Macikų karo belaisvių stovyklos ir GULAG‘o lageriai 1941-1955 m. I dalis

Nuo seno Šilutė garsėjo savo pamario gamta, įdomia nuo senų laikų išlikusia ir vis dar matoma architektūra, kiek kitokia krašto istorija. Tik joje – dar nemažai „baltų“ dėmių. Viena jų tragiška vieta visai šalia Šilutės miesto – Macikuose. 

Dalis šios gyvenvietės persmelkta skausmu, kančiomis bei įvairių tautybių žmonių mirtimis. Panaudojus čia buvusius statinius, XX amžiaus viduryje čia buvo žmonių kalinimo, kankinimo stovykla. Liūdniausia, kad šią vietą tam pačiam tikslui pasinaudojo ir vokiečiai naciai, ir sovietiniai okupantai. 

Siūlome Šilutės Hugo Šojaus muziejininko – istoriko Igno Giniočio kelių dalių straipsnį, kuris šiek tiek užpildo su šia vieta susijusias „baltąsias“ dėmes. Čia pateiktas tekstas kiek patrumpintas, pritaikytas publikavimui.

Karo belaisvių stovyklų ir GULAG‘o lagerių paplitimas dabartinėje Lietuvos teritorijoje

1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinės Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Prancūzija ir Didžioji Britanija, vykdydamos savo įsipareigojimus Lenkijai, rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Prasidėjo II pasaulinis karas. Į nelaisvę buvo paimta daugybė karių. Pirmosiomis karo dienomis buvo pradėta kurti karo belaisvių ir internuotųjų lagerių sistema.

Remiantis istoriku Norman‘u Davies, nuošalyje palikus įvairaus pobūdžio tarpines stovyklas, tiekimo stovyklas, apdorojimo stotis ir tardymo centrus, Europoje vyravo penki pagrindiniai stovyklų tipai: 1. Karo belaisvių stovyklos, kuriose buvo laikomasi Ženevos konvencijos reikalavimų. Jas administravo reguliariosios kariuomenės pajėgos; 2. Karo belaisvių stovyklos, neatitinkančios Ženevos konvencijų reikalavimų; 3. Darbo stovyklos, administruojamos Valstybinės darbo tarnybos; 4. Koncentracijos stovyklos, administruojamos sovietinio Gulago ar nacių SS; 5. Mirties stovyklos, kurias SS steigė tam, kad greitai išžudytų kuo daugiau žmonių.

II Pasaulinio karo metais Vokietijos teritorija (o vėliau ir okupuotos teritorijos) buvo suskirstyta į karines gynybos apygardas. Iš viso jų buvo 17. Per 1941–1944 metus Vokietijoje ir jos okupuotose šalyse buvo įsteigta 211 „oflagų“ ir „stalagų“, kuriuose kalėjo 33 tautybių karo belaisviai. Žodis „stalag“ yra vokiško pavadinimo „Stammlager für kriegsgefangene Mannschaften und Unteroffiziere“ trumpinys, nurodantis, kad tai yra karo belaisvių eilinių ir puskarininkių stovykla. Santrumpa „oflag“ reiškia „Offizierslager für kriegsgefangene offiziere“ – tai tik karininkams karo belaisviams skirta stovykla. Tačiau neretai juose kartu su karininkais kalino ir kareivius.

Šiuo laikotarpiu Klaipėdos kraštas priklausė I gynybos rajonui, kurį apėmė Rytų Prūsija (kurios sudėtyje buvo istorinis Klaipėdos kraštas), vėliau dalis okupuotos Lenkijos bei Tilžės–Gumbinės karališkosios apygardos teritorija. Lietuvoje ir Klaipėdos krašte iki II Pasaulinio karo pabaigos buvo įkurta 12 karo belaisvių stovyklų. Taigi galime sakyti, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje per trumpą laiką buvo sukurtas plataus masto karo belaisvių stovyklų tinklas, kuriame daugiausiai buvo kalinami Sovietų Sąjungos kariai. 1941-1944 m. Lietuvoje mirė arba buvo nužudyta 168-172 tūkst. sovietinių karo belaisvių.

Sovietų Sąjungos (toliau – SSRS) vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos jau 1939 m. rugsėjo 19 d. įsakymu buvo įkurta SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (toliau – NKVD) Karo belaisvių valdyba.

