Pasakojimas iš Šilutės praeities. I dalis

Evangelikų liuteronų bažnyčia Verdainėje.Evangelikų liuteronų bažnyčia Verdainėje.

Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Šilutėje lankėsi Vokietijoje gyvenantis šio krašto sūnus Evald Lauks. Jis aprašė savo kelionės įspūdžius ir pasidalino prisiminimais. Jie labai platūs – nuo Verdainės iki Šilokarčemos ar Varnamiškio. Skaitant negalima nesižavėti puikiu šio žmogaus miesto bei jame gyvenusių asmenų pažinimu. Tuo pačiu matome, koks turiningas buvo Šilutės XX a. pirmos pusės miesto gyvenimas.  

E.Lauks kelionės aprašyme galima atpažinti daugumą iki dabartinių laikų išlikusių pastatų. Taip šis pasakojimas gali pasitarnauti puikia pradžia rekonstruojant praėjusio amžiaus Šilutę, nurodant senuosius miestiečius bei jų užsiėmimus ar veiklas. Paprastumo dėlei, gatvių pavadinimai, kuriais grįžęs į tėviškę vaikščiojo E.Lauks, yra dabartiniai.        

Pasakojimą iš laikraščio „Memeler Damfboot“ išvertė Regina Meškauskienė. Dėl didelės aprašytos kelionės apimties, rašinys padalintas į tris dalis. Iliustracijos naudotos iš knygos „Sauliaus Stankevičiaus atvirukų kolekcija. Heydekrug. Šilutės krašto istorija atvirukuose“. 2012 m.

Savo kelionę pradedu nuo mūsų šeimos sodybos, pastatytos 1933 metais Pagrynių parapijoje. Tai gana ilga kelionė senu ganyklų keliu, pro kaimynus Septinus ir Pawlowski, kurių sodybos lygiai taip pat buvo pastatytos ant iš dvarininko H.Šojaus pirktos žemės sklypelio.

Kairėje plyti puikus romantiškas Varnamiškis, o kitoje pusėje baigiasi Kirlikų kaimo kelias į Šilutę. Tarp eglių gyvatvorės tiesiasi geležinkelio bėgiai Klaipėda – Tilžė. Kairėje matosi geležinkelio sargo kiemas, už jo – mažas žalias namelis, kuriame gyvena seni sutuoktiniai Baldszun. Prie kampo, kairėje, naujai pastatytas namas. Čia įsikūręs automechanikas Griga su savo giminaičiais. Kas nepažinojo senojo geležinkelininko Schäling, kuris visuomet buvo pasiruošęs padėti? Ir kas nepažinojo dar senesnio, bet pilno stiprybės mūrininko dažytojo Griga? Jis kalbėjo švelnia, tarmiška vokiečių kalba.

Kitoje plataus kelio pusėje, kuris veda iš Klaipėdos į Tilžę, auga senos tuopos, kurių paunksmėje, žaliame namelyje,  gyvena mielas, žilagalvis stalius Franz Schlagowski. Už Schlagowskio kiemo vingiuoja kaimo keliukas per Verdainės žvyrduobę link Armalėnų (Hermannlöhnen). Ten aš dažnai su giminaičiais vaikščiodavau. Nors jaunimas nelabai mielai eidavo per tą žvyrduobę. Gal bijojo?

verdaine-a

Verdainės bažnyčia.

Toliau matau Verdainės evangelikų našlaičių prieglaudą, kurioje gyvena prasikaltę vaikai. Čia juos mielai sutikdavo vadinamasis „prieglaudos tėvas“ Jacomeit su žmona. Kiek tolėliau stovi mielas mėsininko Leitner namelis, o antrajame aukšte gyvena visuomet žvalus senas malūnininkas Jakuttis.

Negalima pamiršti ir restorano „Verdainės vilos“ su tuometiniu jos nuomininku Paul Rudat. Čia rinkdavosi įvairūs žmonės: vadinamieji „išlaisvintojai“ prancūzai, mūsų krašto vokiečiai, lietuviai, priklausantys įvairioms organizacijoms, senojo Reicho vokiečiai. Visi jie įsilinksminę mojuodavo įvairiaspalvėmis vėliavėlėmis. Vykdavo čia ir šokiai.

