Kad prakalbėtų – daug pasakytų. I dalis

Žingsniuodamas vieškeliu į Žemaičių Naumiestį, kur sėmiausi mokslo išminties, turėjau daug laiko viską apsvarstyti ir įvertinti. Štai kad ir tas vieškelis iš Švėkšnos į Naumiestį – žvyruotas, patogus, platus. Tik pavasarėjant kai kur pašalas iškilnoja žemę. O į vakarų pusę veda vien šunkeliai.
Iš serijos „Nauja – gerai užmiršta sena“. 

Kaip gyvą paveikslą regiu pirmąją kelionę į Šilutę: suaugę sėdi vežimo priekyje, o aš – gale ant šieno glėbio ir žvelgiu į priekį. Važiuojame Jaunių girios pakraščiu, kastinkeliu – iš griovio iškasta žemė sudaro šio keliuko dangą. Jis duobėtas. Arklys, priėjęs kelio gilią duobę, sustoja nesiryždamas toliau žengti, bet dėdė sukerta botagu, bėris puola į vandenį, o keleiviai rankomis griebiasi atramos, kad neiškristų. Iš duobės kiekvienas ratas išrieda apkibęs dumblais, anot K.Donelaičio „žemes bjaurias išplėšdamas teškina šmotais“.

Tada maniau, kad valdžia nesirūpina nutiesti gero kelio iš Žemaitijos į Klaipėdos kraštą, vieškelis Švėkšna – Naumiestis atsirado kaip pasienio kelias. Pasirodo, viskas buvo kur kas sudėtingiau.

Kelio amžius – šimtmečiai

Kai man į rankas pateko žinomo istoriko Zenono Ivinskio knyga „Lietuvos prekyba su Prūsais. Pirma dalis iki XVI amžiaus pabaigos“, buvau labai nustebęs regėdamas žemėlapį, kur nubrėžta kelio Katyčiai – Naumiestis – Švėkšna schema. Z.Ivinskis, išstudijavęs Kryžiuočių ordino, Prūsijos archyvus, teigia, kad tas vieškelis iš Katyčių į Švėkšną esąs labai senas ir penketą šimtmečių turėjęs, kaip dabar sakoma, strateginę reikšmę – jungė Prūsiją ir Livoniją. „15-ojo amžiaus pabaigoje ir 16-ojo pradžioje, – rašo mokslininkas, – iš Lietuvos į Prūsus vedą keliai šakojosi daugiausiai aplink Nemuną ir šiaurinėje Rytprūsių dalyje. Nuo Nemuno ėjo svarbūs keliai į Žemaičius. Vienas jų ėjo per Katyčius (Coadjuthen), Naumiestį, Klaipėdą, Nemmersatt‘ą (Besočius). Palangą, Grabuvą, Liepoją į Kuršą. Tai buvo labai svarbus vieškelis. Dėl savo Dėl savo patogumo į Livoniją jis buvo dažnai naudojamas“.

Kokios aplinkybės paskatino nutiesti šitą kelią? Mūsų sąmonėje gyvas vaizdinys, kad po 1410 m. Žalgirio mūšio Kryžiuočių arba dar vadinamas Vokiečių ordinas neteko savo galios ir neberodė noro užimti naujų teritorijų, pavyzdžiui, Žemaitijos. Istoriniai faktai rodo ką kitą – ordinas dar ilgai siekė užvaldyti Baltijos pajūrį, žemę ties Palanga.

Vytautas, derėdamasis su kryžiuočiais su dėl būsimos sienos, padarė didelių nuolaidų. Z.Ivinskis rašo, kad Lietuvos didžiajam kunigaikščiui buvo aišku, jog „Žemaičių riba yra Nemuno žiotys, Kuršių marios, jūra. Tai esančios senos ir tikros Žemaičių sienos, tačiau dėl „geros taikos“ Vytautas sutiko atsisakyti Klaipėdos su ruožu per tris mylias nuo jūros“.

Tokia nuostata buvo įrašyta 1422 m. Melno taikos sutartyje: ordinas atsisakė Žemaitijos, bet Nemuno žemupys su Klaipėda liko kryžiuočių nuosavybe. Sienos riba nebuvo tiksliai nustatyta ir dėl jos ne kartą ginčytasi. „Pasiekęs esminius tikslus, Vytautas dabar gana abejingai vertino konkrečią sienų topografiją, – rašo istorikas Edvardas Gudavičius. – Taigi išliko gerų santykių su Vokiečių ordinu ir Vokietijos imperatorius prioritetas“. Vadinasi, jau Vytauto laikais buvo sudarytos sąlygos laisvai keliauti pasienio zona.

