Kuršių ir lietuvininkų žuvienės

kelios pastabos, rengiant žuvienės virimo čempionatus.

Imuosi šio nedėkingo darbo, tikėdamas, kad skaitytojai sugebės suprasti lietuvių virtuvės ir kalbos turtingumą bei grožį.
Vincentas Sakas,
nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Jau visai netrukus, rugsėjo 3 dieną, Šilutėje, Mažųjų laivų uoste, bus surengtas Šilutės vizitine kortele jau tapęs aštuntasis Žuvienės virimo čempionatas.  

Komandos varžysis, kas išvirs gardžiausią žuvienę. Prie puodų susirungs ne tik Lietuvos komandos, bet ir šilutiškių draugai bei partneriai iš kitų kraštų.

„Šilainės kraštas“ sulaukė Melnragėje gyvenančio nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako straipsnį, kuriame jis aprašo, kaip žuvienes anksčiau virdavo Kuršių marių pakrančių žmonės. Jis taip pat siūlo ir kai kurias galimas Šilutės žuvienės virimo čempionato pataisas. Jose, kaip galima būtų varžytis, pabrėžiant šių vietų kulinarinį paveldą. Kulinarijos žinovas taip pat siūlo prisiminti ir keletą jau greičiausiai užmirštų receptų.  

Kuršiai kopininkai, gyvenę Kuršių Nerijoje: Krance, Šarkuvoje, Rasytėje, Pilkopoje, Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Karvaičiuose, Juodkrantėje, Alksnynėje, Smiltynėje žuvienę virdavo savotiškai, kitoniškai nei aplinkinės sarmatų (aisčių, baltų) gentys, nes žuvienė jiems buvo apeiginis sakralinis valgis ir turėjo griežtas gamybos taisykles. Buvo tikima, kad jų nesilaikant nesisekdavo žvejyba arba net pradės mažėti žuvų jūroje ir mariose.

Kuršiai žemininkai, gyvenę Baltijos jūros pakrantėse nuo Melnragės (kuršiškai Melnais rags, lietuviškai – Juodas ragas) iki Rygos, taip pat šių taisyklių griežtai laikydavosi.

Kuršiai kopininkai pirmiausia išvirdavo nuovirą (zivju sula) iš žuvienei geriausiai tinkamų žuvų: pūgžlių arba ešerių, kurie žuvies nuovirui suteikdavo ypatingą, išskirtinį skonį ir kvapą.

Kuršiai žemininkai zivju sulą virdavo iš menkaverčių jūros žuvų arba žuvų nuopjovų, galvų su svogūnais, morkomis, krapais arba peletrūnais. Bet virdavo ne ilgiau valandos ir būtinai daugiau dėdavo morkų, nuo kurių žuvies sultinys įgaudavo skaidrumo ir gražią auksinę spalvą. Beje, verdant žuvies sultinį, jokiu būdu negalima uždengti dangčiu, nes sultinys gausis neskanus ir neskaidrus, neįgaus dūmų kvapo.

Suvirusias žuvis ir daržoves išversdavo, pagardindavo tik druska, po to sultinį perkošdavo, kad gautųsi švarus ir skaidrus.

Žuvies sultinys būna drumstokas, kai jis verdamas vien tik iš karpinių žuvų.

Priklausomai nuo to, kiek yra užteršti vandenys, kokiu pašaru šeriamos dirbtiniai auginamos žuvys (lašišos, upėtakiai, karpiai, plačiakakčiai, sterlės, šamai, unguriai ir pan.) žuvies sultinys taip pat gali gautis drumstas, balkšvas. Kai kas siūlo sultinį skaidrinti kiaušinio baltymu, o kai jis susitrauks, – išgriebti.

Aš asmeniškai tokio kulinarinio metodo nepripažįstu, nes jis taikomas kitų šalių virtuvėse ir negali būti naudojamas kuršių kulinarijos pavelde.

Atvėsęs, pastovėjęs žuvies nuoviras (zivju sula) sustingsta, tampa skaidriais, kvapniais, gardžiais drebučiais. Ypatingas žuvies nuoviro bruožas – tirštumas, primenantis skystus klijus, jis būdavo naudojamas žuvienėms, žuvies padažams, užpilams, įvairiai žuviai drebučiuose gaminti, dažnai, ypač vasarą, patiekiamas kaip atskiras patiekalas – atšaldytas, stingdytas patiekiamas su karštomis virtomis bulvėmis.