Keičiantis karo eigai ir Vokietijai pralaimint mūšius, Lietuvos teritorija buvo okupuota Sovietų Sąjungos. 1944 m. liepos 4 d. – 1945 m. sausio 28 d. Raudonosios armijos 1-ojo Pabaltijo ir 3-iojo Baltarusijos frontų kariuomenėms užėmus Lietuvą, jos teritorijoje buvo įsteigti 6 karo belaisvių lageriai su lagerių skyriais. Didžiąją dalį juose įkalintų belaisvių sudarė nelaisvėn paimti Vermachto Kuršo grupės, atkirstos nuo vakarinėje Latvijos dalyje buvusių Vokietijos kariuomenės dalinių bei Rytų Prūsijoje ir Lenkijoje veikusių Vokietijos pajėgų kariai.

Nuo 1939 m. iki 1955 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir Rytų Prūsijoje Vokietija, ir Sovietų Sąjunga sukūrė visą karo belaisvių ir internuotųjų lagerių sistemą. Rytų Prūsijoje 1941-1944 m. veikė 13 nacistinių karo belaisvių stovyklų, iš kurių 3 buvo istoriniame Klaipėdos krašte. Dar 9 lageriai buvo įkurti okupuotoje Lietuvoje. Iš viso veikė 12 lagerių tinklas. Nuo 1944 m. iki 1955 m. Lietuvoje veikė 36 Sovietų Sąjungos lagerių skyriai karo belaisviams ir civiliams asmenims kalinti bei 3 specialiosios ligoninės, skirtos karo belaisviams.

NACIŲ LAIKAI

Priverstinio darbo stovyklos Šilutės apskrityje

Antrojo pasaulinio karo metu 1939-1945 m. įvairiose Europos vietose Vokietija kūrė karo belaisvių stovyklas (lagerius). Jie buvo suskirstyti pagal tam tikrą tvarką. Už karo belaisvius buvo atsakingos Vermachto (Vokietijos ginkluotojų pajėgų) įstaigos.

Kol Macikų kaime 1941 m. buvo įsteigta karo belaisvių stovykla „Stammlager 331“ (oficialiuose dokumentuose vadinta „Stalag 331“), Šilutės apylinkėse funkcionavo karo belaisvių izoliavimo punktai, kuriuose buvo laikomi Antrojo pasaulinio karo pradiniu periodu į nelaisvę patekę Lenkijos, Prancūzijos, Belgijos kariai.

Pirmieji karo belaisviai Šilutės apskrityje buvo lenkų kariai. Jie atvežti 1939 m. spalio mėnesį. 40 karo belaisvių atliko kelio Šilutė-Užlekniai-Urbiškiai tvarkymo ir tiesimo darbus. 1940 m. birželio mėnesį šiame kelio ruože dirbo 52 lenkų karo belaisviai. Jie buvo laikomi laikinuose barakuose Kalveliškių belaisvių stovykloje (Kalveliškiai – buvęs kaimas Šilutės rajono savivaldybėje, Šyšos pakrantėje, dabar Pagrynių gyvenvietės dalis).

1940 m. liepos mėnesį į Kalveliškius buvo atgabenti Belgų karo belaisviai, jie taip pat dirbo kelio tiesimo darbus Šilutės apskrityje, Pagrynių kaime. Išlikusiame 1940 m. liepos 6-23 d. laikotarpio algalapyje išvardinta 50 belgų karo belaisvių. Pastarieji galėjo pakeisti iki tol čia buvusius lenkų karo belaisvius, nes jie finansiniuose apskrities dokumentuose toliau nėra minimi. Belaisviai taip pat dirbo statybos ir remonto darbus Šilutės-Urbiškių, Verdainės-Pašyšių ir Meišlaukių vietovėse. Vėlesniais metais dalis belaisvių buvo išdalinti ūkininkams, pas kuriuos ir dirbo. Lenkijos istorikas Z. Lietz‘as rašo, kad Šilutės apskrityje įvairius darbus dirbo 450 belgų karo belaisvių.

Šilutėje taip pat buvo karo belaisvių iš Prancūzijos. Apie tai liudija žinutė vietiniame laikraštyje „Amtliches Nachrichtenblatt des Kreises Heydekrug“ (Šilokarčemos apskrities oficialiųjų žinių laikraštis). 1941 m. liepos 4 d. numeryje įdėtame skelbime buvo ieškoma žmonių, mokančių prancūzų kalbą. Šie žmonės turėjo padėti bendrauti su prancūzų ir belgų karo belaisviais.