Apleistų žemių apgyvendinimas

Žinome, kad per karą šios Vokiečių ordinu dabartinio Šilutės rajono žemės buvo apleistos, gyventojai išžudyti, pabėgę ar išvaryti į nelaisvę. Labai iškalbingi rajono kaimų pavadinimai: Girininkai, Meškinė, Vilkų kampas, Šyliai. Pasak „Žemaitijos istorijos autorių“, tos žemės buvusi dykra – „miškas ir apaugusi teritorija, kurios atskiruose ruožuose žemaičiai buvo sukirtę gynybines užtvaras. Šiose ištuštėjusiose žemėse taip pat gyventa, tačiau gyventojų būta labai reta“. Būsimojo pasienio zonos padėtį galime įsivaizduoti perskaitę kryžiuočių kelių aprašymus. Per mūsų rajoną tų maršrutų buvo keletas, bet tik vieno parašyme minima tokia detalė: prie Minijos „galim pirmą kartą gauti maisto“, o už 5 mylių Bareikiuose „galima gauti antrą kartą maisto“. Tai liudijimas, kad sodybų buvo tik reta kur, tas pačias riteriai apiplėšdavo, bet žmonių į vergiją neimdavo, kad per kitą žygį vėl galėtų atimti žemaičių, kuršių, gyvulius, paukščius, duonelę. Užtat dažnai kronikose rašoma, kad žygiuojant būtina krūmus praskinti, klampias vietas, upių perkėlas išgrįsti. Kai kur užrašyta, kad tuo maršrutu tink žygiuoti žiemą. Tai netiesioginis patvirtinimas, kad tada mūsų rajone buvo daug pelkių, klampių vietų.

Kryžiuočių žygiavimo kryptys buvo tokios: iš Klaipėdos link Švėkšnos ir tolyn į Žemaitiją; iš Ventės rago link Veiviržo ir link Kvėdarnos; iš Šyšos pro Šilutę, per Mirglono upelį link Bikavos ir Jūros upių. Neminėsime riterių maršrutų iš Tilžės, Ragainės.

Pažymėję žemėlapyje kryžiuočių žygiavimo kryptis, matome, kad jie būsimojo pasienio zoną kirsdavo statmenai ir traukdavo gilyn į Žemaitiją. Taigi vieškelį Katyčiai – Naumiestis – Švėkšna suformavo ne riteriai. Jis atsirado po Melno taikos (1422), kai į būsimas pasienio apylinkes kėlėsi gyventojai. Tada žmonės jį nutiesimui skatinami ūkinių, prekybinių poreikių. Istorikų nuomone, pasienio kolonizacija prasidėjo nuo XV amžiaus antrojo ketvirčio. Kad žmonės lengviau įsikurtų, didysis Lietuvos kunigaikštis ar kitas stambus žemvaldys naujakurius atleisdavo nuo prievolių, dažniausiai 10-čiai metų.

Reikia stebėtis, kaip greitai žmonės grįžo į apleistas žemes. Tai įvyko maždaug per 70 – 80 metų, beje, abejose sienos pusėse. Švėkšna minima 1509 m. bažnyčios įkūrimo akte. Miestelyje ir apylinkėse gyveno gana daug žmonių, nes veikė 12 karčemų, minimas dvaras, administracinis ir prekybinis centras, susisiekimo punktas.

Pakeliui į Gardamą, Laukstėnų kaime, gyvavo dvaras: archyve yra išlikęs 1584 m. dvarelio valstiečių sąrašas, kuriame paminėtos 19 šeimos.

1553-1555 m. matininkas išmatavo Švėkšnos dvaro žemes ir akte pažymėjo, kad jos ribojasi su Rietavo, Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme. 1562 m. Gardamas buvo vaitystės centras ir jam priklausė šie kaimai: Gardamas, Juodžiai, Vanagiai.

1451 – 1485 metais raštuose minimas Katyčių kaimas, priklausęs Jurbarko seniūnijai. 1568 m. Katyčiuose pastatyta bažnyčia.

Minėti faktai akivaizdžiai patvirtina, kad pasienio apylinkėse gyveno daug žmonių, kad čia intensyviai ūkininkauta. Atrodo, kad kelias Katyčiai – Naumiestis – Švėkšna galutinai susiformavo po 1466 metų, kada pasibaigė Lenkijos ir Vokiečių ordino 13 metų karas.

Prekybos vieškelis

15 – 16 amžiuje didelė prekių dalis buvo gabenama Nemunu, todėl žemupyje išaugo keletas prekybinių centrų: Ragainė, Tilžė, Viešvilė. „Seniausias punktas yra Ragainė, – rašo Z.Ivinskis. – Vėliau Tilžė buvo sujungta, iš vienos pusės, per Labguvą su Karaliaučiumi, iš kitos – su Katyčiais – Klaipėda (…) Apie 1540 metus iš Tilžės ėjo jau trys keliai: senais vieškelis į Katyčius, kelias į Viešvilę ir naujai atsiradęs kelias į Tauragę“. Tada išaugo kelio Katyčiai – Naumiestis – Švėkšna svarba, nes buvo įjungtas į vandens ir sausumos kelių sistemą. O per potvynius, šąlant, kai Nemunu neplaukdavo laivai, šiuo keliu prekeiviai ypač dažnai keliaudavo.