Būtent tokiais žuvies nuoviro drebučiais – zivju sula su karštomis virtomis bulvėmis mane vaišindavo 1964-1969 metais tėvas ir sūnus Mikeliai Engelynai, Marija Bezrukovaitė – Kairienė Nidoje, Jakučiai Preiloje.

Kitoje Kuršmarių pusėje gyvenę lietuvininkai – šišioniškiai žuvies nuoviro drebučius gamindavo su pienu, nuo ko jie tapdavo gražiai baltais ir tai buvo krikštynų, vestuvių, šeimos subėgimų švenčių pagrindinis užkandis, ypač kai drebučius patiekdavo su karštomis bulvėmis apibarstytas krapais.

Tikroji žuvienė (zivina) būdavo ruošiama paprastai: zivju sulą sudėdavo į puodą, užvirindavo, tada įdėdavo paruoštus tiktai vienos vienintelės žuvies rūšies didesnius gabalus, kad kiekvienam žmogui tektų po vieną – du, vėl užvirindavo be dangčio ir puodą nukeldavo nuo ugnies, to pakakdavo, kad žuvis išvirtų nepraradusi savo maistingų bei aromatinių medžiagų ir kad išlaikytų savo stangrią konsistenciją, neištežtų, nesuirtų, o svarbiausia, kad nedingtų ypatingai švelnus aksominis skonis ir tik jautria nosimi užuodžiamas ypatingas kiekvienos žuvies savaiminis kvapas.

Lėkštėn dėdavo žuvies gabalus ir užpildavo žuvies sultiniu. Tai yra aukštasis meistriškumas, kai kiekviena žuvis turi savo nepakartojamą ypatingai švelnų skonį ir kvapą: vienokia žuvienė būna iš sterko, kitokia – iš syko, dar kitokia – iš žiobrio ir t.t, ir pan.

Savo išskirtinį skonį ir aromatą turėdavo lydekos, lyno, karpio, karšio, makrelės, menkės, lašišos, perpelės, sterlės, sturio (būdavo seniau sočiai ir tokių eršketinių žuvų), šamo, šlakio, ungurio, uoto, vėgėlės žuvienės (tiesa, kuršiai jūrinėms žuvims, taip pat ir unguriui, šamui ir vėgėlei, dėdami į žuvienę, būtinai nulupdavo odą, nes nuo jos žuviena, juoba žuvienė apkarsta).

Dar vienas kuršių kulinarijos paveldo žuvienių virimo dalykas: ungurio, šamo ir vėgėlės šios trys skirtingos žuvienės būdavo verdamos be žuvienės sultinio iš ešerių ar pūgžlių, nes šios žuvys ir ilgiau verda, ir turi savo nepakartojamą skonį bei kvapą.

Štai toje kuršių autentiškoje žuvienėje būdavo tik viena vienintelė žuvies rūšis.

Jei kas dėdavo kelias žuvis, ypač kai į žuvienę kraudavo ungurį su kitomis žuvimis, tai visiems kuršiams būdavo žinoma, kad jis nėra tikras žvejas ir apie natūralų žuvies skonį ir žuvienės subtilumus visiškai nieko neišmano.

Tarybiniais laikais Nidos žvejas jaunasis Mikelis Engelynas, pokarinių į Nidą atkakėlių žvejų verdamas sriubas su bulvėmis ir ištežusiomis žuvimis tiesiog niekindavo, o šitų sriubų virėjus vadino „muļķīgs kā otu“  (kvailys per visą pilvą). Kuršiams OTAS YRA PILVAS, O UOTAS – ŽUVIS.

Kuršiai kopininkai, kurių palikuonys gyvena Vokietijoje, sako: „Īsta zivina ir viena zivis, divas zivis – vācu zupa, trīs – cūka samazgas“ (Tikra žuvienė yra su viena žuvimi, dvi žuvys – vokiečių sriuba, trys – kiaulių jovalas).

Beje, būtina pastebėti, kad tikrieji žvejai niekada nemaišo sterko su starku. Nes sterkas yra žuvis – Kuršių marių karalius, o starkus – gandras.

