvo įrengta ekspozicija – įėjus teko iš tiesų nustebti ir susižavėti išmintingu sprendimu.

TIC‘o darbuotoja papasakojo, kad muziejus dalyvauja projekte „Pažink kaimynus Žiemgaloje“. Į jį įsijungė Latvijos Bauskė, Iecava, Rundalė, Vecumniekų, ir Lietuvos Biržų, Pakruojo ir Pasvalio muziejai ar lankytinos vietos: iš viso šiame kelyje yra 21 objektas. Tie, kurie aplanko bent septynias nurodytas vietas ar renginius ir pažymėję tos vietos spaudu tam projektui skirtame lankstinuke, gali dalyvauti projekto rėmėjų prizų loterijoje. Šis projektas, panašiai kaip ir mūsų krašto Vėtrungių kelias, vykdomas tik turistinio sezono metu.

Mums buvo pasiūlyta aplankyti Levens kairiajame krante esantį vieną giliausių Lietuvoje šaltinį. Švarus vanduo leido nuo kalnelio pažvelgti į jo dugną, kuris švietė smaragdinei žalsva spalva. Visai netoli jo buvo girnų ir dubenuotųjų akmenų muziejus. Privatus asmuo į greta namų esančią aikštelę surinko daugybę girnapusių bei įvairių įspūdingų akmenų. Atrodo įspūdingai.

Pasvalys šiaip jau pasirodė švarus ir jaukus mietelis, išskirtinai plačia pagrindine Vilniaus gatve, kurioje stovėjo didžiuliai įvairių įstaigų pastatai. Gal todėl, kad buvo karšta vasaros diena, tačiau žmonių mieste nesimatė daug. Tad tie didžiuliai statiniai atrodė pasimetę tuštokoje gatvėje.

DSC00016-003

Pasvalio centras labai platus ir tuščias.

Biržai

Planuojant kelionę į Biržus buvo aišku, kad būtinai reikia aplankyti istorinę pilį. Jos link kelią mieste rodė pakankamai gerai išdėlioti mieste europiniai rudos spalvos kelio ženklai, tad kaip nors daugiau paklaidžioti neteko. Tačiau koks gali būti domėjimasis praeitimi, jei pilvas tuščias. Kiek pasižvalgę centrinėje sočiai ir nelabai brangiai pavalgėme „Biržės“ vardu pavadintoje kavinėje.

Pilis buvo visai netoliese: tereikėjo apvažiuoti J.Janonio vardu pavadintą su jam skirtu paminklu aikštę ir  pasukti pro bažnyčios link vedančią gatvelę. Didinga buvusi tvirtovė švietė iš toli. Ją iki šiol supa aukšti pylimai, kurių papėdėje esantys kanalai, jos gynybos metu, buvo sklidini vandens. Dabar jie tušti. Galima nuo šiaurinio pylimo pasigėrėti tik Širvenos ežeru. Jis susidarė XVI amžiuje, užtvenkus Apaščios ir Agluonos upes. Tuo metu jis tapo didžiausiu tvenkiniu tuometėje Lietuvoje, turinčiu gynybinę reikšmę. Dabar tai tiesiog ežeras.

DSC00095-016

Biržų pilies pakeliami vartai.

Biržų pilyje dabar yra krašto muziejus ir biblioteka. Nors iki muziejaus darbo pabaigos dar buvo likusi valanda, tačiau bilietus pardavinėjanti darbuotoja neapsidžiaugė naujais lankytojais. Nors juos ir pardavė, tačiau pasiūlė paskubėti, nes žiūrėti esą nemažai. Juo labiau, kad ir kitame pastate yra ekspozicija. Pamatyti iš ties būta ko, tačiau šios išvykos tikslas toli gražu nebuvo eksponatų tyrinėjimas ar Biržų istorijos studijos. Slogų įspūdį taip pat paliko įdėmiai vėlyvus lankytojus nužiūrinėjanti salės prižiūrėtoja.

Vėliau paaiškėjo galimo susierzinimo priežastis – po muziejaus darbo valandų čia turėjo vykti kažkoks Baltijos šalių rašytojų ir poetų kūrybos susitikimas: gal nespėta ko laiku pasiruošti, gal dar kažkas. Išeinant bilietus pardavinėjusi darbuotoja apklausta, ar neturi Biržų krašto žemėlapio, nieko negalėjo pasiūlyti, radusi tam kažkokį paaiškinimą. Vėliau pasirodė, kad tokių žemėlapių yra net keletas, o jų įsigyti buvo galima daugelyje vietų.

