Kad prakalbėtų – daug pasakytų. II dalis

karcema_VIRSELIS

Iš serijos „Nauja – gerai užmiršta sena“. 

Ginčas dėl Katyčių

Kaip minėta, po Melno sutarties nebuvo tiksliai pažymėta sienos, nes tai padaryti buvo sunku: teritorija beveik negyvenama, o sieną reikėjo pažymėti per giras, pelkes, krūmynus. Tik 1529 metais imta derinti sienos su Prūsija klausimai. Vadinasi, gerą šimtmetį gyventojai nežinojo, kur baigiasi LDK ir prasideda ordino, vėliau Prūsijos žemės. Žmonės keliavo gyventi ten, kur geriau atrodė. Todėl abi pusės – ir Lietuva, ir Prūsija – buvo suinteresuotos nubrėžti tikslią sieną. Jos nesant buvo daug skundų dėl teritorijos. Labai buvo ginčijamasi dėl Katyčių: šią vietovę „pasienio gyventojai žemaičiai sau prisiskirdavo, kasmet ten sieną pareidavo. Tokiu būdu nustūmę vokiečių sieną tolyn, elgdavosi jie ten kaip savam krašte (…) Kiekviena pusė nuolat skundėsi antrąja ir vis reikalavo savo teisių į ginčijamus Katyčius. Žemaičių ūkininkai, medžių kirtėjai ir t.t. gadindavo Ordino vyriausybei kraują naudodami tą sklypą kaip savo“.

Kaimą paimti bandyta ir karine jėga. „1516 m. įvyko pasienio susidūrimai dėl Katyčių likimo. Kaimas liko kryžiuočiams, nes Zigmantas II vengė aštrinti padėtį“. Vėliau Katyčius bandyta susigrąžinti, bet nuo 1555 m. jie galutinai atiteko Prūsijai. Galbūt „Katyčių byla“ nulėmė ir tokią istorijos vystymosi keistenybę: visoje Prūsijos teritorijoje įsigali evangelikų liuteronų bažnyčia, o štai pasienyje su Lietuva Ropkojų kaimo gyventojai liko katalikų tikėjimo. Šis kaimas, esantis netoli Sartininkų, spaudos draudimo metais (1864 – 1904) buvo svarbus punktas gabenant lietuvišką spaudą iš Tilžės į Lietuvą.

Permainos pamaryje

1595 metų K.Henenbergo žemėlapyje gan tiksliai pavaizduota Nemuno deltos dalis. Tai liudiją neblogą žemėlapyje vaizduojamą vietų išmanymą.

1595 metų K.Henenbergo žemėlapyje gan tiksliai pavaizduota Nemuno deltos dalis. Tai liudiją neblogą žemėlapyje vaizduojamą vietų išmanymą.

16 a. pradžioje buvo panaikintas Kryžiuočių ordinas, ir tai padaryta neįprastu būdu. 1525 m. paskutinis Ordino magistras Albrechtas, Lenkijos karaliaus Kazimiero dukters sūnus, pasiskelbė Prūsijos kunigaikščiu ir pranešė, kad tampa Martyno Liuterio, reformacijos idėjų skelbėju. Buvusio ordino valdose gyvenę žmonės greitai priėmė naująjį tikėjimą, nes to reikalavo valdovas kunigaikštis Albrechtas. Šios permainos Prūsijoje taip pat skatino reikalą pažymėti sienos liniją.