Klaipėdos krašto lietuvininkai – šišioniškiai ir Karaliaučiaus krašto lietuvininkai – būrai žuvienei sultinį virdavo taip pat, kaip ir kuršiai. O kai ruošdavo žuvienę, tai į žuvies sultinį būtinų būtiniausiai įpildavo trečdalį nenugriebto pieno arba grietinėlės, kurių jie turėjo daugiau negu sočiai, ir tik tada jame užvirindavo žuvies gabalus. Virdavo tris – keturias minutes.

Taigi, teisingai, t.y. klasikinei žuvienei privalo būti panaudotas sultinys, kuriame jau buvo išvirti pūgžliai arba ešeriai, arba abi žuvys kartu, kurie sultiniui suteikia ypatingą aromatą ir kvapą.

Klasikinė žuvienė turi būti verdama tik iš vienos rūšies žuvų

Tai rodo ir istoriniai duomenys: žuvienė visada buvo vadinama konkrečios žuvų rūšies vardu, pvz., karpio žuvienė, karšio žuvienė, lašišos žuvienė, lyno žuvienė, sterko žuvienė, sterlės žuvienė, šamo žuvienė, ungurio žuvienė, žiobrio žuvienė ir pan. Jokiu būdu kuršiai nevirdavo nei žuvienės, nei žuvies sriubų iš gružlių (kilbukų) ir stintų, o senieji kuršiai žemininkai, gyvenę Palangoje ir Šventojoje, kai kaimiečiai žemaičiai virdavo savo bulbynes ar daržovynes su stintomis, tiesiog juos niekindavo, vadindami paršais.

Žuvies sriuba (zivju zupa) atsirado vėliau germaniškos virtuvės įtakoje, kai į žuvienę buvo dedamos morkos, bulvės, pastarnokų arba petražolių šaknys, ropės, netgi įvairios kruopos. Beje, tokios vokiškos žuvienės buvo pradėtos virti ir Rusijoje, kai Rusijos imperatorės Jekaterinos II įsaku 1762 metais prie Volgos buvo apgyvendinti vokiečių kolonistai tam, kad Rusijoje būtų pradėti auginti javai, gaminami miltai, vystoma garlaivių statyba ir upeivystė, užsiimama pelningu žuvininkystės, gyvulininkystės verslais, nes rusais tų dalykų, darbų, verslų nemokėjo.

Kalbant apie Lietuvą, joks save gerbiąs pamario arba pajūrio žvejas niekada nei į žuvienę nedėdavo daržovių, nei pačios žuvies nevalgydavo nei su duona, nei su daržovėmis, ypač bulvėmis. Tik virdami bulvienę, daržovienę, grybienę ar kruopinę į jas dėdavo žuvį ir taip gaudavo ne žuvienę, o sriubą su žuvimi.

Būtina pabrėžti, kad senovėje kuršių virtuvės įtaka lietuvių ir latvių gentims buvo didžiulė, ypač žuvies patiekalų gamybai. Todėl net iki Antrojo pasaulinio karo, iki rusų okupacijos Lietuvos gyventojai, gyvenę palei upes ir ežerus, žuvienę gamindavosi kuršiškai: pirmiausia išvirdavo žuvų sultinį, paskui jame šutindavo didesnius žuvies gabalus.

Tarpukario metais Nemuno pakrančių, Rusnės, Šilutės, Drevernos, Kintų, Ventės, taip pat Tauragnų, Ignalinos žvejai profesionalai vertino tik kuršišką žuvienę, be jokių bulvių, kruopų, grietinės, sviesto.

Žuvienės virimo čempionatas

Šilutėje, jau kelinti metai rengiami žuvienės virimo čempionatai. Ir 2011 metais rugsėjo 10  dieną Šilutėje vyko trečiasis žuvienės virimo čempionatas, kuriame prie savo žuvienės katilo rungėsi žuvienės virimo meistrai ir meistrienės, kovojantys dėl Žuvienės virimo čempiono titulo.

Šventėje dalyvavo keletas atvykėlių iš kitų Lietuvos regionų, bet daugiausia virėjavo pamario krašto žmonių, kurie įrodė vieną – jie yra ateiviai – atkakėliai į pamario kraštą su savo svetima atsineštine kultūra, su savo žemdirbių artojų kulinarijos paveldu ir maisto gamybos tradicijomis, nes visi kaip vienas virė ne žuvienes, o žuvies sriubas, kurias aš galiu išskirstyti taip:
– bulvienės su žuvimi,
– daržovienės su žuvimi,
– kruopienes su žuvimi,
– lepeškienė su žuvimi (dzūkai grybus voveraites vadina lepeškomis)

Taigi, žuvienės virimo čempionatas neatliko savo švietėjiškos misijos, neišmokė virti tikros žuvienės, o atskleidė organizatorių neišmanymą, kas yra Pamario krašto kulinarijos paveldas.

