Macikų karo belaisvių stovyklos ir GULAG‘o lageriai 1941-1955 m. IV dalis

Macikuose mirusių ir nužudytų lietuvių artimieji Atgimimo laikotarpiu ant simbolinių kapų statė paminklus, kryžius. 2019 m. Fotografavo Ignas Giniotis.

Baigiamoji Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istoriko – muziejininko Igno Giniočio pasakojimo dalis apie netoli Šilutės esančiuose Macikuose buvusią kraupią stovyklą. Ją nežmoniškiems tikslams naudojo abi pagrindinės kariaujančios Antrojo pasaulinio karo pusės: nacistinė Vokietija ir sovietų Sąjunga. Pirmosiose dviejose 2019-11-19 ir 2019-11-25 – kalbėta apie tai, kaip su karo belaisviais čia esančioje stovykloje elgėsi Vokietijos naciai. Trečiojoje – 2019-12-02 pasakojimas apie Sovietų Sąjungos karo belaisvių stovykla Nr. 184, kuri vėliau išvirto į Macikų GULAGO lagerį.      

GULAG‘o skyrius Nr. 3

Greta karo belaisvių stovyklos Nr. 184 ir specialiosios ligoninės 2652 Macikuose 1945-1955 m. veikė Sovietų Sąjungos NKVD (MVD) GULAG‘o padalinys, vadintas 3 pataisos darbų kolonija, vėliau 3 lagerio skyriumi.

1945 m kovo 22 d. LSSR Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą: 3 pataisos darbų kolonijai perduoti 1569 ha žemės ir dalį buvusio Vokiečių karo belaisvių stovyklos „Stalag Luft VI“ pastatų. Jame kalinti sovietinei valdžiai neįtikę civiliai gyventojai, politiniai kaliniai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Lagerio teritorijoje tilpo visi reikalingi sovietiniai atributai: barakai, karceris-izoliatorius, sanitarijos dalis ir kt.

Dokumentuose lageris buvo vadinamas ir respublikine ligonine, jame buvo respublikiniai Motinos ir vaiko namai. Didžioji dalis kalinių lageryje buvo neįgalieji. Jie buvo atvežti ne tik iš Lietuvos, bet ir iš rytinėse SSRS srityse buvusių kalinimo įstaigų.

Lagerio moterų ir vyrų zonose buvo po medicinos stacionarą, o Motinos ir vaiko namų pastatuose buvo apgyvendinamos nėščios moterys ir kartu su moterimis laikomi kitose kalinimo įstaigose arba šiame lageryje gimę jų kūdikiai.

Į GULAG‘o lagerius žmonės patekdavo už valstybinių pyliavų, prievolių nevykdymą, partizanai, šauliai, partizanų rėmėjai, ryšininkai, pogrindinių organizacijų nariai, mokytojai, tarnautojai, kunigai ir daugelis kitų, nepatikusių ar neįtikusių sovietinei valdžiai. Apie tai atsiminimuose rašo Kazytė Rimšaitė-Stankienė: „už prievolių neatidavimą sėdėdavo daugiausiai pagyvenę žmones, taip pat lageryje po 3 metus kalėjo ir už „samagono“ varymą“.

Gausėjant kaliniams lagerio teritorija buvo smarkiai plečiama. 1952 m. duomenimis, tai buvo vienas iš didžiausių lagerių okupuotoje Lietuvoje. Lagerio teritorija užėmė apie 5 ha plotą ir vienu metu čia galėjo būti kalinama apie 3000 žmonių.

Lagerį supo 10 sargybos bokštų ir didelė 3 metrų aukščio, 2 eilių spygliuotos vielos tvora. Tarp tvorų buvo paleidžiami sarginiai šunys. Tarp vidinės ir išorinės tvoros įtaisyta „Bruno spiralė“ (Bruno spiralė – tai apsauginė spygliuota viela susukta ratu ir ištempta per saugomos vietos perimetrą. Apsunkina galimybes pabėgti). Tokią stovyklos apsaugą patvirtina Stasys Šidlauskas, buvęs lagerio sargas: „Čia atvažiavom 1954 m. Lageris buvo aptvertas tvoromis. Supo jį ir spygliuotų vielų kordonas, tarp kurių bėgiodavo šunys. Lagerio teritoriją, kuri užėmė apie 5 ha, supo maždaug 10 sargybos bokštų“.