<…>

Dabartiniame Šilutės rajone taip pat veikė civilių gyventojų prievartinės darbo stovyklos. Pagal Leibo Koniuchovskio surinktus duomenis, Šilutės darbo stovyklų kompleksą sudarė 6 stovyklos. Jos buvo įkurtos Piktaičių, Meišlaukių, Šilvių, Stubrių, Versmininkų kaimuose ir Šilutės mieste.

Be civilių gyventojų ir karo belaisvių į prievartines darbo stovyklas buvo uždaromi ir žydai. Buvo atrenkami darbingo amžiaus vyrai ir jaunuoliai įvairiems darbams darbo stovyklose, nes, mobilizavus vyrus į karą, trūko darbininkų.

Nuo II Pasaulinio karo pradžios nacistinė Vokietija kūrė priverstinio darbo ir karo belaisvių stovyklas. Toks stovyklų tinkas buvo sukurtas ir dabartiniame Šilutės rajone. Nuo 1939 m. iki 1941 m. veikė 7 priverstinio darbo stovyklos. Juose dirbo lenkų, belgų, prancūzų karo belaisviai bei civiliai gyventojai.

Sovietinių karo belaisvių stovykla Macikuose 1941-1943 m.

Macikuose įkurti karo belaisvių stovyklą pasirinkta neatsitiktinai. Ši gyvenvietė, kaip ir visas Klaipėdos kraštas, nuo 1422 m. priklausė Vokiečių ordinui, vėliau Prūsijos valstybei, 1871-1919 m. – Vokietijai. 1920-1923 m. kraštas lakinai buvo perduotas valdyti Prancūzijai, 1923-1939 m. – priklausė Lietuvai.

1540 m. mokesčių mokėtojų sąrašuose minimas vietinis gyventojas Matzas (Matthias) Kure. Manoma, kad nuo šio žmogaus pavardės kilo gyvenvietės pavadinimas. XVII a. įkurtas Macikų dvaras. XX a. pr. dvarui priklausė apie 400 ha. žemės.

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, 1924 m. Macikų dvarą išsinuomojo Lietuvos krašto apsaugos ministerija, o vėliau nupirko dalį dvaro pastatų ir teritorijos (apie 70 ha žemės), kuriose įrengė kareivines ir kitus reikalingus pastatus. Iki 1939 m. pradžios čia buvo apsistojusi Lietuvos kariuomenės septintojo žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulko įgula.

1939 m. kovo 22 d. Hitleriui pareiškus ultimatumą Klaipėdos kraštas buvo perduotas Trečiajam reichui. Lietuvių karinis dalinys atsitraukė ir paliko gerai įrengtą kareivinių teritoriją.

<…>

Macikuose karo belaisvių stovykla pradėta įrenginėti 1941 m. Pasak Dovydo Stučkaus, Armalėnų kaimo gyventojo, kurio namai buvo apie 200 metrų nuo Macikų lagerio ribos, lagerio statybomis iš pradžių užsiėmė laisvai samdomi darbininkai, vėliau karo belaisviai. Tai patvirtina Šilutės apskrityje gimusio ir Tilžėje gyvenusio mašinisto Makso Baumgardto pasakojimas. Jo teigimu, Tilžės statybinė Steino firma 1941 m. rugpjūčio 25 d. nusiuntė dirbti į Macikų karo belaisvių stovyklą nemažai savo darbininkų.

Vienas iš pirmųjų Macikų lagerio paminėjimų yra iš vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (toliau – SD) vado 1941 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 8, 3 priedo, kuriame be kitų karo belaisvių stovyklų minima ir Macikuose įkurta karo belaisvių stovykla „Stammlager 331 (I C)“.

1941 m. Macikuose įkurta karo belaisvių stovykla dėl įvairių žinybinių, organizacinių pertvarkymų ir kitų priežasčių ne kartą keitė savo pavadinimą.

