Pelkininkai

Siūlome klaipėdiečio žurnalisto B.Aleknavičiaus pasakojimą apie kažkada buvusį aktyvų gyvenimą netoli Šilutės esančiose Aukštamalės bei Žalgirių pelkėse. O taip pat, kaip auginamos pelkių bulvės prisėdėjo prie Šilutės bei krašto ekonominės plėtros. Rašinys iš ciklo „Nauja – gerai užmiršta sena“.

1576 m. Hennenbergerio žemėlapyje Aukštumalos pelkė dar pažymėta kaip šilas, kurio viduryje yra buvęs piliakalnis. XIX a. pabaigoje šis piliakalnis jau buvo apsemtas vandeniu. 1891 m. žymus vokiečių archeologas Adalbertas Bezzenbergeris, tyrinėdamas piliakalnį, jame aptiko anglies liekanų ir aplinkui eilę didelių akmenų, kurie, spėjama, turėjo sudaryti slaptą kelią pėstiesiems patekti į piliakalnį. 1820 m. Aukštumalą pradėta sausinti.

1871 m. Vokietijai laimėjus karą prieš Prancūziją ir iš jos išplėšus nemažą kontribuciją buvo atsigręžta į labiausiai apleistą savo valstybės dalį – lietuviškąjį pamarį. Ir tokiu būdu dalis gautų kontribucinių lėšų buvo skirta Neringos kopų apželdinimui bei Aukštumalos ir Žalgirių pelkių sausinimui.

Sausindami Aukštumalos ir Žalgirių pelkes vokiečiai tikėjosi vienu „šūviu“ nušauti du kiškius. Pirmiausiai tikėta iš Vokietijos gilumos į imperijos pakraštį pritraukti vokiečių tautybės darbininkų, kurie toliau germanizuotų kraštą, antra – dirbdami dvaruose ir stambiuose ūkiuose užkirstų kelią iš Žemaitijos besibraunantiems lietuviams.

bismaromoor

Apgyvendinta Žalgirių (Bismarko) pelkė.

1888 m. pradėta Aukštumalos ir Žalgirių pelkių kolonizavimas. Nusausinti pelkių plotai buvo skirstomi po 3 ha žemės sklypelius ir formuojama nedidelė, dviejų pastatų (gyvenamojo ir ūkinio) sodybėlė, kurią galėjo gauti tik iš Vokietijos atvykęs vokietis. Atvykę kolonistai įsipareigodavo per 66 metus lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti ūkelį. Kolonistai į pelkes kėlėsi vangiai, o ir atsikėlėliai daugumoje „neprigijo“. Neturėdami patirties, o kartu ir noro gyventi pelkėje, vienas kitas įsitaisė dvare kumečiu, kitas grįžo į savąjį „faterlandą“ ir tik apsukrieji įsigijo karčemas ir jose stengėsi nugirdyti mažlietuvius. Taip palaipsniui, tiek Aukštumaloje, tiek ir Žalgirių kolonistams statytos nedidelės sodybėlės atsidūrė bernų ir atvykusių iš Žemaitijos samdinių rankose. Jau 1905 m. surašinėjant gyventojus tokiuose pelkininkų kaimuose kaip Aukštumalos iš 229 gyventojų daugiau kaip 61 procentas buvo lietuviai, Vabaluose iš 214 gyventojų lietuviai sudarė per 62 procentus, Žalgirių dvare iš 1691 gyventojų lietuviais užsirašė 1130 žmonės ir sudarė virš 67 procentus. Dar daugiau lietuvių buvo Pelkininkų kaime. Čia iš 215 gyventojų lietuviai sudarė 93 procentus. Kai Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis prisijungė prie Didžiosios Lietuvos, tai lietuvių skaičius Žalgirių ir Aukštumalos pelkių kaimuose dar padidėjo.

Pelkininkų gyvenimas buvo nelengvas. Durpingoje žemėje javai derėjo blogai. Tik bulvių auginimas gelbėjo pelkininkus. Aukštumaloje ir Žalgiriuose išaugintos bulvės gerokai skyrėsi nuo laukininkų auginamų bulvių. Durpingoje žemėje augusios bulvės buvo švarios, lygios, turėjo gerą skonį ir Klaipėdos turguje jos turėjo neabejotiną pasisekimą. Ir anais laikais nedaug kas žinojo, kaip pelkininkai išaugina šias skanias bulves.

arklys_su_klumpem-1

Autoriaus nufotografuotas arklys, „apautas“ pelkei skirtais batais.

