Turtinga Rusnės mozaika iš šaktarpio skaitinių

Nors Rusnė niekuomet nebuvo dėmesio šešėlyje, tačiau pastaruoju metu jos žvaigždė (o tiksliau salos žemė su kanalais, vandenys su žuvimis ir nendrėmis, vėjas su danguje skraidančiais paukščiais, ir, žinoma, žmonėmis su savo istorija, lūkesčiais bei ambicijomis) suspindo dar ryškiau. Naujausią impulsą suteikė prieš kelias savaites dienos šviesą išvydusi Stasio Mėlynausko knyga „Rusnė. Šaktarpio skaitiniai“. Kaip galima spręsti jau iš pačio pavadinimo – tai iš dalių sudėtas pasakojimas apie didžiausią Lietuvoje salą bei visa, kam dėmesį skyrė patyręs ir ilgametis Šilutės krašto žurnalistas S. Mėlinauskas.

Spinduliai 

Pradžiai apie tuos džiaugsmus, arba spindulius, nesenai nušvietusius Rusnę. Visų pirma – tai pagaliau pastatyta be galo ilgai laukta estakada per užliejamą kelią į salą, kuri, kaip šypsodamiesi sako rusniškiai, Rusnę sujungė su Lietuva. Tuo pačiu įsibėgėjimu sutvarkytas, ar gal tiksliau sakant, nutiestas naujas kelias iš Šilutės į Rusnę. Taip pat prieš kelis mėnesius išėjo Rusnėje gyvenančio Kęstučio Demerecko kone visą gyvenimą rengta knyga „Nemuno delta. Penkių šimtmečių akimirka“. Joje – beveik visais įmanomais pjūviais išnagrinėta šios didžiausios Lietuvos upės delta – nuo istorinio formavimosi, jos svarbos amžių bėgyje, jos pokyčių fiksavimo įvairių amžių žemėlapiuose, žmonių gyvenimo joje. Visa to centre – Rusnės sala. Ir štai pagaliau – puiki nesenų laikų bei dabartinio gyvenimo kronika papasakota daugiau kaip pusšešto puslapių knygoje „Rusnė. Šaktarpio skaitiniai“.

Pasakojimai

Kitaip nuo panašaus pobūdžio vietoves aprašančių knygų, šioji sudaryta iš ilgesnių ar trumpesnių atskirų pasakojimų apie įvykius Rusnėje, jos įvairių likimų žmones. Iš viso tai ir susidėlioja salos vaizdas – atsiskleidžia dabartis, suvokiama jos praeitis. Šiais pasakojimais autorius nesistengia rekonstruoti salos praeities specialiai ieškodamas kokių istorinių faktų: atitinkamose vietose toji pasimato per dabar čia gyvenančius, ar ne taip senai į Amžinąjį gyvenimą išėjusių žmonių likimus. Tad jei trumpai – šie šaktarpio skaitiniai – tai pasakojimai apie dabartinį, ar bent jau netolimų laikų gyvenimą Rusnėje.

Saloje gyvenantys žmonės turi ką prisiminti, ką papasakoti. Daugelio jų likimai spalvingi ir įdomūs. Šiaip Rusnė iki ne taip seno laiko buvo ne itin patraukli vieta gyvenimui – žmonės čia nesiveržė. Tačiau ilgainiui po karo apsigyvenę žmonės sudarė čia naują, savitą ir įdomią bendruomenę. Gal todėl norėdamas atsigręžti į netolimą praeitį, knygą autorius pradeda pasakojimus sudėjęs į didžiausią skyrių, kurį pavadino „Žmonės ir likimai“. Per tuo likimus, gyvenimą bei darbą ir atsiskleidžia Rusnės šaktarpio – tą rusniškių savitumą bei kultūrą (plačiąja prasme).

Pradeda knygą Mėlinauskas nuo labai charakteringos istorijos, kuri ir intriguoja, ir labai aiškiai nežinančiam paaiškina šaktarpį bei tai, ką jis duoda, arba tiksliau – atima. Pavasariais dėl jau ištižusio per žiemą Nemuną kausčiusio ledo bei dėl prasidėjusio potvynio ir upę užpildžiusių ledo lyčių – salos žmonės būdavo atkirsti nuo kito kranto, kur Šilutė, Klaipėda bei visa Lietuva. Tai būta iki tol, kol didžiam (labai labai dideliam) Rusnės žmonių džiaugsmui 1974 metų lapkričio nebuvo pastatytas tiltas per Nemuno deltos Atmatos upę.

Taigi – pirmasis pasakojimas siekia 1962 metus, kai vienai salos gyventojai dėl komplikuoto gimdymo skubiai prireikė Šilutės medikų pagalbos. O tuo metu – kovo 7 d. – jau šaktarpis. Septintą dešimtmetį tokiais atvejais gelbėjo kariškiai, kurie esant dideliam būtinumui keldavo žmones karine amfibija. Tačiau tai buvo taip pat pavojinga. Gražiai aprašo Mėlinauskas tą sėkmingai pasibaigusią istoriją, minėdamas detales, žmonių vardus, perduodamas tų jų emocijas, o tuo pačiu nuteikdamas skaitytoją kitoms istorijom.

