Susitikimo su vydūniečais atspindžiai

Virselis

Po mielo šilutiškių ir Bitėnuose stovyklaujančių Vydūno draugijos narių susitikimo rugpjūčio 10 dieną F.Bajoraičio bibliotekoje („Šiltas susitikimas su vydūniečiais“), mokytoja Dalia Žibaitienė parašė laišką svečiuose buvusios draugijos Garbės pirmininkui Vaciui Bagdonavičiui. Ji pasidalino savo įspūdžiais iš šio susitikimo. O taip pat dar kartą prisiminė, kaip prieš ketvirtį amžiaus šilutiškius pasiekdavo Vydūno mintys, kurias ji stengdavosi perduoti savo mokiniams, skiepydama meilę gimtajam kraštui.  

Į laišką atsakė Vydūno draugijos Garbės pirmininkas V.Bagdonavičius. Abiejų sutikimu, siūlome susipažinti su juose esančiomis mintimis.  

Gerbiamas doc. dr. Vacy Bagdonavičiau

Nejučia jau prašoko keturios dienos nuo malonaus ir įdomaus susitikimo su Vydūno draugijos nariais Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje. Dar kartą dėkoju už man dovanotą su maloniu įrašu V.Bagdonavičiaus knygą „Vydūnas. Trumpa biografija“.

Susitikime tarsi pajutome Vydūno dvasią. Jo minčių pakylėta, leidausi į prisiminimus, kaip Vydūno idėjos pasiekdavo mus, o mes stengėmės jas perduoti savo mokiniams. Ir visai nebūtina priklausyti klubui ar draugijai, jei nori tai padaryti, ypač Šilutėje, kur mąstytojo gyventa visai arti. Ant buvusios Jonaičių kaimo pradinės mokyklos sienos atminimo lenta, žyminti, kad už poros kilometrų esanti Vilhelmo Storostos (Vydūno) gimimo vieta, Šilutės senosiose kapinėse Storostų giminės kapavietė (laiško autorė čia šiek tiek netiksli – red.p.), Vydūno gatvėje ant senosios vaistinės sienos Vydūno bareljefas. Visas tas vietas lankėme su mokiniais dar sovietų laikais, aptarinėjome, nes norėjau jiems įdiegti mintis apie dorovę, dvasinį savęs tobulinimą.

Kai prasidėjo šioks toks atšilimas, pasiskolinau iš Petro Jakšto, garsaus knygų mylėtojo, Vydūno draminį veikalą „Mūsų laimėjimai“. Šis kūrinys apie lietuvių karius, grįžtančius iš Žalgirio mūšio. Ruošiausi jį su mokiniais suvaidinti. Tai buvo 1988 metai.

Kaip rašo „Lietuvos enciklopedija“ (1988, psl. 503), pirmą kartą ši drama pastatyta „Skrajojamajame“ Juozo Vaičiaus teatre 1920 metais. Enciklopedijoje pažymimas dramos sceninis sąlygiškumas, emociškai įtaigi, poetiška dvasingumo atmosfera.

Kaip tik to man ir reikėjo, nes jau daugelį metų vadovavau mokyklos poezijos teatrui. Kartais scenarijus kurdavau pati, pasiremdama lietuvių rašytojų kūriniais, pvz.: H. Zudermano romaną „Nedalia“ perrašiau į draminę formą arba sukūriau spektaklį iš Šatrijos Raganos ir Povilo Višinskio gyvenimo epizodų ir kitų scenarijų.

Vydūno kūryba, jo istorinė drama „Mūsų laimėjimas“ atskleidė tikėjimą lietuvių tautos gyvybingumu, pasiaukojimą dėl tėvynės, pagarbą žuvusiems dėl jos laisvės. Dramoje veikė kariai, vaidilutės, žynys, paprastas piemenukas (jį puikiai suvaidino tada penktokas Vaidas Jočys, dabar žymus Klaipėdos dramos teatro aktorius).

Nors drama turi patoso, bet savo nuotaika susisiejo su dvasiniu 1988-ųjų metų pakylėjimu prieš gimstant tautiniam Sąjūdžiui. „Mūsų laimėjimai“ – tai grįžimas karių po Žalgirio mūšio, nugalėjusių, bet išvargusių ir iškankintų, nešančių dvasinės tvirtybės deglus – tautinius idealus.

Man padėjo muzikos mokytoja Vida Liudienė, kuri paruošė mokyklos choro dalyvius dainuoti Vydūno harmonizuotas dainas. Prisigaminome deglų. Vidiniame mokyklos kieme iš akmenų, atsivežtų nuo melioruojamų laukų, tėvams padedant, sukrovėme aukurą. Buvo pasodintos trys sidabrinės eglaitės, kurios dabar didžiulės eglės. Nutarėme vaidinti naktį, sutemus, kai bus mėnesiena, kad būtų įspūdinga vaidintojų minia su deglais, einanti aplink mokyklą. Ir t.t. Po repeticijų, grįždama į namus, girdėjau mažuosius kartojant mūsų spektaklio dainos žodžius. Sustatėme publikai lauko klasės ilgus suolus, kiti žiūrovai tiesiog sėdo ant žolės. Vidinis mokyklos kiemas turi gerą akustiką, jis buvo apšviestas didžiulėmis rampomis. Susirinko labai daug žiūrovų: mokiniai, jų tėvai, aplinkinių kvartalų gyventojai. Mačiusieji šį spektaklį ne vienus metus jį prisiminė, o ir patiems vaidintojams jis paliko neišdildomą įspūdį.