Pavasariui atėjus, durpinio dirvožemio dirvoje darbus buvo galima pradėti tik žemei išdžiūvus. Kad arklys dirvoje neišklampotų ir neprasmegtų, šis būdavo apaunamas klumpėmis. Arklio klumpės – nesudėtingos, tai prie pasagų pritvirtintos specialios lentelės. Arklys įpratęs avėti klumpes jausdavosi gerai, bet galėjo eiti tik žingine, atsargiai, panašiai kaip žmogus su kojūkais. Klumpėmis apautu arkliu į dirvą buvo vežamas mėšlas, akėjama ir sodinamos bulvės. Tenka pastebėti, jog ir vežimų ratus pelkininkai darydavo dvigubai platesnius, kad „neprapjautų“ dirvos paviršiaus ir nenusmegtų.

Kad bulvės gerai derėtų, jas reikėjo rūpestingai prižiūrėti ir bent du – tris kartus apkaupti. Čia klumpėtas arklys žmogui padėti jau nesugebėjo, nes išlaužytų bulvienojus. Ir arklį keisdavo žmogus. Durpinė žemė lengva, puri ir vyras įsikinkęs į kauptuką moters važnyčiojamas lengvai susidorodavo su šiuo darbu. Jei vyras būdavo menkesnės sveikatos, tai į arklio vietą stodavo moteris. Ir kai 1969 m. pirmą kartą apsilankiau Vabalų kaime pas pelkininkus Mariją ir Augustą Šarkus – buvo bulviakasis. Buvo eilinė savaitės diena. Vaikai, gyvenantys mieste, tėvams padėti negalėjo, bet seniokai su gera nuotaika darbavosi: Augustas Šarkus, gimęs 1899 metais, nukastas bulves tempdamas namo, ant pečių, juokavo, jog dar nė vieno gydytojo akyse nematęs. Stiprus ir tvirtas esąs. Tai štai koks puikus tų pelkininkų gyvenimas.

– Ar tikrai, ar nejuokaujate? – pasiteiravau. Augustas susimąstė.
– Ne visados jau čia taip gerai. Štai atsikelia moteris (žmona čia vadinama moterimi), nueina kaisti pusryčių, o mašinos (plytos, viryklos) vietoje žiovauja skylė. Ši skradžiai žemėn prasmegusi. Tai kelias dienas alkanam tenka pabūti, kol naują mašiną sumeistravoji.
– O kaip tvarkėtės prieš karą?
– Jaunas buvau, mažai rūpėjo, bet atmenu, kad vargo turėjome. Mūsų pajamos tik iš durpyno ir bulvių, kurių kiekvienais metais nemažai užaugindavome. Bulves užauginti būdavo žymiai lengviau, negu jas parduoti. Prisikrauni, būdavo, pilną vežimą bulvių ir visą naktį girgini į Klaipėdą. O ką už jas gauni. Geriau pasidarė, kai mūsų žmonės prirėmė Gubernatūros patarėją agronomą Juozą Zabielavičių, tai šis žmogus tikrai pradėjo rūpintis visų pelkininkų reikalais.

Palikime Vabaluose bulves bekasantį pelkininką Augustą Šarkų (jis mirė 1976 m.) ir pasidomėkime ką prieš 25 metus (1980) apie Augusto pasakotą laikotarpį rankraštyje likusius prisiminimus rašė buvęs Klaipėdos krašto Gubernatūros patarėjas, Vytauto Didžiojo ir LDK Gedimino ordinų kavalierius agronomas Juozas Zabielavičius (1900-1990). „Su pelkininkais susipažinti teko gana originaliu būdu. 1933 m. vidurvasarį prieš pat Seimelio rinkimus lietuvininkų frakcija sumanė Žalgiriuose prie paplentės esančioje karčemoje surengti mitingą. Du šios frakcijos nariai Kristupas Lekšas ir Dovas Laanseris paprašė manęs tenai nuvežti.

juozas_zabielavicius1900-1990

Juozas Zabielavičius.

