Kalėdos prie Nemuno

Kalėdas pajusdavau su pirmuoju sniegu: iš tikrųjų su pirmosiomis šaltomis naktimis, kai lapkritį žolė, krūmai ir gluosniai ir plikos medžių šakos pasidabindavo šerkšnu, ir pasaulis atrodė toks nuostabus, tarsi gražus paveikslas iš pasakų šalies. 

Kai užšaldavo upeliai ir upės, o Nemuną pereiti galėjai pėsčiomis, darbą nutraukdavo keltas. Vieną naktį iškrito sniegas ir nepaliaujamai snigo keletą dienų, o pusnys buvo tokios aukštos, kad siekė vyrams kelius. Kaime nuolat girdėjosi rogių skambaliukų garsai ir visi šlaitai – žemi ir statūs, vaikams tapo rogučių trasa.

Dieną švietė saulė, o naktį plačiame dangaus skliaute mirgėjo žvaigždės. Mėnulio šviesoje melsvame fone sniegas blizgėjo tarsi brokatas. Sniegas dengė žiemkenčius ir tildė žingsnius. Pakilę vėjo gūsiai blaškė iškritusį sniegą ir stūmė į aukštas kalvas.

Nuo šiol kiekvienas kaimas gyveno savame pasaulyje – Pagulbiniai, Baltupėnai, Kalveliai – visi kaimai, esantys arti Nemuno, ypač nausėdijos ir vienišos girininkijos, įsikūrusios tankiuose erdviuose miško plotuose. Apšriūtai, Leipgiriai, Žardeliai ir Smaladaržis, taip pat Rydelsbergas, visus vienijo Viešvilės parapija, ryto ir vakaro maldos pritariant fisharmonijai: „Atkelk aukštus vartus, atidaryk plačiai duris, Viešpats ateina“.

Daugelis jų buvo zalcburgiečių palikuonys, kurie savaip tokiu metu gilino savo tikėjimą. Kitokie garsai, tokie pat iškilmingi, reikalaujantys artistiškumo, sklido iš prezentoriaus buto: fortepijonu keturiomis rankomis seserys dvynukės – Gertrūda ir Kėtė – grojo Šuberto ir Bacho kūrinius… Netgi samdomi darbininkai savo kamarose džiaugėsi akordeono garsais. Ir jeigu vėliau išeisi į šaltą naktį, tyloje galima išgirsti nuostabius dangaus garsus.

Taip buvo…

Ir valtininkų parvykimas, mano, vaiko akimis, taip pat rodė, kad ateina Kalėdos.

Viešvilėje, Pagulbiniuose ir Baltupėnuose gyveno nemažai valtininkų šeimų, taip pat baidokų valtininkai ir Kuršmarių baržų savininkai. Jie visi bandė pasiekti namų uostą, kol jis nespėjo užšalti. Trapėnuose (dabar Nemanskoje – vert.p.), kitoje upės pusėje, buvo įrengta dirbtinė prieplauka. Viešviliečiai savo transporto priemones plukdydavo į senąjį Nemuną arba į Viešvilės upelį.

Supustytos sniego masės padalino Viešvilę į dvi dalis, kaip ir siaurojo geležinkelio dvi stotys – Viešvilės vakarinė ir Viešvilės rytinė. Rytinė dalis – tai senasis turgus ir bažnyčia, o vakarinė atsirado iš karališkojo Viešvilės dvaro. Ten viskas atrodė nauja ir labai patrauklu: apylinkės teismas, šalia nauja mokykla, malūnas su šliuzais  prie tvenkinio, erdvi ir šviesi tarsi pilis girininkija, paštas ir milžiniška lentpjūvė.

Bet tarp šių dviejų miestelio dalių tęsėsi neapsaugota nuo pusnių klevų alėja, kur buvo sunku įveikti sniego barjerą. Žinoma, per kelias dienas sniegas buvo įveiktas: nuvalytas ir sutryptas. Šen bei ten  išminti takai tiesėsi per laukus ar pas kaimynus.

Tai buvo laimingas laikas. Žmonės gyveno savo nameliuose, šildomuose koklinių  krosnių, uždarytomis langinėmis, ant stalo žibalinė lempa, aplink kurią sėdėjo susirinkusi šeima. Tai buvo  nuoširdžių pašnekesių valandos, kur vyras ir žmona palankiai vienas kitą išklausė, kur supratimas ir mintys, nedrąsios, iš sielos gelmių, kurias vargu kas nors atspėjo. Tai buvo tarsi spalvingas paveikslas, nutapytas iš troškimų bei norų, kuriame galėjai rasti save ar atpažinti kitą.

