Mano vaikystė Rusnėje

Šarlotė Kaizer (Charlotte Keyser) gimė 1890 m. liepos 2 d. Rusnėje (Šilutės aps.), medienos pirklio šeimoje. Ji parašė romanų, apsakymų, daug apybraižų laikraščiams bei žurnalams. Kūryboje Mažosios Lietuvos koloritas, su švelniu humoru perteikti vietos žmonių tipai.

Rašytoja už nuopelnus kultūrai 1944 m. apdovanota Herderio premija, 1950 m. – ordinu, skirtu menininkams. 1966 m. Š. Kaizer skirta Rytprūsių kultūros premija.

Savo autobiografiniame pasakojime kalba apie Rusnės salos žmonių santykius, pagrįstus savitarpio pagarba ir sąžiningumu, sutrinkame darbščius žmones, neužmirštančius ir mokančius po sunkių darbų suteikti sau malonumų.

Mano jaunystės žemė – neužmatoma erdvė, begalinė platybė ir tuo pačiu tarsi  uždara savyje. Man atrodo, kad kito  gyvenimo tarpsnio  laimingoje erdvėje nėra. Vėlesni mano gyvenimo metai,  laikotarpiai susiję  su daug individualių išgyvenimų ir dingusia plačia erdve. Galbūt ji išnyko, nes bėgant metams mūsų dvasinė samprata gilesnė, ko nebuvo vaikystėje.

Man neaprėpiama platybė buvo susijusi su viskuo: aplinka, kraštovaizdžiu, taip pat paros laiku, kiemu, sodu ir namu. Viskas skleidė šviesą ir šilumą. Vėlesniais metais, kai aš vaikščiojau ramiais sodo takeliais, jie buvo tarsi pasislėpę pavėsyje ir  sodas nebebuvo toks didelis. O gal tik medžiai ir krūmai tapo aukštesni ir tankesni,  o kartu su jais ir ilgesni šešėliai?

Mano gimtinė Rusnė, sala Nemuno deltoje. Bet man žodis „namai“ asocijuojasi su kur kas daugiau nei tas žalias žemumos lopinėlis su erdviu mediniu namu už apsauginio špikdambio. Tai aukštais krūmais apaugusi Atmata ir spalvingomis sodybomis pasipuošusi Skirvytė bei nedidelė Pakalnė su juodai tviskančiu vandeniu po galingomis medžių viršūnėmis. Tai ir marių vaizdas per begalinę pievą, o tolumoje – svajinga Kuršių nerijos blyški juosta. Tai ir mirgantis oras, koks gali būti tik ten, kur kraštas turtingas vandenimis, permatomas, šydą primenantis miglos sluoksnis, dėl kurio kraštovaizdis toks stebuklingas. Vėlyvą popietę, kai šviečianti saulė sukuria nepakartojamą spalvų žaismą –  suteikia keistą švytėjimą medžių viršūnėms ir stogams, upeliui ir kitai  upės pusei. Ir mediena, daug medienos plačioje Atmatoje ir sandėliavimo plotuose, ir lentpjūvės pjūklų daina –  kaip šio mažo žemės lopinėlio alsavimas.

Viskas sukosi apie medieną. Iš toli, iš pačios Rusijos širdies atkeliaudavo mediena, užpildydama plačią upę, sukurdama gyvybę bei judėjimą krante ir vandenyje. Ten buvo galima matyti ilga grandine plaukiančius sielius, taip pat baidokus ir baržas, vilkikus ir  kelioninius laivus, valtis ir kartais net olandiškuosius kufus, atplaukusius iš jūros.