Blogiausia, kad šventėje niekas nežinojo, kad Pamario (Drevernos, Kintų, Mingės, Priekulės, Rusnės, Šilutės, Ventės ir kitų vietovių) lietuvininkų žvejų žuvienės būtinai privalėjo būti verdamos su tikru kaimišku pienu arba tikra kaimiška grietinėle.

Manau, jei organizatoriai būtų iš anksčiau paruošę žuvienės virimo reikalavimus, nurodę kokie priedai (ingredientai), kokie prieskoniai iš vis netinka žuvienei, nurodę, kad verdant žuvienę iš vis negalima uždengti dangčio, nurodę kokias malkas būtina naudoti žuvienės virimui, žiūrovai būtų galėję ragauti ir vertinti amūro, bretlingių, ešerio, lyno, karoso, karpio, karšio, kiršlio, kuojos (mekšro), lašišos, lydekos, lyno, makrelės, menkės, ožkos, plakio, peledės, perpelės, plačiakakčio, plekšnės, raudės, salačio, sazano, silkės, syko, skersnukio, sterlės, sterko, strimelių, šalvio, šamo, uoto, ungurio, upėtakio, ungurio, ūsoriaus, vėjažuvės, žiobrio ir dar kitokių žuvienių subtilius nepakartojamus skonius ir kvapus, o ne srėbti bulvienes su suirusiais, patežusiais žuvies gabalais.

Siūlau Šilutės organizatoriams rengti žuvienės virimo čempionatus pagal aštuonias kategorijas:

Klasikinė kuršiška žuvienė (aukso medalis ir tai patvirtinantis diplomas)

Žuvienei sultinys verdamas iš ešerių ir pūgžlių su svogūnais ir morkomis ne virš degančio laužo, o tik virš juodalksnio žarijų su atviru dangčiu, kad sultinys prisigertų sklindančių žarijų dūmų. Sultinys iškošiamas, žuvelės išmetamos. Žuveles galima virti surištas į marlę. Gautas skaidrus sultinys užverdamas, į jį sudedamos tik vienos rūšies žuvų gabalai ir šutinami neilgiau 10 min.

Vertinimo komisijai dalyviai turi pristatyti ir iš anksčiau paruoštų žuvienės sultinio drebučių.

Kulinarinei kūrybai plačias galimybės suteikia įvairiausios žuvys bei aromatinės žolelės ir prieskoniai. Gali būti amūro, bretlingių, ešerio, lyno, karoso, karpio, karšio, kiršlio, kuojos (mekšro), lašišos, lydekos, lyno, makrelės, menkės, ožkos, plakio, peledės, perpelės, plačiakakčio, plekšnės, raudės, salačio, sazano, silkės, syko, skersnukio, sterlės, sterko, strimelių, šalvio, šamo, uoto, ungurio, upėtakio, ungurio, ūsoriaus, vėjažuvės, žiobrio, t.y. tų žuvų, kurios veisiasi ir gyvena Lietuvos vandenyse. Išimtį sudaro stintos, iš kurių verdant žuvienę dingsta jų tikrasis skonis ir kvapas. Taip pat seliavos, kurios yra reliktinės tik kai  kurių ežerų ir todėl ypatingai brangios delikatesinės žuvys.

Lietuvininkų šišioniškių klasikinė žuvienė su pienu (sidabro medalis ir tai patvirtinantis diplomas).

Žuvienei sultinys verdamas iš ešerių ir pūgžlių su svogūnais ir morkomis ne virš degančio laužo, o tik virš žarijų su atviru dangčiu, kad sultinys prisigertų sklindančių žarijų dūmų. Sultinys iškošiamas, žuvelės išmetamos. Žuveles galima virti surištas į marlę. Gautas skaidrus sultinys išmaišomas su vienu penktadaliu kaimiško tikro pieno, užverdamas, į jį sudedamos tik vienos rūšies žuvų gabalai ir šutinami neilgiau 10 min.