Kai kurių autorių teigimu, Macikų lageris iš pradžių vadinosi „Stalag 331“, o 1941 gruodžio 12 d. buvo pervadintas į „Stalag 1 C Heydekrug“. Kitais duomenimis, „Stalag 331“ buvo įsteigtas 1941 m. balandžio 9 d., pervadintas į „Stalag 1 C Heydekrug“ 1941 m. spalio 10 d.

Karo belaisviai  

Duomenys apie karo belaisvių skaičių Macikų lageryje labai svyruoja. Pasak istorikų Vyganto Vareikio ir Hektoro Vitkaus, 1941 m. įkurta lagerio teritorija buvo 2,9 ha dydžio ir talpino apie vieną tūkstantį žmonių. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad pirmomis karo dienomis lageryje buvo uždaryta apie 300 belaisvių. Iki 1941 m. rugsėjo vidurio jų skaičius išaugo iki 700–800. Kitais duomenimis nurodoma, kad lageryje 1941 m. liepą kalėjo 2-3 tūkst., vėliau jų skaičius augo.

Kalinimo sąlygos buvo diferencijuojamos pagal kalinių pilietybę. Žiauriausiai buvo elgiamasi su Sovietų Sąjungos kariais, nes jiems nebuvo taikomos 1929 m. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais normos.

Apie elgesį su karo belaisviais galima sužinoti iš išlikusių KGB, NKVD apklausos protokolų. 1944 m. KGB Šilutės operatyvinės grupės viršininkas majoras Zujevas apklausė netoli lagerio gyvenusį Dovydą Stučkų, o NKVD leitenantas Nikitinas apklausė Zigmantą Ščiutskį ir Emą Pietch. Protokoluose nurodoma, kad stovyklos administracija ir prižiūrėtojai su SSRS belaisviais elgdavosi žiauriai. Juos mušdavo, marino badu, vertė dirbti sunkiausius darbus, už menkiausius prasižengimus buvo uždaromi į spygliuota viela apraizgytus narvus, kuriuose dažnai kankindamiesi mirdavo.

Šių parodymų laikyti visiškai patikimais negalima. Visų pirma nėra aišku, kodėl buvo pasirinkti būtent šie liudytojai. Nėra žinoma, ar jie parodymus atėjo duoti savo noru, taip pat nežinomas jų tolimesnis likimas. Kai kurie pateikti faktai leidžia abejoti pateikiamos informacijos tikrumu, pateikiamos nuogirdos apie kalinių skaičių. D. Stučkus užsimena apie belaisvių nuodijimą dujomis, tokios informacijos daugiau niekur neaptinkama. Tačiau negalima į juos neatsižvelgti. Apklausos protokoluose nurodomos masinės palaidojimo vietos ūkininko Koblenco žemėje, dabartiniame Armalėnų kaime. Atskleidžiama, kad dalis belaisvių mirė nuo šiltinės. Šiuos faktus patvirtina kiti liudytojai bei atlikti archeologiniai tyrimai.

Anot liudininko D. Stučkaus, 1942 m. lageryje buvo laikoma apie 7 tūkstančius karo belaisvių. Šį skaičių jis sužinojo iš lagerį saugojusių karių. Sovietų karo belaisviai buvo laikomi ypatingai sunkiomis sąlygomis, jokios paramos jie negaudavo. Maitino neskustomis bulvėmis, burokais, duonos davė labai mažai. Nuo sunkaus darbo ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų kasdien numirdavo iki 40 kareivių per dieną. Iš pradžių juos laidodavo vienoje duobėje šalia lagerio, už kelio, o vėliau veždavo į ūkininko Koblenco laukus.

Plačiau apie palaidojimus ūkininko Koblenco žemėje papasakojo Laučiuose gyvenusi Hilda Petraitytė. Ji pasakojo, kad į iškastas duobes negyvų SSRS karių lavonus kraudavo dviem aukštais: „Į vieną duobę sudėdavo 10 žmonių po to pildavo chlorkalkių ir vėl kartodavo, nes daugelis mirė nuo dėmėtosios šiltinės“. Palaidojimus matė pati, kai vykdavo į Šilutę. Duobes laidojimui kasdavo ir mirusiuosius neštuvais nešdavo patys rusų kariai. Jos teigimu, iš viso čia galėjo būti palaidota apie 2 tūkstančiai karių.

