Sužadėtuvės sniege

„Sužadėtuvės sniege“ pasakojimo autorius piešia įdomų dviejų jaunų žmonių bendravimą, gal kiek netikėtai užsibaigusį- sužadėtuvėmis. Įdomus ir kitų veikėjų požiūris į jaunus žmones, o ypač panelės tėvo: supykęs dėl „nederamo“ jaunuolio elgesio, galop susitaiko ir pakeliui į namus išsprendžia problemą. Iš vokiečių kalbos išvertė Regina Meškausksienė. Apie Paul Brok plačiau – „Šilainės kraštas“ 2017 m. rugsėjo 9 d.

Mažasis traukinukas sustojo prie grūdų turgaus Tilžėje. Jei norite motorinį vagoną galėtume pavadinti mažuoju traukinuku. Tą vakarą mažajame traukinuke liko keli keleiviai, keliaujantys  per upę, tiksliau per Luizės tiltą, kad pasiektų Mikytus. Ten jie galės persėsti į traukinį, vykstantį iš Pagėgių į Smalininkus. Įsispraudusios kampe sėdėjo dvi senos moterys, apsirengusios storais kailiniais ir apsigobusios skaromis. Vos tik mums pajudėjus, iš už Vokiečių gatvės kampo atskubėjo kareivis. Žibintų šviesoje ant jo mėlynos uniformos blizgėjo auksinės sagos. Hop! – jis užšoko ant platformos, atplėšė duris, kurios sugirgždėjo tarsi protestuodamos, giliai atsidusęs susmuko ant artimiausio tuščio suolo.

Netikėtai jo akys išsiplėtė. Tik pažiūrėk ten! Jis nesitikėjo pamatyti kažko tokio gražaus. Jis drąsiai pažiūrėjo į jauną gražuolę ir jo veidas nušvito. Mergina tuo metu nepastebimai šypsodamasi  jį   stebėjo, o paskui pasuko galvą ir žiūrėjo pro langą į ledo plutą, susidariusią ant stiklo. Kareivis atsistojo. Trinkt! – vagonas staiga sustojo. Ir nerimastingasis keleivis  krito ant suolo ir pakaušiu atsitrenkė į sieną. Ar tik už jo nepasigirdo sidabrinis, linksmas juokas? Na, dar ir šitaip!

– Visiems išlipti ir persėsti! – sušuko konduktorius.

– Panelyte, nesijuokite. Ar galiu padėti nešti lagaminą?

– Aš galiu pati.

– Gaila…

Ji išlipo iš vagono, nepatogiai vilkdama už savęs lagaminą. Traukinys, į kurį jie turėjo perlipti, buvo tik už kelių žingsnių; lokomotyvas raugėjo juodus dūmus ir šnypštė. Kareivis stovėjo ir žiūrėjo, kur mergina įsės. Taigi jis greitai nusekė ją.

Viduje buvo šilta. Mirksinčios aliejinės lempos ant lubų  teikė blankią šviesą, bet ta mergina, atrodė, aplink skleidė nuostabią šviesą. Ant šviesaus kuodo puikavosi pilko karakulio beretė, rankos sukištos į movą, ant kaklo glaudėsi kailinė boa. Kareivis atsisėdo priešais ją taip arti, kad jų keliai vos neatsitrenkė vienas į kitą.

– Ar jūs važiuojate namo?

– Hm…

– Aš važiuoju į Kalvelius.

– Gal jūs važiuojate dar toliau?

– Ne!

– Tada anksti išlipsite?

Kupe buvo tik vienas pagyvenęs kailiniuotas vyriškis  su kepure. Jis žiovavo ir rūkė cigarą.

Įėjo konduktorius Balšuvaitis. Jis nutaisė labai draugišką veidą. O traukinys bildėjo ir puškavo tarp Mociškių ir Vilkyškių. Balšuvaitis norėjo pamatyti traukinio bilietą.

– Na, mažasis Valteri, – pasakė jis. – Ar nori Naujuosius sutikti su tėvais? O kas buvo su Kalėdomis? Ar tavęs kapitonas nepaleido?

– Budėjau!- atsakė mažasis Valteris.

– Na, o tu, Lysken? Tu taip pat buvai išvažiavusi per Kalėdas?

– Instenburge (dabar Černiachovskas – vert.p.),- pasakė Lyskė .- Mano draugė kėlė vestuves.

– Taigi, taigi, na, ar grįši namo saugiai? Pradėjo drėbti sniegą. Nuo Vilkdaubio iki Baltupėnų… per mišką…hm…

– Mano tėvas atvyks su rogutėmis.

– Na, tada tau viskas gerai!

Konduktorius išėjo pro priekines duris; stiprus vėjo gūsis bloškė sniego debesį. Kareivis atsisegė perpetę ir apsiaustą, ir jo gražioji uniforma suspindėjo.

– Ar jums irgi šilta, panelyte?

– Ne…!

– Ar žinote Tilžę?

– Ne…!

– Jūs taip pat nežinote Kalvelių?

– Ne…!

Traukinys ilgam sustojo už Jūros tiltų. Valteris paklausė:

– Mes dar neatvažiavome?