Prastą pirmą įspūdį gerokai pataisė kitame pastate įsikūrusios ekspozicijos darbuotoja. Ten jau esantiems latvių turistams buvo rodomas animuotas Biržų pilies šturmas, kai Šiaurės karo metu ją klasta užėmė ir sunaikino švedų kariuomenė. Šis pasakojimas projektoriaus pagalba buvo demonstruojamas specialioje tam paruoštoje reljefinėje plokštumoje. Darbuotoja prie šio būrelio prisijungusiems vėlyviems svečiams maloniai paaiškino, kad tas pasakojimas sukurta remiantis išlikusiais vieno iš pilį puolusios švedų kariuomenės generolo užrašais. Tas animuotas pasakojimas buvo be galo įtaigus ir emocingas. Puikus efektas greičiausiai pasiektas dėl to, kad žiūrovai visą pasakojimą matė iš viršaus.

DSC00132-021

Įspūdinga Biržų pilies puolimo animacija.

Greta arsenalo pastato pilyje buvo iškabintos vieno projekto nuotraukos, kai greta ir sena nuotrauka, ir dabartinis tos vietos vaizdas. Įspūdį taip pat paliko ir balta Biržų Švento Jono Krikštytojo bažnyčia. O taip pat greta esantis paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.

Nakvynė ir alus

Diena jau ėjo savo pabaigos link, ir reikėjo ieškoti nakvynei vietos. Iš Pasvalio TIC‘o darbuotojos jau buvome girdėję, kad kaimo turizmo sodybų, užsiimančių apgyvendinimu, šiuose kraštuose mažoka. Tikrai – važiuodami nematėme į jas kviečiančių kelio ženklų. Beieškodami atvykę kur pavalgyti, J.Janonio aikštėje buvome pastebėję užrašą – Svečių namai. Buvo vilties, kad ten pernakvosime. Tačiau paaiškėjo, kad šį savaitgalį į Biržus atvyko daugybę poetų, rašytojų ir kritikų, kad visos vietos iš anksto jau buvo rezervuotos. Tačiau kaip vijurkas tuos svečius priiminėjanti administratorė paslaugiai ištiesė mums sąrašą tinkamų nakvynei vietų. O kad nereikėtų daug klaidžioti, davė miesto schemą bei rajono žemėlapį.

Antras skambutis iš to sąrašo buvo sėkmingas, tad buvome pakviesti į Aušros gatvėje esančius A.Žaldoko nakvynės namus. Visai netoli ant ežero kranto tos gatvelės pradžioje esantis namas stovėjo medžių ūksmėje. Šeimininkas parodė dvivietį kambarį ir už naktį paprašė 25 eurų, sakydamas, kad kaina mažėja ilgiau pasiliekant. Tiesa, sanitarinis mazgas buvo bendras. Nors viskas buvo įrengta senokai pagal dar neužmirštą „senąjį dizainą“, tačiau pastate buvo jauku ir malonu. A.Žaldokas aprodė namus, virtuvėlę svečiams. Puikų įspūdį sklaidė pro kambario balkoną matomas čia pat tyvuliuojantis Širvenos ežeras, kurio paplūdimyje pavakare dar pliuškenosi keletas vaikų.

DSC00209

Jaukų A.Žaldoko nakvynės namai.

Garsia pavarde šeimininkas (išvažiuojant jis pasakojo, kad jo senelis Žaldokas ne kartą yra gėręs alų su Borisu Dauguviečiu, kuris įkvėptas bendravimo ir parašė savo garsiąją „Žaldokynę“) greitakalbe paaiškino, kur Biržuose ir jo apylinkėse galima ką pamatyti ar sužinoti. O taip pat padovanojo ir Biržų turistinį žemėlapį.

Vakarienei pasirinkome visai netoli esantį Rinkuškių alaus daryklos restoraną. Be jo, čia dar buvo pardavinėjamas ir pilstomas įvairių rūšių alus. Tai pasilikome pabaigai, nes parduotuvė dirbo iki vėlumos. Vakarienė buvo soti ir nebrangi – dauguma patiekalų kainavo labai panašiai kaip ir mūsų kraštų kavinėse.

DSC00330

Rinkuškių alaus darykla ir restoranas prie jo.

Viena iš Rinkuškių alus daryklos įžymybių – rengiamas pažintinis Alaus kelias. Tai pažintinė kelionė po daryklą, o po to – alaus degustacija restorane. Tokių ekskursijų net ir vėlyvą pavakare buvo ir ne viena. Buvo labai smagu matyti iš po daryklos einančius degustuoti alaus. Ir labai jau neįprasta buvo girdėti iš antro aukšto sklindančias jau beveik užmirštas smagias užstalės dainas. Degustuoti alaus buvo galima ir neinant tuo pažintiniu alaus keliu – tereikėjo užsisakyti tam skirtą rinkinį, kurį sudarė keletas į mažus bokalėlius supiltas Rinkuškių alus.

1 Komentaras "Kelionė į aludarių kraštą. I dalis"

  1. Ačiū už neakivaizdinę kelionę!

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*