Motina galėjo vėl mažiesiems atsakyti į jų klausimus. Vaikai susimąstę ir ramūs žaidė ir niūniavo  dainelę, išmoktą mokykloje.

O už viso to buvo Kalėdos.

„Išdygo rožė…“ – niūniavo jie, nors tam dar nebuvo laikas.

Tėvas atsinešęs Bibliją arba Č. H. Sperdženo (Č. H. Spugeon) pamokslų knygas ar Dž. Bunjano (J. Bunyan) „Piligrimo keliones“ skaitydavo iki kol buvo laikas miegoti.

Klasės buvo perpildytos mergaičių ir berniukų, nes į mokyklą sugrįždavo laivininkų vaikai, kurie vasarą praleido valtyse be pamokų. Jiems buvo įdomu viskas, kas vyksta žmogaus gyvenime.

Tuo metu kaip tik prasidėjo religijos pamokos apie Kalėdų istoriją…

Jeigu žiūrėtum pro langą, galėtum pamatyti toli už pievų link Nemuno Trapėnus ant stataus kranto, taip pat plytinę ir bažnyčią, kur saulės šviesa įžiebusi milijardus kibirkščių…

Meilės laikas…

„Viską, ką turiu – auksą, brokatą, plonas medžiagas, gražuole, pigiai pirk iš manęs ir dar gauk ką nors“ – vėlyvą vakarą apsnigtame beržyne šviesus vyriškas balsas dainavo savo mylimajai, kurią laikė glėbyje. „Tik tamsi naktis žino, ar sandėris įvyko…“ Visa tai priklausė tyliam slaptam nakties laikui, kai poros susirasdavo viena kitą, susitikdavo už kaimo miškelyje ar bažnyčios šešėlyje po klevais. Susitikdavo toli, prie mažos katalikų bažnyčios alėjoje, vedančioje į Rydelsbergo dvarą. Šaltis jiems nebaisus, o dangus jiems įžiebė daugybę šviesų, kurias jis turėjo surinkti.

Jūrininkų dukterys buvo pačios gražiausios, protingos, įdegusios vasaros saulėje, apsirengusios pagal naujausią madą, todėl, kad jos vasarą dažnai vykdavo į miestą. Vasara įsimylėjėlius buvo išskyrusi, tad dabar daugelį nepabučiuotų bučinių reikia grąžinti. Jie užbaigtų laukimą ir šventą Kūčių vakarą įvyktų sužadėtuvės, gal net santuoka neatėjus pavasariui…

Ir tikrai – visada buvo keletas šeimų, kurių mylimieji bučiuodavosi po Kalėdų eglute, kuriose seniai nupirkti auksiniai žiedai ir auksinė grandinėlė su maža širdele. Nebuvo namų, kuriuose dukterys nebūtų ant palangės auginusios mirtos.

Linksmų švenčių!

Pagaliau išaušus Kūčių dienai, ji buvo švenčiama jausmingai, visa širdimi. Svečiai jau atvykę. Neretai juos tekdavo rogėmis pasitikti siaurojo geležinkelio stotelėje Šusternuose ar Vilkdaubyje.

Neįmanoma apsakyti pasiruošimą, gardžius ir pikantiškus kvapus, kurie persmelkė visų namų kambarius, Kalėdų eglutę – graži šventė, sujaudinusi visus. Į vakarą žmonės, apsitūloję kailiais, išėjo į bažnyčią. Prie užeigų, čiuožyklų ir prie bažnyčios stovėjo rogės, atvykusios iš aplinkinių kaimų. Trapėnų ir Viešvilės bažnyčių varpai skambino vienas kitam.

Laimingas ir palaimintas, malonę nešantis Kalėdų laikas.

Dar kaime buvo žmonių, kurie kitoje tuometinės Rusijos pasienyje, Georgenburge, turėjo giminių ir pažįstamų, daugiausia jūreivių, kurie Kalėdas šventė dviem savaitėmis vėliau, pagal rusų kalendorių. Ištisos šeimos lipo į roges ir per žiemos mišką važiavo ten, kur viskas prasidėjo iš naujo. Rusijos pasienietis gavo rublį – jis žinojo už ką.

– Pašol!, – sakė jis.
– O mes jam:
– Linksmų Kalėdų!

Iš vokiečių kalbos išvertė Regina Meškauskienė.
Daugiau apie Paul Brock sužinoti galima paspaudus čia