Per karą su ordinu žemaičiai į pamarį, pajūrį buvo surengę ne vieną žygį ir čia. Dykras kolonizuojant, į pamario žemes irgi kėlėsi žmonės čia gyventi. 1511 m. Talato karčemos privilegijoje minima Šilokarčema – vadinasi, Šilutė tik dvejais metais jaunesnė už Švėkšną. 1540 m. Verdainėje ir Užverdainėje gyveno 19 ūkininkų ir 12 bendrių. Tais pačiais metais Žibuose jau gyvenusios 2 šeimos. Apgyvendinant pamario kraštą, atsirado būtinybė sujungti besikuriančius kaimus su administraciniu centru – Klaipėda. Kaip teigia Petras Jakštas, „nuo 1594 m. Šilokarčemos smuklininkas įpareigojamas laikyti pašto arklį arba mokėti 8 markes mokesčio (…) Nuo 1718 m. buvo įvestas nuolatinis reguliarus arklių paštas tarp Tilžės ir Klaipėdos. Šis paštas vežiodavo ne tik korespondenciją ir siuntinius, bet ir keleivius. Šilutėje buvo pašto stotis“.

Atsiradus keliui, jungiančiam Tilžę su Klaipėda, pirkliai galėjo atsisakyti senojo kelio per Katyčius ir važiuoti keliu Tilžė – Klaipėda. Šį kelią galėtumėm vadinti konkurentu senajam vieškeliui per Katyčius.

Žmonės keliauja

Amžiams bėgant, keitėsi žmonių gyvenimas abipus sienos. Siena nekliudė žmonėms keliauti iš vienos valstybės į kitą – taip atsirado dirva plisti įvairioms idėjos, pažiūroms.

Nuo seno LDK buvo sudarytos sąlygos taikiai sugyventi įvairių tikėjimų žmonėms, o 1563 m. Zigmantas Augustas tai įtvirtino įstatymu: sulygino visų krikščioniškų konfesijų teises. Iš Prūsijos labai greitai plito reformacijos tikėjimas. Šilalėje jau buvo evangelikų liuteronų tikėjimo skelbėjų. Žemaičių Naumiestyje jau 18 a. Lietuvoje. 1535 m. pabaigoje jau veikė šio tikėjimo maldos namai. 1819 m. Švėkšnoje pastatyta evangelikų bažnyčia.

Kas dėjosi kitoje sienos pusėje, Prūsijoje? Žmonių pažiūras atskleidžia Martyno Mažvydo laiškas, parašytas 1551 m. kunigaikščiui Albrechtui. M.Mažvydas, liuteronų kunigas, gyvendamas Ragainėje, aiškina, kad kai „yra švenčiami kokio nors šventojo atlaidai, pavyzdžiui Šventosios Onos Batakių miestelyje, Šv. Jokūbo Švėkšnoje, garbingosios Marijos Šiluvoje, kryžiaus Jurbarke, Jurgio ir Kristaus kūno Tauragėje, dangun žengimo Veliuonoje ir kituose miesteliuose švenčiamos kitos šventųjų šventės, – taigi tada tie mano parapijiečiai, kuriems patinka tokios popiežiaus tokios įvestos apeigos, ten keliauja“.

Jeigu žemėlapyje Ragainę sujungtumėme linijomis su minėtomis vietovėmis, išeitų didelė vėduoklė. Tais laikais kelionė iš Ragainės į minėtas vietoves buvo didelis žygis. Žmogus, iškeliavęs iš namų, matyt, žinojo, kad gaus svetur nakvynę, bus priglaustas, pamaitintas. Taigi abejose sienos pusėse būta giminių, draugų, pažįstamų ir kelionė į atlaidus buvo gera proga pasisvečiuoti, lyg turėtum kelias dienas, o gal savaitę atostogų. Aišku, žmonėms bendrauti padėjo geras kelių tinklas.

Knygnešių keliai

Kol Lietuva buvo susijusi unija su Lenkija, Žemaitijos pasienio gyvenimas buvo vienoks. Bet po 1795 m., kai Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi, po 1863 m. sukilimo – severozapadnyj kraj – gyvenimas ėmė keistis, o sienos apsauga sustiprėjo: kelias Švėkšna – Žemaičių Naumiestis – Degučiai tapo antrąją pasienio saugojimo linija. Šitame ruože Rusija laikė nemažus kariuomenės ir žandarų būrius, kurių čia per sukilimus padaugėdavo.