Vertinimo komisijai dalyviai turi pristatyti ir iš anksčiau paruoštų žuvienės sultinio drebučių.

Kulinarinei kūrybai plačias galimybės suteikia įvairiausios žuvys bei aromatinės žolelės ir prieskoniai. Gali būti amūro, bretlingių, ešerio, lyno, karoso, karpio, karšio, kiršlio, kuojos (mekšro), lašišos, lydekos, lyno, makrelės, menkės, ožkos, plakio, peledės, perpelės, plačiakakčio, plekšnės, raudės, salačio, sazano, silkės, syko, skersnukio, sterlės, sterko, strimelių, šalvio, šamo, uoto, ungurio, upėtakio, ungurio, ūsoriaus, vėjažuvės, žiobrio, t.y. tų žuvų, kurios veisiasi ir gyvena Lietuvos vandenyse. Išimtį sudaro stintos, iš kurių verdant žuvienę dingsta jų tikrasis skonis ir kvapas. Taip pat seliavos, kurios yra reliktinės tik kai  kurių ežerų ir todėl ypatingai brangios delikatesinės žuvys.

Bulvienės su žuvimi sriuba (bronzos medalis ir tai patvirtinantis diplomas)

Bulvienė (bulvių turi būti dvigubai daugiau negu kitų daržovių) su įvairiomis daržovėmis įvairiai supjaustomos, sudedamos į verdantį vandenį ir verdama virš degančio laužo su uždaru dangčiu, kad į verdamą sriubą neprikristų laužo degėsių. Baigiant virti sudedami vienos arba kelių žuvų gabalai. Grietinė nededama.

Kulinarinei kūrybai plačias galimybės suteikia įvairiausiai supjaustytos bulvės ir daržovės, pasirinktos įvairios žuvys bei aromatinės žolelės ir prieskoniai.

Daržovienės su žuvimi sriuba (bronzos medalis ir tai patvirtinantis diplomas)

Įvairiausių daržovių įvairiausiomis proporcijomis daržovienė su žuvimi verdama virš degančio laužo su uždaru dangčiu, kad į verdamą sriubą neprikristų laužo degėsių. Baigiant virti sudedami vienos arba kelių žuvų gabalai. Grietinė nededama.

Kulinarinei kūrybai plačias galimybės suteikia įvairiausiai supjaustytos įvairiausios daržovės, pasirinktos įvairios žuvys bei aromatinės žolelės ir prieskoniai.

Grybienės su žuvimi sriuba (bronzos medalis ir tai patvirtinantis diplomas)

Atskirų rūšių arba mišrūs tik Lietuvos miškų grybai turi sudaryti 1/3 sriubos priedų. Kitos daržovės įvairiausiomis proporcijomis ir įvairiausiai supjaustytos grybienėje su žuvimi verdamos virš degančio laužo su uždaru dangčiu, kad į verdamą sriubą neprikristų laužo degėsių. Baigiant virti sudedami vienos arba kelių žuvų gabalai. Grietinė nededama.

Kulinarinei kūrybai plačias galimybės suteikia įvairiausi Lietuvos miškų grybai, įvairiausiai supjaustytos įvairiausios daržovės, pasirinktos žuvys bei aromatinės žolelės ir prieskoniai.

Kruopienės su žuvimi sriuba (bronzos medalis ir tai patvirtinantis diplomas)

Kruopos arba grūdai (avižos, grikiai, kviečiai, miežiai, rugiai, soros) turi sudaryti 1/3 sriubos priedų. Kukurūzai ir ryžiai nededami. Įvairiausių daržovių įvairiausiomis proporcijomis kruopinė su žuvimi verdama virš degančio laužo su uždaru dangčiu, kad į verdamą sriubą neprikristų laužo degėsių. Baigiant virti sudedami vienos arba kelių žuvų gabalai. Grietinė nededama.

Kulinarinei kūrybai plačias galimybės suteikia įvairiausios kruopos ar grūdai, įvairiausiai supjaustytos įvairiausios daržovės, pasirinktos įvairios žuvys bei aromatinės žolelės ir prieskoniai.