Kaliniai gyveno 8 barakų gyvenamojoje teritorijoje, kuri buvo suskirstyta į tris zonas – dvi vyrų (6 barakai) ir vieną moterų (2 barakai). Kiekviena zona turėjo savo atskirus vartus ir praėjimo punktus. Barakai statyti vokiečių karo belaisvių stovyklos laikais, be pamatų, be lubų perdangų, sienos vienos mūro plytos storio. Patalpos buvo šaltos ir netinkamos gyventi žiemą.

Atskirai nuo visų buvo laikomi politiniai kaliniai. Buvęs kalinys A. Bertušis pasakojo: „Režimas ten būdavo griežtesnis. Su jais buvo uždrausta bendrauti. Jei kurį pastebėdavo per vielas šnekantį su politiniu, tuoj į karcerį varydavo. O ten, neduok dieve, papulti… Retas, kuris iš jo išėjęs sveikatą atgaudavo“. Šioje zonoje buvo dar vienas atskiras barakas, atitvertas spygliuota viela. Jis buvo skirtas politinėms kalinėms moterims.

Pirmieji kaliniai į 3 lagerio skyrių buvo atvežti 1945 m. pavasarį. Jie atgabenti iš Šiaulių kalėjimo. Tarp kalinių buvo lietuviai, rusai ir ukrainiečiai. Rusai ir ukrainiečiai buvo kariškiai, patekę į nelaisvę, o lietuviai – politiniai kaliniai. Iš viso buvo 120 vyrų ir 80 moterų. 1951-1954 m. politiniai kaliniai sudarė 18-20 proc. visų kalinių.

Vedant politinius kalinius į darbą juos saugodavo kariškiai, ginkluoti automatais ir šunimis. Kaliniai eidavo rikiuotėje po penkis vienoje eilėje. Kaip rašo savo atsiminimuose L. Alekna, prieš pradedant eiti visuomet būdavo sargybos viršininko įspėjimas: „Žingsnis kairėn, žingsnis dešinėn – tai skaitosi pabėgimas, ir sargyba panaudos ginklą be perspėjimo“.

Pagrindinis politinių kalinių darbas buvo laukuose – žemės ūkio darbai. Apie 30 kalinių dirbo lageryje buvusiose mechaninėse remonto dirbtuvėse. Ten atliko automašinų ir motociklų remontą bei katilinės ir elektrinės aptarnavimo darbus. Papildomai mechanikai už darbą gaudavo 150 g duonos ir 25 g sviesto.

1946 m. birželio 17 d. įsakymu buvo suformuoti 3 gamybiniai sklypai. Dviejuose sklypuose buvo žemės ūkio paskirties plotai, pienininkystės ūkis ir pramoninės gamybos zona, trečiasis sklypas buvo žvejybinis. Žemės ūkio darbus dirbo 5 kalinių brigados – 2 vyrų ir 3 moterų, iš viso apie 125 kalinius.

Kalinių darbo laikas buvo keičiamas pagal sezoną. Žiemos metu darbo laikas būdavo sutrumpinamas iki 8,5 valandų (buvo dirbama nuo 9 valandos ryto), o sodinimo ar derliaus nuėmimo metu – pailginamas.

Kaip jau buvo minėta, didžiąją dalį lagerio kalinių sudarė neįgalieji ir ligoniai, kurie negalėjo dirbti. Kita dalis negalėjusių dirbti asmenų buvo nėščios arba vaikus maitinančios moterys, todėl visa darbo našta tekdavo tik nedideliam kalinių skaičiui. Nuo 1954 m. sausio 1 d. iki 1954 m. gegužės 1 d. vidutiniškai buvo laikomi 2293 kaliniai, iš kurių 61 proc. (1402 kaliniai) buvo nedarbingi – neįgalieji ir ligoniai.

Be politinių kalinių lageryje kalėjo civiliai gyventojai bei kriminaliniai nusikaltėliai. 1946 m. lagerio talpumas buvo 2314, tačiau jau tuo metu buvo kalinami 2935 žmonės. Iš pateiktos lentelės matome (lentelė Nr.1), kad nuo 1951 m. sausio mėnesio iki 1954 m. vis dar buvo kalinama daugiau negu lageryje buvo vietos. Kalinių skaičius pradeda mažėti tik nuo 1954 m. gegužės mėnesio ir mažėjo iki pat lagerio uždarymo 1955 m.

Lageryje buvo kalinama daugiausiai lietuvių kalinių. Remiantis 1952 m. gegužės 27 d. duomenimis, iš 2072 kalinių lietuvių buvo 882, rusų – 613, lenkų – 121, baltarusių – 78, kitų tautybių – 378.

Lentele-5

Kalinių skaičius 1951-1954 m.