Mano kelionė tęsiasi. Už restorano plentas suka į Armalėnus, Jonaičius ir Kulėšus. Visai greta Paul Rudat Verdainės siaurojo geležinkelio stotis. Už jo – Willy Gailus malūnas ir lentpjūvė. O kitoje plento pusėje matosi Paul Witzke restoranas – kavinė.

Sugrįžtu į priešingą gatvės pusę, į Verdainės liaudies mokyklą. Kas nepažinojo seno precentoriaus Lakiszus, kuris tuomet čia mokytojavo? Vėliau jo pasekėju tapo mokytojas Gustav Elbe. Ar galime kada nors pamiršti senus, aukštus ir apkarpytus medžius prie Verdainės bažnyčios ir parapijos namų? Kaip buvo galima nesidžiaugti nuostabiu kunigo Jopp sodu? Taip pat reikia paminėti mūsų senuosius kunigus Moser ir Ribbat.

Tarp klebonijos ir Verdainės bažnyčios – idiliškas patogus kelias į Varnamiškį. Kelionė tęsiasi toliau gatve link Šyšos upės. Kairėje pusėje geležinkelis Klaipėda – Tilžė, dešinėje kelio pusėje – siaurasis geležinkelis Šilutė – Kulėšai.

Kitoje gatvės pusėje stovi maža teismo direktoriaus Josef Schwarze sodyba. O antroje pusėje po medžiais gyvena teismo tarėjas Artur Kairies. Lygiai tokiame pat name gyvena amžinai nepatenkintas, griežtas ir, žinoma, jaunas širdimi kitas teismo tarėjas Pipirs.

„Šveicarijos“ svečių namai.

„Šveicarijos slėnio“ namai.

Toliau, dešinėje, Pušų (vok. Kiefernstrassee) gatvė, vedanti į apskrities mišką – „Šveicarijos slėnį“ (seniau žmonės beržais nusodintu taku, vadinamu „Šveicarijos taku“, eidavo į pušyną, vadinamą Šveicarija, pailsėti, vasaros kavinėje išgerti kavos – vert. past.) Šio slėnio šeimininkas Eduard Laetsch. Gražiai ir ramiai kelias valandas buvo galima pas jį ir jo žmoną Emmą praleisti. Kokį kvapą dar be stipraus ir aromatingo Šveicarijos slėnio pušų dvelksmo galima užuosti? Žinoma, tai lietuviško spirito fabriko kvapai. Ūkininkai čia gaudavo porą litų už savo bulves.

Bet grįžkime į centrinę, Tilžės, gatvę. Dešinėje matau pirklio Jordano ir sūnaus namus. Šalia – gyvulių pirklio Koszinowski namas ir greta prisišliejusi kalvio Schmähling geležies kalvė. Po kalvio mirties čia įsteigiama smuklė, kurioje neretai apsilankydavo „geležiniai svečiai“. Už smuklės, dešinėje, lauko kelias vingiuoja pro katalikų kapines. Priešais gyvena pašto viršininkas Johann Bumbullis. Šiek tiek nuošaliau matosi Dowideit ūkis ir Šilutės (Heydekrug) dujų fabrikas, kurios

Dujų fabrikas.

Dujų fabrikas.

specialistas anuomet buvo senasis Krasemann. Dešinėje centrinės gatvės ir geležinkelio – evangelikų kapinės. Už geležinkelio Memel – Tilžė Geležinkelio (Eisenbahnlinie) gatvė, einanti iki geležinkelio stoties. Ten stovintis žalias namas priklauso staliui Schiewe (anksčiau priklausė Bratz). Kitame sename pastate buvo įsikūręs paštas, kurio savininkas anuomet buvo gyvulių pirklys Bastian, o prieš jį – Kissuth. Šoninis baltas namelis priklauso našlei Klammer, po to Kiebertsche namas, o šalia prisiglaudusi advokato Brindlinger kontora (vėliau jis tapo vyr. meru Klaipėdoje).

Keliauju toliau ir atsiduriu prie spaustuvininko Sekunnos namo. Priešais aludario Berger sodyba su labai gražiu rožių sodu. Pasukus į gatvės dešinę – prekybininko Bellmann namas.

Bet vėl grįžkime vėl atgal į kitą pusę, į Katalikų bažnyčios (Katholische Pfarrstrasse) gatvę. Čia stovi maža katalikų bažnyčia, šalia – dideli našlaičių prieglaudos namai, katalikiška mokykla, kurioje anuomet mokytojavo Leo Schwark. Priešais – katalikų parapijos pastatas, kuriame gyvena kunigas Schlacht.