Štai išrieda pirkių vežimai iš Klaipėdos. Iš pradžių važiuoja ordino riterių pramintais keliais pro Skomantus ar Veiviržėnus iki Švėkšnos. Riteriai per dieną dažnai nužygiuodavo po 3 mylias, nes turėdavo įveikti daug kliūčių (prūsiškoji arba germaniškoji, mylia buvo beveik 5,5 km). Pirklių vežimai rieda greičiau ir per dieną nuvažiuoja po 40 – 50 km. Pailsėję Švėkšnoje, kitą dieną jie pasiekia Katyčius, kur vėl geros sąlygos pailsėti.

Iš čia vežimai rieda iki Rukų, tada pasuka link Nemuno, kol privažiuoja Vingio dvarą, įsikūrusį ant Nemuno kranto. Ko gero, čia nakvodavo, kad kitą dieną dvaro keltininkai perplukdytų vežimą, prekes į kitą Nemuno krantą, o iš čia į Tilžę, iš kur šakojasi keliai į Prūsijos gilumą. Kaip matome, kad tame kelyje, kuriuo šiandien automobiliu nulekiame per kelias valandas, žmonės užtrukdavo maždaug savaitę, o gal ir ilgiau.

Sunku tiksliai pasakyti, ar kelionėje keisdavo arklius, kaip buvo įprasta pašto gabenimo tąsoje. Aišku, kad kelionės sėkmė priklausydavo ir nuo oro sąlygų: pabjurusiai keliais tekdavo ilgiau važiuoti – neužmirškime, kad seniau kelias buvo prastas, duobėtas, pavasarį, rudenį sunkiai pravažiuojamas.

Rieda pirklių vežimai

Kokios prekės būdavo vežamos šiuo pasienio keliu? Pirkliai gabendavo druskos, vilninių medžiagų, geležies ir jos dirbinių, silkių bei kitokių prekių. Prekeiviai užsukdavo į dvarus, kur „svečias buvo itin laukiamas, nes suteikdavo informacijos apie pasaulį. Pakalbis su svečiu, vaišingumas, leidęs gana ilgai pratęsti svečiavimąsi, buvo charakteringas dalykas“ – rašo Petras Čeliauskas knygoje „Knygnešių pėdsakai Švėkšnoje“ (2003 m). Dvaras iš atvykėlių įsigydavo retesnių gėrimų, prieskonių, įvairesnių prabangesnių dalykų, medžiagų, o kai kurią žemės ūkio produkciją pirkliams parduodavo arba išmainydavo. Be to, dvaras savo valdose galėjo pasirūpinti keliautojų saugumu. „Žemaičių pajūris ir kitas kelias į Prūsus niekada nebuvo tikras, – rašo Z.Ivinskis. – Čia reikėdavo saugumo raštų, čia keliaująs pirklys nuolat buvo pavojuje. Žemaičiai dažnai tą kelią pastodavo, nepraleisdavo pravažiuoti, apiplėšdavo, net užmušdavo važiuojančius“.

Iš pasienio, kaip ir iš visos Lietuvos, išveždavo vaško, medaus, medžio pelenų, miško (rastų arba šiek tiek apdirbtos medienos), kailių, odų – tai, ką pirkdavo Hanzos miestai. Profesorius J.Rauktys teigia, kad Švėkšnos apylinkių miškai pradėti kirsti 15 a. Mediena buvo plukdoma Veiviržu į Miniją, Nemuną arba vežama keliais į Tilžę, Klaipėdą. Taigi, kad vežimai prikrauti rąstų, pasiektų paskirties vietą, būtinai reikėjo vieškelius remontuoti, gerai prižiūrėti.

Nuo 16 a. pradžios prekybos mastai vis didėjo. Kaip teigia E.Gudavičius, tuo metu „lietuviai prekiavo Klaipėdoje, Tilžėje, Ragainėje, o vokiečiai – Žemaitijoje“. Visoje Lietuvoje ėmė kurtis vokiečių tautybės žmonės. „Nuo 16 a. pradžios stambieji didikai sau parsigabendavo iš Prūsų amatininkų, faktorių, t.y. prekybininkų, kurie jų miškus pardavinėjo, ruošdavo statybines medžiagas, degino pelenus, kitais žodžiais tariant, buvo jų prekybiniai agentai“ – taip atsiradusį didikų norą prekiauti apibūdina Z.Ivinskis.