Vakar, birželio 18 dieną 14 valandų 9 minutės, naujas medinis vytinės tipo laivas „Vytautas Didysis“, prie senojo Peterso tilto Rusnėje, pasiekė Nemuno vandenis. Nuo čia prasideda o gyvavimo ir plaukimo istorija. Dar kelias dienas jis pabus Nemune, kur jo projektuotojas bei naujojo laivo kapitonas Simas Knapkis su juo pažindinsis. O savaitės viduryje „Vytautas Didysis“, vėl užkeltas ant automobilio tralo, bus išvežtas į Lenkiją, kur Lomžos mieste bus nuleistas į Narevos upę. Ja bei vėliau Vysla plauks Trečiosios nacionalinės ekspedicijos dalyviai. Gali būti, kad kitais metais šiuo laivu bus plaukiama Dniepru Ukrainoje.
Tačiau tai dar tik bus. O paskutinėmis dienomis Rusnėje, „Skatulės“ bendrovės kieme, darbai virte virė. Kaip pajuokavo čia dirbęs laivo kalvis Valdas Jurkšaitis – jei prieš kelias dienas vaizdas labiau priminė nuotrauką, tai paskutinės – tai buvo filmas, kur daugybė žmonių kibo į pagalbą baigiant rengti laivą ekspedicijai. Čia visa ko centre buvo Simas Knapkis, į kurį vis kas nors kreipdavosi – kur ką padėti, kur pririšti ar šiai, kaip kažką daryti ar, pagaliau, padėti nešant. Tuo tarpu jis pats vis prišokdamas elektriniu obliumi dailino laivo stiebo dalį, vadinamą šprintu. Pagrindinį stiebą tvarkė kapitono dukra Gabrielė Knapkytė su kaimyne iš Šyšos kaimo Monika Dobrovolskyte – jos prie jo viršūnės tvirtino virves. Vis atvažiuodavo bei ką nors iš namų atveždavo ir Birutė Knapkienė. Be visokių techninių dalykų, ji rasdavo laiko pasiūlyti talkininkams kavos, nes daugelis jų čia sekmadienį darbavosi nuo pat saulės patekėjimo.
Laivo variklį montavo bei jo įrangą derino patyrę laivavedžiai motoristai rusniškiai Gintautas Mažeika ir Darius Vismantas. Jiems talkino Edgaras Endzelis. Išleisti laivą į kelionę susirinko visi „Skatulės“ bendrovės vyrai. Daugelis vis ką nors dar paprašyti padarydavo – tai papildomą skylę išgręždavo, tai kažkokios lentutės pritrūko ar dar kažko. Buvo su visais ir „Skatulės“ vadovas Silvas Kaulius. Ir jis turėjo veiklos: tai kas kokių nors pritrūkdavo, tai patarimo kas klausė. Tuo tarpu pagrindinis laivo statytojas Viktoras Spiridonas Belokopytovas vaikščiojo ir su šypsena gėrėjosi savo darbu – „Vytautas Didysis“ vienas didžiausių jo pastatytų laivų. Jam buvo labai smagu žiūrėti į savo darbą, kuris paskutinėms dienomis pavirto į gražuolį senovinį laivą.
Pusę antros po pietų laivas buvo užkeltas ant tralo ir pajudėjo prie Peterso tilto link. Vėliau didžiuliu kranu jį kėlęs kranistas sakė, kad laivo svoris – gerokai virš penkių tonų. Nors jokio reglamento nėra – tačiau tai šiek tiek viršijo statytojų lūkesčius, kurie įsivaizdavo, kad jis galėtų sverti apie tris tonas. Tuo tarpu S.Kaulius džiaugėsi, kad teisingai numatė jo grimzlę – nuleistas į vandenį ir dar neįmirkęs laivas paniro 30 centimetrų. Kai įlips aštuoni keleiviai su savo manta bei išbrinks medis – laivas turėtų, anot jo, panirti dar keletą centimetrų. Tad plaukti sekliais vandenimis jam neturėtų būti sunku.
Pirmas naujojo laivo prisilietimas prie upės buvo palydėtas plojimų visiškai atsitiktinai čia tuo metu buvusių šio reginio stebėtojų, nes laikas bei jo nuleidimo vieta, vengiant bereikalingos spūsties, nebuvo viešai niekur skelbiamas. Visi linkėjo laivui ir jo kapitonui gero plaukiojimo ir įspūdingų kelionių. Baigdami kelių dalių savo pasakojimą apie šio laivo statybą, ir mes jam taip pat linkime „palankaus vėjo ir devynių pėdų po dugnu“.
Vėjo, vėjo, vėjo!
Garbė meistrams ir jų vadui Simui Knapkiui! Gero vėjo!