Kiekvienas, kuris užaugo taip arti upės, žinojo šio didelio verslo ant vandens fazes. Kadangi mūsų tėvas pats turėjo medienos ekspedijavimo verslą, kurį vedė su partneriu, mes, trys seserys, tai priėmėme su įprastu natūralumu, bet dideliu susidomėjimu. Smalsiai ir savotišku tyliu drovumu žiūrėjome į tas keistas  figūras, kurios atvykdavo su plaustais ir dažnai per kiemą ateidavo į biurą. Jie buvo vadinami dzimkai arba polaks. Gana gauruoti, mums šiek tiek baisūs, nors jie visada eidavo ramiai. Šie rusų plaustininkai dėvėjo šiurkščias nebalinto lino kelnes, ant marškinių ryšėjo raudonus diržus. Ant krūtinės po marškiniais nešiojo nedidelį kryžių kaip apsauginę relikviją. Tačiau nepakeičiamiausias jų turtas buvo storas baltas avikailis, su kuriuo šie keisti vyrai niekada nesiskirdavo net vasarą. Tikriausiai jiems to reikėjo šaltoms naktims. Sieliai buvo vairuojami priekyje ir gale įtaisytais nepaprastai ilgais, į irklus panašiais vairais reguliariai žingsniuojant plaustu pirmyn ir atgal. Daugelyje vingiuotų vandens kelių iš Desnos ir Voluinės atkeliavo sieliai.   Jie atvežė rankomis pjautą kvadratinę medieną, daugiausia sunkių ąžuolinių pabėgių ir apvalią medieną iš pušies, eglės ir alksnio.

Voluinės medienos plaustuose buvo įrengtos pašiūrės. Taip vadinamuose būstuose gyveno sielių vadovas, kuris tuo pat metu buvo ir kasininkas, ir prižiūrėtojas, jam priklausė ir virėja. Vežėjai buvo rusų – žydų pirkliai, o plaustininkai – Voluinės valstiečiai, kuriuos kaimo seniūnas samdė kiekvienam sielių plukdymo sezonui. Tęsti kelionę plaustai galėjo tik esant ramiems orams, o audros metu ir esant per stipriai srovei, jie buvo  lengvai pažeidžiami.

Iki Rusnės jie leidosi nešami srovės. Ten apie jų atvykimą buvo pranešta ekspeditoriams, o vokiečių miško prižiūrėtojai ateidavo ir skaičiuodavo inventorių. Jeigu ekspeditoriai užlipdavo ant plaustų, visada atsipalaiduodavo patiektos iš samovaro rusiškos arbatos gėrimu. Polakai su didžiausiu nuoširdumu vaišino patiekalu iš žirnių. Atsimenu, kai mama su mumis, vaikais, lydima tėčio, užlipo ant tokio medinio plausto, nebuvo išleista, kol neparagavo žirnių patiekalo, pakabinto dideliu šaukštu tiesiai iš didelio puodo. Šį patiekalą ji ragavo su dideliu malonumu.

Suskaičiavus ir išmatavus medieną bei sudarius sandorį su žydų makleriais, atvykdavo vokiečių sielių plukdymo komanda – kapitonas ir aštuoni vyrai. Tada jie sukonstruodavo nustatyto ilgio ir pločio sielius siauresniems vandens keliams, kuriais į Klaipėdą  buksyruodavo motorinis laivas.

Mūsų kieme dešinėje ir kairėje tvarto pusėse stovėjo ilgos pašiūrės, kuriose buvo dvylika kamarų.  Dešimt iš jų buvo vadinamosios plaustų kamaros, kuriose per žiemą buvo laikoma plaustų įranga. Aukštai nepriekaištinga tvarka buvo sukrauta krūva grandinių, virvių, valčių kabliukų, irklų, žibintų. Alyvos skardinės ir visokie rankiniai įrankiai. Tačiau burės visu savo ilgiu ir pločiu  pakabintos tamsioje pastogėje, baugino mus, vaikus. Mums  visada tai buvo  baisi vieta.

Kiekvienas iš dešimties mūsų valtininkų rudenį turėjo suskaičiuoti savo sielių įrangą, ją sutvarkyti ir sukrauti į tam skirtą patalpą. Pažeistas grandines pavasarį vėl suvirindavo kalvis, kuris ištisas dienas kaip juodas velnias virino ant žalios pievelės, o jo geležinis židinys skleidė kibirkštis ir liepsnas.