Kriminaliniai nusikaltėliai sudarė didžiąją dalį kalinių kontingento. Jie keldavo neramumus, riaušes, atsisakydavo eiti į darbą ir terorizuodavo kitus kalinius. Daugeliui kalinių Macikų 3-iasis lagerio skyrius buvo tarpinė stotelė jų kalinimo laikotarpiu.

Nuo kitų Lietuvoje veikiančių kalimo įstaigų ši išsiskyrė tuo, kad čia buvo įkurti Motinos ir vaiko namai. Juose buvo kalinamos ir moterys bei jų kalėjime ar lageryje gimę vaikai. Lageris buvo skirtas motinoms ir vaikams iki 2 metų.

Dažniausiai vaikai buvo išvežami į vaikų namus. Buvęs lagerio prižiūrėtojas J. Bastys yra sakęs, kad baisiausia būdavo, kai tekdavo nuo moterų vaikus atimti. Iki 2 metų mažylius su motinomis leisdavo laikyti, o paskui atskirdavo. Tai patvirtina ir medicinos seserimi 1953 m. lageryje dirbusi Genovaitė Lukoševičienė. Ji pasakojo, kad kol vaikams nesueidavo dveji metai, motinų į darbus nevarydavo. Kai tik sukakdavo dveji, vaikus atimdavo jėga ir išveždavo į Vilnių, į vaikų namus.

Iki 1951 m. Motinos ir vaiko namams buvo skirtas geresnis ir geriau šildomas pastatas, kuriame buvo skalbykla ir džiovykla. Tačiau kitos sąlygos šiuose namuose nebuvo geresnės nei kitose lagerio sekcijose.

1949-1953 m. lageryje su įkalintomis moterimis buvo net 480 vaikų, iš kurių 135 čia ir gimė. Vaikai taip pat papildydavo ir bendrą lagerio aukų skaičių. Tiriant išlikusius mirusių kalinių registracijos žurnalus, nustatyta, kad 1948-1955 m. žuvo 72 vaikai.

3 lagerio skyriuje kalinimo sąlygos buvo artimos tiesioginiam žmonių naikinimui. Lageryje žuvusiųjų žmonių tikrosios mirties priežastys buvo slepiamos, nes jas sąlygojo sunkus prievartinis darbas, šaltis ir badas. Per visą lagerio egzistavimo laikotarpį kaliniams trūko lovų, patalynės, antklodžių. Kas antram kaliniui trūko apatinių baltinių. Kaliniai neturėjo pakankamai viršutinių drabužių, ypač šiltų žiemos metu, trūko avalynės. Lagerio medikai turėjo teisę „diagnozuoti“ tik tuberkuliozę, plaučių uždegimą bei panašias ligas.

Kalinių kapavietės buvo šalia lagerio esančiuose laukuose. Nėra tiksliai žinoma, kiek žmonių čia palaidota. Tiriant išlikusius mirusių kalinių registracijos žurnalus, 1948-1952 m. nustatyta, kad žuvo 372 asmenys. Dažnai vienoje duobėje buvo laidojama po 7-8 žmones. Prie kauburėlio įkaldavo kuolą ir užrašydavo kalinio bylos numerį. Antanas Bertušis apie kalinių laidojimą savo prisiminimuose rašė, kad mirusiuosius laidodavo patys kaliniai. Turėjo arklį, su kuriuo mirusiuosius veždavo: „Išvežant iš lagerio prie vartų išėjęs „nadzieratelis“ sustabdydavo ir „kūjuku“ į kaktą duodavo. Duodavo taip kiekvienam, kad gyvo kokio neišvežtų“. Jis taip pat pasakojo, kad kaliniai sukaldavo ir šiokį tokį karstą, o užkasę ant kauburėlio dar įsmeigdavo lentelę su pavarde ir įkalinimo numeriu.

Maitinimas lageryje buvo prastas. Kaliniai dažnai badavo. Yra žinoma, kad kaliniai buvo maitinami net ir sugedusio maisto atliekomis, žuvų galvomis, supuvusiomis daržovėmis ir pan. Liudininkai mena, kad šalia lagerio virtuvės durų buvo sukrauta musėmis aplipusi didžiulė žuvų galvų krūva. Ja šakėmis krovė į katilus ir virė pietums. Antanas Bertušis pasakojo: „maitindavo mus kopūstais ir susmirdusia žuvimi diena iš dienos“.