1992 metais iš Detmoldo buvo parvežti perlaidojimui Vydūno palaikai ir pašarvoti Šilutės kultūros namų scenoje. Mes su auklėtiniais budėjome šermenyse, o paskui lydėjome karstą į Bitėnų kapinaites.  Tai buvo vėl proga giliai apmąstyti Vydūno asmenybės ir jo darbų reikšmę, aptarti klasėje su mokiniais. Ne kartą lankėmės Kintų muziejuje norėdami susipažinti su ekspozicija, skirta Vydūnui. Mano mokinius ypač jautriai veikdavo Vydūno arfa. Jie tarsi pajusdavo Vydūno mintis ir dvasią, o savo ryšį su Vydūno idėjomis išreikšdavo rašinyje: „Ką man kalba Vydūno arfa“. Prisimenu nuoširdžius jų darbus.

Vyresnėse klasėse užklasiniam darbui skirdavau rašinius ar pranešimus, kuriuos skaitydavome klasės valandėlėse. Mokinius skatindavau įvertindama pažymiais. Norintieji rašyti rinkdavosi temas apie jaunimą, apie meilę. Jų visai netrikdė savitas Vydūno žodynas, net buvo egzotiška, įdomu.

Man pačiai labai pravertė Vydūno raštų I ir II tomai, išleisti „Minties“ leidyklos, kuriuos parengėte Jūs, gerb. Vacy Bagdonavičiau, o taip pat Jūsų knyga „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“. Knygomis dalinausi su savo smalsesniais mokiniais.

Šį pavasarį buvo mano auklėtinių, prieš 20 metų baigusių trečiąją Šilutės vidurinę mokyklą, susitikimas. Jie, suvažiavę iš JAV, Didžiosios Britanijos, Danijos, Minsko, Rygos, Vilniaus, Kauno, Mažeikių, Marijampolės ir likę Šilutėje, kalbėjo apie tą dvasingumą, kuris įsirėžė jų mąstysenoje ir net veiduose. Prisimindami mūsų žygius ant Rambyno kalno, keliones į Kintus, mūsų plukdomus vainikus iš Ragainės ir Tilžės, skirtus Mažvydui ir Vydūnui, mūsų spektaklius ir ruošimąsi gyvenimui. Tais metais, kai jie baigė (1996), aš ruošiau spaudai pirmąją savo eilėraščių knygą „Paukštis giesmę kartos“, kuri buvo išleista 1997 metais. Ten eilėraštis „Bitėnų kapinaitės“:

Bitėnų kapinaičių jaukume, –
ties kryžkelėm sustoję ir sugrįžę, –
jie gula pažymėti kryžiais
tautos spalvų nurausvintam kalne…

Bitėnų kapinaičių jaukume,
Vydūno dvasios pakylėti,
sustojo ąžuolais šlamėti,
deglais spindėti Nemune…

O ant pagoniško Rambyno,
vis vardą šaukdamas
Martyno,
dar skraido kėkštas vakare…

Pagarbiai –
Dalia Žibaitienė

Miela mokytoja Dalia,
nuoširdus ačiū už jautrų laišką ir jame surašytus atsiminimus apie Vydūno prisikėlimą dar Atgimimo priešaušryje, apie tada Jūsų ir kitų šviesuolių vėl įžiebtą jaunimo sąmonėje vydūniškos dvasios liepsną, apie Vydūno misterijos „Mūsų laimėjimas“ tuometinį aktualumo suvokimą. Jūsų pavyzdys parodo, kad Vydūno dvasia buvo gyva ir anais gūdžiais sovietmečio laikais, kad būtent ji tada bent daliai gyvos tautiškos dvasios žmonių padėjo tą gyvą dvasią išlaikyti ir puoselėti. Jei ji tautoje nebūtų išlikusi pakankamai stipri, kas gi būtų įpūtęs Atgimimo liepsną, kas gi būtų guldę galvas už atkurtąją nepriklausomybę? Jūsų, Mokytoja, ir panašių į Jus šviesuolių įnašas į tos gyvasties išlaikymą ir laisvės liepsnos įpūtimą didžiulis, tik ne visada triukšmingesnių karštuolių pastebėtas ir įvertintas. Labai norėtųsi, kad ir mūsų dienomis ypač tarp mokytojų rastųsi gyvos vydūniškos dvasios liepsnos kurstytojų, savo veikimu galėsiančių byloti vardan ko buvo mūsų išlikimo laimėjimas.

Ačiū ir už nuoširdaus išgyvenimo kupinas Jūsų eiles ir tuos išgyvenimus, kuriuos jos ir man sukėlė bei paskatino atidžiau pažvelgti į savo esimo bei darbų prasmę.

Linkėdamas Jums stiprybės bei ją teikiančios dvasios giedros, nuoširdžiai
Vacys Bagdonavičius

Komentarų nėra, būk pirmas. "Susitikimo su vydūniečais atspindžiai"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*