Po 1863 m. sukilimo, uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, stiprėjo represijos prieš lietuvių tautą, pasienio sargų padaugėjo, o kelias Švėkšna – Žemaičių Naumiestis įėjo į bendrą saugos ir kontrolės sistemą. Petras Čeliauskas rašo: „perėjus sieną, pavojingas ruožas dar buvo antroji linija, t.y. vieškelis Veiviržėnai – Švėkšna – Žemaičių Naumiestis, prie kurio buvo pasieniečių kareivinės (Šnypšliuose, Vilkėne, Tvaskučiuose). Trečioji pasienio linija siekė Kvėdarną“.

Aišku, kodėl atsirado tokia stipri apsauga: caro valdžia norėjo užkirsti kelią kontrabandai ir po 1864 m. prasidėjusiems knygnešių žygiams. Bet žmonių dvasia pasirodė esanti stipresnė. Gabenant lietuvišką spaudą per sieną ir ją platinant labai ryškiai atsiskleidė žmonių, gyvenančių Prūsijoje ir Lietuvoje, bendradarbiavimas, savitarpio supratimas.

Ypač dideli spaudinių kiekiai būdavo gabenami iš Tilžės per Ropkojų kaimą į Sartininkus, Žygaičius. Kitas srautas ėjo per Saugas į Švėkšną – mat šiame miestelyje dirbo gydytojas Juozapas Rugys, garsus „Varpo“ rėmėjas, persekiojamos lietuviškos spaudos platintojas.

Knygnešių keliai susipindavo ir siekė tolimas vietoves. Žinoma, kad spauda, pernešta ties Gardamu, toliau buvo gabenama į Švėkšnos apylinkes, iš ten – gilyn į Žemaitiją. Spaudą stengėsi gabenti šunkeliais, nes vieškeliai, kaip jau buvo rašyta, būdavo ypač kontroliuojami. Kai kada knygnešiai, veždami didelį kiekį draudžiamos literatūros, būdavo net ginkluoti. „1896 balandžio 11 naktį už 9 km. nuo Švėkšnos link Kvėdarnos, ties Žąsyčių kaimu, važiavę trimis arkliais knygnešiai susišaudė su pasienio sargybiniais ir nebuvo sulaikyti“.

Kokia sudėtinga pasienio gyvenimo istorija! 1831 m. ties Degučiais, Gardamu, 1863 m. ties Stemplėmis yra susidūrę sukilėlių ir caro kariuomenės būriai.

Kiek žmonių keliu Švėkšna – Žemaičių Naumiestis važiavo, keliavo… Čia jų dainuota ir giedota, kraujo išlieta ir mirties sulaukta… Kai kur pakelėje rymo Rūpintojėlis arba stovi liūdnas kryžius, primindamas žmogaus tragišką likimą. Prie kelio auga keletas ąžuolų, žymėdami kapelius.

Paminklinis akmuo M.Mažvydui, pastatytas Laukstėnuose H.Zudermano literatūrinio kraštotyros klubo iniciatyva, primena keleiviui: pažink savo krašto praeitį – ji tokia įdomi ir svarbi.

Rašytojas klausia: „kas gali būti gyviau ir didingiau už paprasto vieškelio gauburį – tarsi knygą, išrašytą tarp rugių ir dobilienų, vidury kaimo, vidury žmonių gyvenimo?“ Bet geriausiai kelio esmę atskleidžia mūsų protėvių sukurta mįslė: „Kad prakalbėtų – daug pasakytų, kad rankas turėtų – vagį sugautų, kad atsistotų – dangų paremtų“. Pripažinkime, mokėjo senovės lietuviai gilią mintį gražiai pasakyti.

karcema+

Pakeliui iš Stoniškių į Katyčius dabar vienišas stovi kažkada labai svarbus krašto statinys – karčema.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Kad prakalbėtų – daug pasakytų. II dalis"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*