Apie lageryje buvusią šiltinę duomenų suteikia ir vokiečių kariškis Adamas Falkowskis. Jis į Šilutę buvo atkeltas tarnauti 1941 m. rugsėjo mėnesio pradžioje. A. Falkowskis iš draugų sužinojęs, kad 1941-1942 m. žiemą belaisvių stovykloje kilo šiltinės epidemija ir dėl įšalusios žemės buvo labai sunku užkasti lavonus.

D. Stučka taip pat pasakojo, kad ypač daug sovietų karo belaisvių Macikuose žuvo 1942-1943 m. žiemą. Iš lagerio juos išgabendavo rogėmis, suguldytus nuogus ir basus. Jų kūnai buvo juodi. Laidodavo du kartus per dieną, iki pietų ir po pietų po 20-25 žmones.

Kitas liudininkas Zigmantas Ščiutskas, dirbęs Verdainės malūne, nutolusiame 500 metrų nuo Macikų lagerio, teigė iš sargybinių girdėjęs, kad rusų belaisviai mirė iš bado ir nuo epidemijų. Jo teigimu lageryje kalėjo 7-8 tūkst. žmonių, iš jų rusų buvę 700-800 žmonių: „Vieniems išmirus, atveždavo naujų ir jų laukuose yra užkasta ne vienas tūkstantis“. Tačiau šie skaičiai verčia abejoti pateikta informacija, nes tuo metu didžiąją dalį karo belaisvių sudarė SSRS kariai. Šį teiginį patvirtina kita NKVD apklausta liudytoja E. Pietch, kuri gyveno už 1 km nuo lagerio. Ji pasakojo, kad Macikų lageryje buvo apie 6-7 tūkst. karo belaisvių, didžiąją dalį sudarė SSRS kariai. Su jais buvo elgiamasi žiauriai, jie buvo mušami bei varomi į sunkiausius darbus.

Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD įsakymus ir instrukcijas, iš sovietinių karo belaisvių turėjo būti atrenkami priešiški elementai, paskui jie sunaikinami. Taip buvo daroma ir Macikų lageryje. Šiuo klausimu užsiėmė gestapo tarnautojas W. Schmidtas. Jis turėjo užduotį iš karo belaisvių atrinkti žydus ir „politrukus“. Jie buvo išvežami į greta Pagėgių esantį mišką ir ten sušaudomi. Vieta pasirinkta neatsitiktinai, nes ten veikė karo belaisvių stovyklą „Oflager 53“. Tokios belaisvių atrankos nuo 1942 m. sausio mėnesio buvo atliktos 3 ar 4 kartus. Šių akcijų metu galėjo būti išvežta sušaudyti mažiausiai 20-25 belaisviai.

Masiškai mirštančių sovietinių karo belaisvių vietoje buvo atvežama naujų belaisvių iš likviduotos Priekulės karo belaisvių stovyklos „Stalag 63“. 1942 m. liepos mėnesį į Macikų lagerį buvo atgabenta 1200 raudonosios armijos karo belaisvių. Nėra žinomas net apytikris Macikų lageryje žuvusių sovietinių karo belaisvių skaičius. Vokiečių istorikas Christoph‘as Dieckmann‘as teigė, kad Macikų lageryje galėjo žūti mažiausiai apie 3-5 tūkst. sovietinių karo belaisvių.

Sovietinių belaisvių kalinimo sąlygos kiek pagerėjo 1943 m. pabaigoje. Jiems pradėta mokėti už darbą, už kuponus belaisviai galėjo įsigyti tabako arba sintetinių riebalų. Gaudavo paskaityti laikraštį rusų kalba „Zaria“. Kas turėjo giminaičių, okupuotoje teritorijoje galėjo parašyti atvirutę į namus. Visa tai buvo susiję su belaisvių verbavimu į generolo Andriejaus Vlasovo vadovaujamą Rusijos išsivadavimo armiją (ROA), kuri turėjo kartu su vokiečiais kovoti prieš Raudonąją armiją.

1941 m. įkurta karo belaisvių stovykla veikė iki 1943 m. Šiuo laikotarpiu tikslus karo belaisvių ir mirusiųjų skaičius nėra žinomas. Vokiečių istoriko C. Diechmann manymu, žuvusiųjų skaičius siekia apie 3-5 tūkst.  

Be the first to comment on "Macikų karo belaisvių stovyklos ir GULAG‘o lageriai 1941-1955 m. I dalis"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*