Jų šioje knygoje daug. Visos intriguoja. Stasys Mėlinauskas rašydamas tekstus laikraščiuose visuomet buvo atidus detalėmis. Šis bruožas būdingas ir šiems pasakojimams. Taip kiekviename ir lauki, kas čia bus įdomaus, patraukiančio. Pavyzdžiui, aprašydamas dviejų tuometinio Rusnės ūkio specialistų – Kazimiero Banio ir Vytauto Morkevičiaus – gyvenimą, papasakoja intriguojantį pasakojimą, kaip karvės iš gretimos Kaliningrado srities ūkio perplaukė (gal perbrido) Pakalnės upę ir pasigardžiuodamos ėmėsi šlamšti šių dviejų vyrų puoselėjamo sėklinių žolių lauko augalų. Tai buvo taip netikėta… Po rimtų ir audringų emocijų reikėjo labai gerai pasukti galvą, kaip tas maisto „emigrantes“ namo per upę sugrąžinti…

Nuo šaktarpio ir laivininkų šventės iki… bulvės

Knygoje labai gražiai dėliojamos mozaikos dalys ir apie šaktarpio (naujai prieš beveik du dešimtmečius radusis tradicija), ir apie laivininkų šventes. Tuo pačiu autorius prisimena ir 1917 metais Rusnėje cirkuliavusius savus pinigus. Jie vėl „cirkuliuoja“ per kai kuriuos šiuos šventinius susiėjimus. Čia taip pat yra pasakojimai ir apie laivus, žvejus bei žvejybą. Neišvengiama ir apie kontrabanda tenka kalbėti – kaip pasienio vieta be to. Ypatinga vieta saloje – dabar jau kone bendriniu vardu vadinama Banio sodyba. Jei būnant tiksliems – tai senojo Rusnės žvejo sodybą, kurią šiame ūkyje ekonomistų sovietmečius dirbęs jau minėtasis Kazimieras Banys su talkininkais pavertė viena labiausiai lankomų vietų – visuomeniniu Skirvytės kaimo žvejo muziejumi. Yra ir polderių muziejus – šis dalis nežinantiems, kas tai yra, plačiau atvers akis. Juo labiau, kad dar XX a. pradžioje čia jau būta vandens kėlimo (pumpavimo) mašinos. O vandens nestokojančiai salai tai buvo būtinas įrenginys.

Rusnė šiaip jau skaičiuoja daugiau metų, nei dabar rajono centras netolima Šilutė. Kaip tik saloje pradžioje kūrėsi įvairios administracinės įstaigos, radosi teismas, kalėjimas kas vėliau buvo perkelta į anuomet Šilokarčema vadinamą Šilutę. Ir gydytojas buvo. Bažnyčia taip pat spėjama – viena seniausių krašte. Kaip sako S. Mėlinauskas pasakojime „Neklausk, kam skamba varpai…“ 1994 m. rugpjūčio 21 d. Rusnės evangelikų liuteronų bendruomenė paminėjo parapijos įkūrimo 575 metus. O tai siekia kone Žalgirio mūšio laikų datą. Ta proga bažnyčios bokšte vėl skambėjo naujai įkeltas varpas. O jų per šių maldos laikus būta ir ne vieno – apie tai labai graži tos knygos mozaikos dalis.

Tačiau ir apie dabartinius laikus nemažai – iš salos kilęs Domantas Laukevičius. 2010 metais jis su bičiuliais per penkias paras baidare perplaukė Baltijos jūrą. Ta proga vėl skambėjo Rusnės vardas. Tikriausiai ne vienas šino, kad šiomis dienomis Domantas vėl planuoja naują kelionę baidare – šį kartą tiksi pasiekti Skageno iškišulį Danijoje. Rusnėje gimęs negali vaikinas neplaukti.

Pasakojama ir apie salos žvejus. Ne kiekvienas juo gali būti. Yra atskiras pasakojimas ir apie bulvę. Šiaip jau rusniškiai kadais vieni pirmųjų šalyje pradėjo kone žiemą sodinti bulves, todėl jau birželio mėnesį galima paskanauti šviežių bulvių. Nors dabar daugelyje vietų taip auginama, tačiau rusniškių bulvės žmonės teiraujasi turguose pirmiausiai – užauga ji čia turinti ypatingą salos žemės skonį. Nors kažkada apie tai galvota juokais, tačiau nereikėtų labai nustebti, jei kurią dieną išgirsime, kad Rusnėje pastatytas paminklas BULVEI.

Kaip prisiminė Mėlinauskas, bebaigiant rinkti medžiagą ir rašyti šią knygą – pradėta statyti toji ilgai ilgai laukta estakada. Tad neišvengiamai ji taip pat buvo pateko prie šios puikios salos gyvenimo ir gamtos mozaikos.

Šiaip jau šioje naujoje knygoje yra daugybė tų žibančių dėlionių su savo ypatingomis spalvomis, nuotaikomis bei dydžiu. Skaitant belieka pasidžiaugti, kokia yra turtinga sala savo žmonėmis, kokių būta jų gyvenimiškų istorijų, kaip esant reikalui bendruomenė moka susitelkti bei kaip sau mielą gyvenimą kuria šiandien. Nors tai knygos puslapiuose neminimą, tačiau pamažėl ateina suvokimas, kad visą tą aurą, gerą ir tinkamą aplinką kuria Rusnės gamta, ko centre vanduo… Todėl belieka padėkoti žurnalistui Stasiui Mėlinauskui bei visiems jo pašnekovams, pasidalinusiais savo gyvenimo istorijomis ir taip visiems sukūrusiems šiuos šaktarpio pasakojimus.

p.s. Stasio Mėlinausko knygą „Rusnė. Šaktarpio skaitiniai“ norintieji gali įsigyti Rusnės seniūnijoje.

1 Comment on "Turtinga Rusnės mozaika iš šaktarpio skaitinių"

  1. Vytautas | 2020-07-01 at 21:33 |

    Nuostabu. Dvi knygi Rusnė. Naujos. Abi iš savo kampo. Sėkmės ir Viešpaties vedimo. Kaip įsigyti? Liepos gale savaitę būsiu Kintuose… Su etiudininku. Sėkmės ir iki. +370 683 93292 nešiojamas

Leave a comment

Your email address will not be published.


*