Kunigaikščio Mindaugo karūnavimo karaliumi – mūsų valstybės sukūrimo dieną – liepos 6-tąją, turėjome puikią progą prisiminti viduramžiais ją kūrusius karžygius bei sumaniuosius mūsų valdovus. Tą dieną taip pat galime kalbėti ir apie tuos, kurie visada tikėjo, kad anksčiau ar vėliau bus atkurtas valstybingumas. Ir tyliai bei nuosekliai dirbo, kad tas tikėjimas būtų skleidžiamas. Taip visą gyvenimą darė kunigas Petras Vincentas Stukas, už nuopelnus Bažnyčiai įvertintas aukštu prelato vardu. Nuo 1976 metų iki neseno laiko jis buvo Švėkšnos Švento Jokūbo bažnyčios klebonas.
Dar kartą prisiminti šį šviesų žmogų Valstybės įkūrimo dienos proga paskatino į rankas netikėtai patekusi knygelė „Prelatas Petras Vincentas Stukas. Ora et lebora“, išleista praėjusiais metais. Gražus prierašas po pavadinimu „50 metų Kristaus vynuogyne“ ir nusako jos esmę – ji skirta prisiminti jo veiklą per pusšimtį prelato kunigavimo metų.
Ši sukaktis Švėkšnos bažnyčioje iškilmingai buvo minima 2014 metų birželio 29-tą, per Šv. Petro ir Povilo vardo dieną. Tai buvo didelės iškilmės, į kurias bažnyčioje rinkosi ne tik šios, bet ir aplinkinių parapijų tikintieji, svečiai. Iškilmingų Šv. Mišių metu jubiliatą sveikino kunigai, Žemaičių vyskupas, sveikinimą atsiuntė ir Romos popiežius Pranciškus. Taip dar kartą visiems paliudindamas garbingus prelato P.V.Stuko nuopelnus.
Tuomet ir gimusi mintis, kad apie tai būtų galima parašyti ir, sudėjus į atskirą knygą, išleisti. Taip kalbėjo paprašytas prisiminti šio leidinio atsiradimą prelatas P.V.Stukas. Džiaugiasi jis šia knyga, tačiau šypsodamas pastebi, kad viskas vyko gal kiek per gretai – ne viską į ją pateko, kai ką galima būtų buvę parašyti ar padaryti kitaip. Tačiau šiandien ši knyga jau gyvena savo gyvenimą, pasakodama apie kunigo P.V.Stuko gyvenimo kelią. O antraštei paimtas jo dažnai kartojamas lotyniškas posakis „ora at lebora – melskis ir dirbk“ ir nusako šio šviesaus kunigo gyvenimo kelią ir būdą.
Knyga sudaryta iš keleto skyrių. Visi jie įdomūs, atskleidžiantys vienas ar kitas prelato P.V.Stuko savybes, aprašo jo padarytus darbus. Tačiau vis tik pati vertingiausia ir įdomiausia dalis – jo paties prisiminimai, jo paties pasakojimas apie savo gyvenimą, artimus žmones, padarytus darbus, suburtus jiems atlikti parapijiečius. Būtent iš šio pasakojimo kunigas atsiskleidžia kaip patraukli asmenybė, aplink kurią būrėsi žmonės. Jie tikėjo jo žodžiu, vertino jo darbus, ir, paskatinti ar paraginti, būrėsi bendriems darbams, bendrai maldai. Tuo pačiu visa tai ir buvo savotiškas pasipriešinimas esamai okupacinei sistemai. Kunigo buvimas greta su visais – teikė žmonėms vilties ir ramybės. Nors tiesiogiai apie tai prelatas ir nerašo, tačiau tai puikiai juntama iš jo pasakojimo.
Kitose dalyse atsiminimai kunigų, kurie drauge su būsimu prelato studijavo teologiją, kartu dirbo ar kitaip bendravo. Dar kituose skyriuose yra sudėti atsiminimai, kuriuose jų autoriai pasakoja, kaip susipažino, kaip bendravo ar kokius bendrus darbus darė. Yra ir sveikinimų prelatui dalis.
Knyga gausiai iliustruota. Čia galima pamatyti ne tik prelato jaunystės nuotraukas, bet ir daugybę kitų jau istorija tapusių vaizdų. Taip pat yra ir dviejų Romos Popiežių – Benedikto XVI ir Pranciškaus atsiųsti dokumentai – prelato vardo suteikimas 2008 metų lapkritį, sveikinimai 80 metų sukakties bei kunigystės 50-mečio proga.
Šią knygą prelatui padėjo išleisti būrys talkininkų. Iš jo prelatas išskyrė Reginą Raicevičienę bei Dalią Dirgėlienę. Knygos viršelį puošia nuostabi Danutės Gailiūnienės fotografija, kuri ir atskleidžia visą prelato Petro Vincento Stuko esmę.
Be the first to comment on "Gyvenimą skyręs ne tik maldai, bet ir tikėjimui"