Buvo sekmadienio vidurdienis. Privažiavus prie karčemos, pamačiau didžiulę žmonių minią. Perkreipti veidai ir išverstos akys nežadėjo nieko gero. Sustojęs apsižvalgiau. Nagi, manasis Fordas – tuščias. Abudu agitatoriai išgaravo kaip kamparas. O ir kelio atgal jau nebuvo. Aš šypsodamasis įsispraudžiau į minią. Besibraudamas pro tokią stambią ir gražią moteriškę, jai nusišypsojau. To tik reikėjo. Ši įsikibo man į parankę ir garsiai, kad visi girdėtų, sušuko: „Palikit tą gerą žmogų ramybėje. Aš jį gerai pažįstu. Kartą Klaipėdoje pas Klemkų karčemoje jis man su Pakalniškiais alaus statė“. Gal taip ir buvo, nes šeštadieniais į turgų suvažiavusieji žvejai, sutikę mane, pavadindavo į gretimą karčemą „ant alaus“, gerai žinodami, kad bus alaus, o mano „šnapsas“ ir dar su užkanda.

Nors įnirtusių išverstakių piktumas ir atlėgo, bet vienas man suriaumojo: „Na, šišion veizėk, statyk ir mums po byrą“. Atsikirtau: „jei norite, kad būčiau jūsų svečias ir „kamaradas“, tai „fundykit“ pirmi. „Na, tai lios“. Ir mane su ta dručke įtempė į karčemą ir iš kart prie bufeto. Bematant atsirado vienas „meškinis“, po jo antras, trečias ir daugiau. O nemokėjau tik už pirmąjį. Užsimezgė gyvas ir žargoniškas, net trimis kalbomis pašnekesys su riksmais (lietuviškai, vokiškai ir plattdeutsche tarme). Tarp tų rėksnių tuojau atsirado naujų draugų, norinčių arčiau susipažinti ir šį tą sužinoti. Pradėjo skųstis savo bėdomis, ypač kad neturi kur dėti gerai užderėjusių bulvių. Pažadėjau padėti. Ir tik po pusiaunakčio išsiskirstėme gerais draugais ir kone visi atsibučiavome.

Tie paprasti vargšai žmogeliai lyg vaikai intuityviai pajuto, kad naujasis jų draugas nėra koks priešas ir pagaliau vienas kitas man prisipažino: „Mejeris mums tuziną šnapsų pastatė, kad mes šiandien tave ir kitus sumuštumėm“.

Po kelių dienų iš Žalgirių, Aukštumalos ir kitų pelkininkų apgyventų kaimų susilaukiau delegacijos su tuo pačiu prašymu: „kur dėti bulves?“ Kitą dieną su delegacijos atstovais jau buvau Kaune. „Lietūkis“ labai operatyviai organizavo bulvių supirkimą. Į Šilutę buvo atplukdyta barža, į kurią per keletą dienų buvo pakrauta 500 tonų bulvių supirktų iš pelkininkų. Visas derlius pateko į Kauno spirito fabriką.

Nieko nelaukdama, Finansų ministerija, patemta „Lietūkio“, nutarė investuoti po 60 tūkstančių litų ir prie Šilutės, Verdainėje, pastatyti spirito varyklą. Iš pelkininkų bei smulkių laukininkų supirkdavusi bulvių perteklių spirito varykla ir šiandien dar tebestovi.

Pelkininkai buvo tokie pat vargšai, kaip ir žvejai. Todėl jie buvo labai artimi vieni kitiems ir net giminiuodavosi su Nemuno su Nemuno deltos kaimų žvejais. 1934 m. organizuodamas naują draugiją, į ją įtraukiau žvejus ir pelkininkus. Naująją draugiją pavadinau „Klaipėdos krašto žvejų ir pelkininkų draugija“. Draugijos nariais tapo apie 300 žvejų ir 70 pelkininkų. Pelkininkai savo skyrius turėjo Žalgiriuose ir Aukštumaloje. Draugija veikė iki pat „anšliuso“ ir per tą visą laiką nemokamai ėjau reikalų vedėjo pareigas. O to darbo ir rūpesčių dirbant su pelkininkais niekados netrūko“.

Tai štai kokie šaunūs buvo tie Aukštumalos bei Žalgirių pelkininkai, kurie ne tik arklius klumpėmis audavo, bet ir savo organizaciją turėjo.

Be the first to comment on "Pelkininkai"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*