Lietuvininkų šišioniškių pieniška daržovienės su žuvimi sriuba (bronzos medalis ir tai patvirtinantis diplomas)

Įvairiausių daržovių įvairiausiomis proporcijomis pieniška daržovienė su žuvimi verdama virš degančio laužo su uždaru dangčiu, kad į verdamą sriubą neprikristų laužo degėsių. Baigiant virti sudedami vienos arba kelių žuvų gabalai. Grietinė nededama.

Kulinarinei kūrybai plačias galimybės suteikia įvairiausio riebumo pienas, grietinėlė, įvairiausiai supjaustytos įvairiausios daržovės, pasirinktos įvairios žuvys bei aromatinės žolelės ir prieskoniai.

Kitų tautų žuvies sriubos (garbės svečio medalis ir tai patvirtinantis diplomas)

Kadangi kitos Europos tautos nebemoka virti tikros žuvienės ir verda tik žuvies sriubas, tai kviesti svečiai gali dalyvauti svečių teisėmis su savo krašto žuvies sriubomis, kaip anglai su fish soup, airiai su anraith eise, bulgarai su rybena čorba, čekai su rybi polivka, estai su uhaa, islandai su fiskisupa, ispanai su sopa de pescado, italai su zuppa di pesce, latviai su zivju zupa, prancūzai su bouillabaisse (bujabes), slavai su rybnaja uha, suomiai su kalakeitto arba lohikeitto ir pan.

Receptai  

Kad Šilutės rajone gyvenantys išmoktų ir suprastų lietuvininkų žuvies sriubų skonius, kvapus ir ypatumus, pridedu kelis įdomesnius lietuvininkų – šišioniškių žuvies sriubų receptus. Visi receptai pritaikyti mūsų dienoms. Tik vienas įspėjimas – verdant šias sriubas negalima naudoti parduotuvinių pieno produktų, nes tai yra netikę pieno pakaitalai. Būtina naudoti tik kaimiškus šviežius pieno produktus.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad šių žuvies sriubų gamybos būdas (technologija) iš esmės skiriasi nuo įprastos valstietiškos sriubos virimo, nes pirma puode apkepinamos daržovės ir tik po to ant jų pilamas iš anksčiau paruoštas žuvų sultinys (jokiu būdu ne iš pakelių, o iš tikrų tikriausių ešeriukų ir pūgžlių).

LIETUVININKŲ – ŠIŠIONIŠKIŲ KARŠIO SRIUBA SU GRIETINĖLE

Vienai porcijai reikia:

• 50 g virtų bulvių,
• 50 g virtų morkų,
• 20 g svogūnų,
• 20 g kaimiško sviesto,
• 100 g žuvies sultinio,
• 120 g kaimiškos grietinėlės,
• 80 -100 g karšio gabalo,
• 2 g krapų,
• 2 g druskos.

Puode įkaitinti 20 g kaimiško sviesto (geriausiai lydyto), bet jokiu būdu ne parduotuvinio, nes 20 metų, kai Lietuvos pieno kombinatais sviesto negamina, apkepinti 20 g svogūnų kubelių, kol visiškai suminkštės, tada sudėti kubeliais supjaustytas virtas bulves ir morkas ir kepinti 5 minutes. Po to į puodą supilti 100 g žuvies sultinio, įmesti lauro lapą, užvirinti, lauro lapą išmesti, viską pertrinti per sietą, sudėti atgalios į puodą, įpilti 120 g kaimiškos grietinėlės, bet jokiu būdu ne parduotuvės, nes 20 metų, kai Lietuvos pieno kombinatais tikros grietinėlės negamina, 80-100 g didesniais gabalais supjaustytų karšių ir, užvirinus, pavirti 2 minutes. Sriubą nukelti nuo ugnies, pagardinti druska, smulkiai sukapotais krapais.

Bandelės su rūkytu bretlingiu ir kiaušiniu

500 g šaldytos sluoksniuotos tešlos plokšteles sudėlioti ant miltais pabarstyto stalo ir atlaidinti, kiekvieną plokštelę supjaustyti 10×10 cm dydžio kvadratėliais. Į kvadratėlio vidurį dėti arba rūkytą bretlingį arba vieną šprotą iš konservų dėžutės ir omleto gabalėlį. Kvadratėlio kraštus teptuku aptepti kiaušinio plakiniu, sulenkti, kad gautųsi trikampis ir suspausti pirštai, kad kraštai suliptų.