Kelionė tęsėsi. Kailiniuotas vyras su kepure išlipo Šusternuose. Audra šėlo. Traukinys puškavo kelyje tarp Šusternų ir Vilkdaubio.

– Tikriausiai aš jums nepatinku? – mirktelėjo kareivis.

– Kodėl turėtumėt man patikti?

– Aš pagalvojau… norėčiau… Jūs man patinkate!

– Taip..? Ach!

– O gal jūs jau turite kažką?

– Ach, ne.

Traukinys sustojo. Girdėjosi lokomotyvo šnypštimas ir vyrų balsai, rėkiantys prieš audrą.

– Tai dar ne Vilkdaubis?

– Aš patikrinsiu,- pasakė Valteris ir išėjo. Grįžo netrukus.

– O jo jojo, – dabar mes įsėdome. Jie kasa sniegą, bet ar yra naudos?

– O Dieve! – sušuko mergina.- Mano tėvas laukia su rogėmis. Aš išlipu ir einu!

– Ne, jūs negalite… per sniego audrą. Palaukit, aš eisiu kartu su jumis.

– Jūs turite grįžti namo švęsti Naujųjų metų.

– Na, o jei traukinys negali važiuoti toliau?

Jie sunkiai išlipo. Valteris nešė lagaminą. Kojos iki kelių įsmigo sniege.

– Vaje, – tarė Lyskė. – Bet ir šalta! Čia turi būti Vilkdaubis.

Palinkę į priekį jie kankinamai ilgai  brido vienas šalia kito. Iš pradžių šiek tiek bolavo traukinio šviesos, bet netrukus jie paskendo gilioje tamsoje. Miškas dešinėje, miškas kairėje, audra stūgavo kaip kaukiantis vilkų būrys. Aplink nieko, tik ore siaučiantis sniegas, akla sniego siena, iš kurios milijonai aštrių adatų daigstė veidus, lipino akis, o skruostai degė ugnimi.

– Laikykitės manęs tvirtai,- šaukė Valteris. Jis aklai ištiesė ranką, bet… ten nieko nebuvo. Jis sustojo. – Ei, kur jūs? Ei! Bet ten merginos nebuvo.

Nupūtė, dingo nuo žemės paviršiaus. Užgniaužęs kvapą klausėsi ir išgirdo dejones ir niurzgėjimą. Šone už keleto metrų atrodė sniege įvyko žemės drebėjimas. Jis greitai ir neapgalvotai metėsi jai padėti. Žemė slydo iš po kojų ir jis atsidūrė veidu sniege, lyg būtų nėręs į pusnį. Kažkas įvyko netikėto – jis pamatė tik mergaitės kojas.

– Dieve mano!

Jis sugriebė ją. Šiek tiek atsikvėpę, jie pajuto atsidūrę arti vienas kito. Mergina paraudo, bet nesipriešino ir tyliai kikeno. Atrodė, kad ji irgi nebeturi nieko prieš jį, kai pajuto Valterio lūpas.

– Jūs man patinkate,- sušnibždėjo ji. – Ar norite man pasipiršti?

– Bet ne… ne iš karto… galbūt vėliau.

Netoliese pasigirdo rogių skambaliukai. Mergina pašoko.

– Tai tėvas su rogėmis, ach…dabar eik!

Tada dideliais šuoliais per sniegą atlėkė kažkas tamsus ir drėgnu snukiu bakstelėjo Lysken į veidą.

– Bari!

Baris, pastebėjęs nepažįstamąjį, suurzgė.

– Ne! Gulk!

Pasirodė tėvas, senasis  Šakaitis, kairiąja ranka mojuojantis žibintu, o dešine  – botagu.

– Ei, mergele, ką tu darai su vaikinu sniege? Palauk, ar gal tu jau  išteki?

– Ne, visai ne – ach…

– O tu… tu netikėli, niekše! Aš tau…

– Ne, tėve! Bet jis nori…jis nori manęs!

– Ko jis nori, netikėlis?

– Aš norėčiau ją vesti, dėdule, jei duosi ją man.

– Vesti? Ei, žmogau, pirmiausia turime apie tai pakalbėti.

– Na gerai, pakalbėkim, dėdule.

– Na, pirmiau išlipk iš duobės ir į roges…

– Kur lagaminas? Kur mano lagaminas?- sušuko Lysken.

– Kur jis bus. Štai jis.

Kol važiavo per mišką, per aukštas sniego pusnis į Baltupėnus, reikalas prasidėjo nuo klausimų ir atsakymų, patikslintų ir išnagrinėtų. Netikėtai pradėjo skambėti Viešvilės bažnyčios varpai. Audra nešė garsus taip, tarsi jie būtų šalia.

– Štai, – pasakė senasis Šakaitis, – dabar Naujieji metai ir mes negalime net tosto pakelti – gerai, padarykime tai vėliau!

– Nesvarbu, – atsakė Valteris. – Dabar kiekviena diena mums bus Naujieji metai.

– Na – bet ar seniai pažįstate vienas kitą? – senolis tyrinėjo jų širdį ir sąžinę.

– Taip… seniai! – patikino Lysken, o Valteris paslaugiai pridūrė:

– Jau nuo Tilžės.

Tekstas iš 1980 m. Ostpreussenblatt