Tilžės (Tilsitstrasse) gatvėje šalia vienas kito stovi gyvenamasis namas ir autoįmonė, kuri priklauso Boguschewski. Puikiai atrodo ir apskrities statybos meistro Gab vila. Švara ir tvarkingumas čia buvo labai svarbu.

Grygat vaistinė stovi prieš trumpą skersgatvį, kuris veda į Vydūno (Bauernstrasse) gatvę. Tolėliau matosi senas, sukriošęs brolio ir sesers Bendig namas. Visi mes pažinojome šiurkščias damas ir jaunatvišką Bendig su jo „aktualiomis temomis“. Trumpai tariant, originali Šilutė. Todėl aš nenoriu nieko pamiršti.

Užpakalyje Max Kühn sienų apmušalų parduotuvė – drąsaus vyro, ugniagesio parduotuvė. Po to – staliaus ir tuo pačiu gaisrinės vado Schlicht namas.

Kairėje vingiuoja Žalgirio (Ackerstrasse) gatvė. Čia, tiesą sakant, prasideda miesto vidurys su įvairiais prekybiniais ir valdžios įstaigos pastatais. Vienas po kito rikiuojasi brolių Mikuteit restoranas, viešbutis, geležies prekių parduotuvė, taip pat maža kirpykla. Lietuvių monopolinė įstaiga „Puskeladen“ taip pat čia  yra. Kitame pastate įsikūrusi Max Runde ordinų parduotuvė ir batsiuvio dirbtuvės, taip pat kirpėjo Neumann žaidimų prekių parduotuvė. Viršuj, tame pačiame name, gyvena medicinos mokslų daktaras Burstein, kuris nebuvo labai mėgiamas. Čia taip pat gyveno senas, įspūdingais ūsais, bet labai mielas teismo patarėjas Roch. Mes jį vadindavome paprastai – „Papa“. Toliau – prekiautojo arkliais Meyer namelis. Kitame name įsikūrusi kepėjo Jodszuweit kepykla, miltų ir pieno parduotuvė. Po to matosi Franz Gaidies viešbutis ir restoranas,  brolių Wythe parduotuvė. Ilgame name įsikūrusi Wehleit medicinos prekių parduotuvė, Jurgeneit ir Stephan „knaipė“, taip pat ir Klein mėsos parduotuvė, kurioje visada buvo gausu skanių dešrų.

rumai

Teismo rūmai.

Prieinu kitą pastatą – didelį, raudonų plytų, bet šiek tiek niūroką. Tai apskrities teismo pastatas, kuriame aš dirbau nuo 1922 iki 1943 metų. Už teismo – vėl senojo Schwellnus „knaipė“,  vadinamoji  „7 skyrius“. Kadangi teismo pastate buvo 6 tarnybiniai skyriai, tai septintuoju skyrium buvo praminta „knaipė“, kurioje „dirbo“ tik stipriai įkaušę piliečiai.

Kitas namas – puiki Deim kavinė. Vėliau šios kavinės savininkai buvo Loehrke ir Fritz Schwellnus jaunesnysis. Viršutiniame kavinės aukšte gyvena ir dirba advokatas Alfred Scherlies. Kitas puikus namas priklauso Treger ir Papendick. Tame  pastate įsikūrusi panelės Schlicht gėlių parduotuvė ir „Memeler Dampfboots“ redakcija su tuometiniu jos vadovu Parieser, o vėlesnis vadovas buvo Wiemer. Čia taip yra ir Fritz Grau kepurių ir skrybėlių parduotuvė. Kiek vėliau mechanikas Leo Formella įkuria čia apmušalų įmonę.

Neišvaizdžiame ir mažame namelyje gyvena masažistas Boywid – Hoffmann. Šalia – Michael Thumelet sendaikčių parduotuvė. Vėliau pastatytame pastate – kolonijinių prekių parduotuvė, kurioje  dirbo dvi seserys, ir Roebsdener taupomoji  ir kredito kasa, kuriai vadovavo storulis Schadereit.

1 Komentaras "Pasakojimas iš Šilutės praeities. I dalis"

  1. Aļgis | 2016-10-04 at 14:14 |

    Labai idomu, Nežinojau kad gimiau prie teismo rumu

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*