L. Alekna atsiminimuose rašo, kad maistas buvo blogas. Dažniausiai buvo sriuba su plaučių ir neskustų bulvių gabaliukais, kurių pasitaikydavo retai: „Buvo kokstai tamsios spalvos skystalas“. Toks maistas turėjo pasekmių. Kai kurie alkani kaliniai išgerdavo visą skystį ir griebdavo iš kitų kalinių, kurie jo negėrė. Toks gausus skysčio naudojimas greit nusilpnindavo organizmą ir jie maždaug po poros savaičių ištindavo ir mirdavo. Todėl didžioji dalis kalinių stengėsi valgyti tik tirščius.

3 lagerio skyrius turėjo padalinį Rusnės saloje. 5-asis lagerio punktas buvo įkurtas 1951 m. lapkričio 29 d. Lagerio talpa – 200 žmonių. Jame buvo laikomi laisvojo režimo kaliniai, kurie atliko darbus be karių priežiūros.

1952 m. gegužės mėnesį lagerio punkte buvo 95 kaliniai (42 vyrai ir 53 moterys). 1952 m. liepos 1 d. duomenimis, čia dirbo 57 vyrai ir 67 moterys, kurios gyveno už punkto ribų. 1954 m. rugpjūčio mėnesį čia dirbo 73 vyrai ir 49 moterys.

1955 m. birželio 18 d. 3 lagerio skyriaus buvo uždarytas. Lageriui priklausę žemės ūkio sklypai perduoti LSSR socialinio aprūpinimo ministerijai.

1945 m. įkurtame Trečiajame lagerio skyriuje buvo kalinami civiliai gyventojai, politiniai ir kriminaliniai nusikaltėliai. 1948 m. uždarius lagerį Nr. 184 ir 2652 specialiąją ligoninę, 3-čiojo skyrius teritorija išsiplėtė. 1952 m. duomenimis tai buvo vienas iš didžiausių lagerių okupuotoje Lietuvoje. Jo teritorija apėmė 5 ha. Vienu metu čia galėjo būti kalinama apie 3000 žmonių.

Redaktoriaus pastaba pabaigai:
Šilutės rajono savivaldybė, drauge su Lietuvos užsienio reikalų ministerija rengia šios vietovės sutvarkymo planą. Tad po keletos metų čia turėtų būti pagerbti visi, kurie čia buvo kalinam, kankinami bei nužudyti.

Iki šių laikų išlikęs Macikų lagerio karceris. Dabar jame nedidelis šios vietos muziejus. 2019 m. Fotografavo Ignas Giniotis.

Iki šių laikų išlikęs Macikų lagerio karceris. Dabar jame nedidelis šios vietos muziejus. 2019 m. Fotografavo Ignas Giniotis.

Išlikęs karo belaisvių laikų pastatas, kuriame norima įrengti istorijos pažinimo centrą. 2019 m. Fotografavo Ignas Giniotis.

Išlikęs karo belaisvių laikų pastatas, kuriame norima įrengti istorijos pažinimo centrą. 2019 m. Fotografavo Ignas Giniotis.

2018 m. Šilutės rajono savivaldybės pradėtas rengti „Macikų Nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų sąjungos GULAG’o lagerių objektų komplekso (1941–1955 m.) sutvarkymo koncepciją ir jos įgyvendinimo 2019–2024 m. veiksmų planas“. Sudarė Mantas Užgalis.

2018 m. Šilutės rajono savivaldybės pradėtas rengti „Macikų Nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų sąjungos GULAG’o lagerių objektų komplekso (1941–1955 m.) sutvarkymo koncepciją ir jos įgyvendinimo 2019–2024 m. veiksmų planas“. Sudarė Mantas Užgalis.

1 Komentaras "Macikų karo belaisvių stovyklos ir GULAG‘o lageriai 1941-1955 m. IV dalis"

  1. Egidijus | 2019-12-17 at 15:36 |

    Neseniai skaičiau knyga mokslinių straipsnių rinkinį „Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybės: tyrimai ir atmintis (Kaunas 2017). Tad skaitant šį straipsnį lieka daug neaiškių vietų: nepaaiškintos/ neišskleistos santraukos/ nuorodos į šaltinius kelių dalių rašinyje niekaip nepateisintinos jokiais vietos taupymais ir kitais išvedžiojimais. Literatūros šiais opiais klausimais yra labai daug ir įvairios. Reiktų rašyti atsakingiau. Neaiškus autoriaus santykis su pateikiama medžiaga: ar tiesioginių tyrimų medžiaga (darbas su originalais archyvuose), kitų tyrėjų medžiagos apžvalga ar straipsnio/ knygos vertimas.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*