Trikampėlius dėti ant kepimo popieriumi išklotos skardos, aptepti kiaušinių plakiniu ir kepti 180 C 30 minučių. Vienos bandelės išeiga – 40 g.
KLAIPĖDOS (Mėmelio ) PIENIŠKA LAŠIŠOS SRIUBA SU VYNU

Vienai porcijai reikia:

• 80 g lašišos filė,
• 50 g virtų bulvių,
• 20 g svogūnų,
• 20 g kaimiško sviesto,
• 20 g baltojo sauso vyno,
• 100 g žuvies sultinio,
• 120 g kaimiško pieno,
• 3 g peletrūnų,
• 2 g druskos,
• žiupsnelio maltų baltųjų pipirų.

Puode įkaitinti 20 g kaimiško sviesto (geriausiai lydyto), apkepinti 20 g svogūnų kubelių, kol visiškai suminkštės, tada sudėti 50 g didesniais gabalėliais supjaustytų virtų bulvių ir kepti ne daugiau 5 minučių. Į puodą įpilti 20 g baltojo sauso vyno ir dar kepti, kol vynas išgaruos. Po to į puodą supilti 100 g žuvies sultinio, įmesti lauro lapą, užvirinti, įpilti 120 g kaimiško pieno, 80 g didesniais gabalais supjaustytos lašišos filė ir, užvirinus, pavirti 5 minutes. Sriubą nukelti nuo ugnies, lauro lapą išmesti, pagardinti druska, maltais baltaisiais pipirais ir smulkiai sukapotais peletrūnais.

KINTŲ PIENIŠKA SRIUBA SU ŽUVIES KUKULIAIS

Kintai prieš karą buvo garsus kurortas ir čia buvo net 5 restoranai

Vienai porcijai žuvies kukuliams reikia:

• 60 g maltos žuvies,
• 20 g kiaušinio,
• 20 g kaimiškos grietinės,
• 20 g maltų džiūvėsėlių,
• druskos,
• šviežių arba džiovintų peletrūnų,

Vienai porcijai pieniškos sriubos reikia:

• 30 g saliero gumbo kubelių,
• 30 g petražolės arba pastarnoko šaknies kubelių,
• 10 g svogūnų kubelių,
• 10 g kaimiško sviesto,
• 10 g kvietinių miltų,
• 250 g kaimiško pieno,
• 10 g kaimiškos grietinės,
• 3 g druskos.

Kiaušinį suplakti su grietine, druska ir peletrūnais, paskui išmaišyti su malta žuvimi ir džiūvėsėliais. Dviejų šaukštų pagalba suformuoti 4 pailgus kukulius. Puode svieste apkepinti saliero, petražolės šaknies ir svogūno kubelius, kol jie suminkštės, paskui užberti miltus ir dar 2 minutes pakepti. Tada įpilti pieną ir virti 10 minučių. Sriubą perkošti, daržoves ištrinti per sietą į sriubą. Sudėti žuvies kukulius ir išvirti. Patiekiant, dar pagardinti grietine, galima užbarstyti krapų arba peletrūnų lapelių. Dėl gražumo į vidurį įdėti keptos, virtos ar garintos lašišos kubelį.

Ir keletas pastabų apie stintų kepimą

Kuršiai kopininkai, gyvenę Kuršių nerijoje, stintas kepdavo arba aliejuje arba perpus su lydytu sviestu. Išdarydavo jas taip, kad liktų galvos be žiaunų ir ikrai ar pieniai be vidurių su pūsle. Žuveles pavoliodavo miltuose ir kepdavo tiek, kad jos taptų gruzdžiomis, traškiomis, „štyvomis“ – kad paėmus už uodegos jos stačios stovėtų, net nelinktų. Taip paruoštas stintas galima ir būtina valgyti su visa galva, ašakomis, pelekais ir uodega (būtinai pasidažant į krienų pavilgą), nes visa tai lengvai bei skaniai sukramtoma ir daug tikro kalcio mūsų organizmui suteikia. Be to čiabuviai kuršiai, norėdami ilgiau gardžiuotis nepakartojamu stintų skoniu ir kvapu, keptas stintas marinuodavo išskirtinėje zalclakėje (rasale, sūryme). Didžiausią paklausą Mėmelyje, Karaliaučiuje, Tilžėje (buvo vežama net į Berlyną) turėjo silpnais parūkytos vytintos stintos, kurioms nedingdavo išskirtinis skonis ir kvapas.