Dešimčiai valtininkų priklausė dešimt plaustų arba bradinių – didelių medinių baržų su slankiojančiu stogo liuku, kuriuose škiperiai sau ir įgulai rado vietos, ir kur grįžtant iš Klaipėdos uždaroje šoninėje patalpoje buvo laikoma sielų plukdymo įranga. Vykstant gerai prekybai mediena, ekspeditoriams dažniausiai prireikdavo ir kitų pagalbininkų. Tada atvykdavo bendrininkai – pasiturintys ūkininkai ir žvejai iš kitų kaimų su savo sielių įranga ir įgula. Jie ekspeditoriams mielai  atveždavo sezoninių dovanų: lašišų, žiobrių ir medaus. Prisimenu, per vienas Kalėdas mano motina bejėgė stovėjo priešais dvylika didžiulių vėgėlių. Toks pat didelis vėgėlių palaiminimas atplaukė ir į mūsų verslo partnerio virtuvę. Tik pagalvokite – dvidešimt keturios vėgėlės dviem šeimoms! Šventiniai kepsniai buvo paruošti. Virtuvės tarnaitės buvo ne ką mažiau supratingos nei namų šeimininkės – žuvis buvo išdalinta į visas puses.

Vasarą vienas iš draugų mielai pakvietė mūsų dvi šeimas į linksmą kavos šventę. Tada sėdome į mūsų nedidelį  garlaivį „Juno“. Visa linksma kompanija patraukė į idilišką Mingės žvejų kaimelį. Tai buvo lėta kelionė, mes mielai apžiūrinėjome iš arti jaukius kiemelius, kurie stovėjo arti krantų žvelgdami  iš abiejų pusių į  Mingės upę, tarsi tai būtų kelias.

Prie savo medinio lieptelio  mūsų laukė draugiški šeimininkai. Vos išlipus ant žemės, juokdamasi jauna moteris suaugusiems ir mums, vaikams, ant rankų užmovė gražias, pačios megztas spalvingas pirštines su įvairiaspalvėmis virvelėmis joms pririšti. Kiekviena moteriška būtybė buvo paimama už rankų ir nuoširdžiai pabučiuota į kiekvieno skruosto pusę. Tada įėjome į namą su dideliais kambariais. Vikrios, nerūpestingos šeimininkės švarkelis buvo rožinis, nuotaika prie didelio kavos stalelio taip pat buvo rožinė. Netgi sunkus, dailiai išdirbtas kampinis suolas priešais didžiulį stalą darė nemenką įspūdį. Nuo sienos mus sveikino spalvotas kaizerio portretas, mus pasitiko krikšto ir santuokos liudijimai auksiniuose rėmuose.

Ant šventinio stalo puikavosi ne tik stori trupininiai pyragai, prašmatnūs pyragaičiai, bet ir iš cukraus masės išlieti nedideli kūgiai, kurie tarsi piramidės buvo sukrauti giliose lėkštėse. Prisimenu dar, kai mūsų mama, imdama tokį cukraus kūgį stebėjosi, kiek vietos puodelyje užims tas cukrus. Tuo metu atsidarė durys ir įėjo švytinti šeimininkė su kavinuku. Ji išgirdo skardų juoką. Tada mama atsisuko į ją ir juokdamasi pasakė:

– Turime išgelbėti cukrų nuo musių!

Tai buvo visiška tiesa ir akivaizdu. Šie varginantys bėdų kėlėjai knibždėte knibždėjo būriais.

Tikriausiai galima pasakyti taip: mano gimtojoje Rusnėje žmonės mokėjo gerai gyventi, o tai reiškė, kad be ilgų darbo dienų namuose ir kiemuose, kontorose ir ant vandens smagios vasaros ekskursijos ir gražių švenčių pojūtis  nebuvo prarastas.

Pažinote šalį ir jos žmones, sužinojote apie tėvynės ir jos žmonių grožį bei išskirtinumą. Visi šie įspūdžiai sukūrė vientisą vaizdą, kuris ir šiandien atmintyje aiškiai apibrėžiamas kaip neatimamas turtas.

Iš vokiečių kalbos išvertė – Regina Meškauskienė.

Tekstas iš 1955 m. Ostpreussenblatt laikraščio