Prūsijos lietuviai – Rusijos caro tremtiniai Didžiajame kare (1914-1918)

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto nariai (1915 m.). Pirmininkas M.Yčas - pirmoje eilėje trečias iš kairės.Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto nariai (1915 m.). Pirmininkas M.Yčas - pirmoje eilėje trečias iš kairės.

Šis buvusios Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojos, dabar senjorės  A.L.Arbušauskaitės pasakojimas apie beveik netyrinėtą temą, kai Didžiojo karo metais atsirado ir paplito kiek neįprastas terminas „civilinė nelaisvė/belaisvė?“ ir „civiliniai (karo) belaisviai“.

Istoriografijoje galima rasti įvairių to termino atsiradimo prielaidų. Štai viena nuomonė: teigiama, kad 1914 metais Rusiją apėmusi germanofobija. Ją, ko gero, sukėlė įsivaizduojamas ekonominio ir karinio šnipinėjimo pavojingumas: šnipinėti, atseit, galėję Rusijoje gyvenantys vokiečiai verslininkai. Kaip tokios nuomonės kūdikis atsirado MVD įsakymas 1914 m. rugpjūčio 12 d., kuriuo visi Austro-Vengrijos, Vokietijos piliečiai vyrai, nuo 18 iki 45 metų amžiaus, galintys nešioti ginklą, buvo laikomi karo belaisviais. Minėti asmenys privalėjo būti suimami ir išsiunčiami iš Rusijos europinės dalies kaip linkę šnipinėti ir galintys išduoti. Taip dar nesuspėjus įsigyti karo belaisvių mūšių būdu, Rusijoje atsirado nemažas skaičius asmenų, kurie buvo pripažinti civiliniais karo belaisviais.

Neketinu gilintis į teorines semantines ir logines šio termino gelmes. Šiame straipsnyje noriu tik parodyti, ką terminas „civiliniai karo belaisviai“ reiškė realiai, gyvenimiškoje situacijoje. Empiriniu konkrečiu pavyzdžiu pasirinkau civilinių Rytų Prūsijos gyventojų deportaciją į carinę Rusiją.

Šiek tiek apie bendrą įvykių kontekstą. Čia dera priminti apie karo pabėgėlius – tai yra fenomenas, kuris lydi kiekvieną bet kokį karą. Tačiau Didžiojo karo, kuris vėliau bus pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu, pabėgėliai savo skaičiais ir teritorijų, kurias apėmė, mastu gerokai pralenkė visus iki tol buvusius ir žinomus Europoje karo pabėgėlių srautus. Vakarinė carinės Rusijos imperijos siena buvo kaip tik toji vieta, kuri pirmoji susidūrė su neprognozuojamais žmonių judėjimais.

Karo pradžioje fronto linija dažnai keitėsi ir tai buvo dar viena priežastis, sukeldavusi pirmąsias pabėgėlių ir tremiamųjų bangas tiek kaimuose, tiek ir miestuose. Lietuvos teritorijoje dar nebuvo užimtas Vilnius, dar nebuvo kritusi Kauno tvirtovė, o beveik visa teritorija jau buvo pilna pabėgėlių, kurių judėjimo pagrindinė kryptis buvo rytai.

Vos pasirodžius pirmiesiems pabėgėliams, savaime pradėjo kurtis privačios, visuomeninės ir oficialios struktūros pagelbėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms ir spręsti kitus reikalus, susijusius su jais. Jau 1914 m. lapkričio 14 d. Vilniaus gubernatorius Piotras Veriovkinas patvirtino Lietuvos Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti įstatus. Lapkričio 21 d. Dr-jos pirmininku buvo išrinktas Valstybės Dūmos narys Martynas Yčas.[1]

Martynas Yčas palaikė nuolatinius kontaktus su Didžiosios Kunigaikštytės Tatjanos Nikolajevnos komitetu suteikiant laikiną pagalbą nukentėjusiems dėl karo veiksmų (caraitės Tatjanos komitetas) ir kitomis Rusijos įtakingomis visuomeninėmis organizacijomis. Labai greitai Lietuvos Dr-ja turėjo savo komitetus arba įgaliotinius Maskvoje, Rygoje, Smolenske ir kituose europinės Rusijos miestuose.

1915 metų rudenį buvo aišku, kad artėja Lietuvos okupacija: pradėta evakuoti į Rusiją įstaigas, organizacijas, mokyklas, strategines įmones ir pan. Tuomet Lietuvos Draugijos Centro komitetas pasidalino į dvi dalis. Viena grupė išvyko į Petrapilį (jai vadovavo M. Yčas), kita pasiliko vietoje – Vilniuje. Petrapilio (Petrogrado) komitetas rūpinosi visais lietuvių pabėgėlių reikalais.[2]

Tačiau aš toliau kalbėsiu ne apie visus lietuvius pabėgėlius, bet tik apie skaičiumi nedidelę nukentėjusių nuo karo dalelę – Prūsų lietuvius, kurie gyveno Rytų Prūsijoje- Vokietijoje, karo metu buvo kaizerio pavaldiniai.

Galima spėti, kad nebuvo išankstinio plano apie civilinių gyventojų deportacijas kariuomenės užimtose teritorijose. Ir juolab nebuvo numatyta, kur juos išgabenti ir kaip įkurdinti. Tikėtina, kad Carinės rusų karinės vadovybės pirmuose planuose buvo tik civilių gyventojų iškeldinimas iš užimtų teritorijų Rytų Prūsijoje. Tačiau vėliau jie pradėjo organizuotai išsiųsti į Rusiją civilius gyventojus ir iš pasienio teritorijų ir netgi tolimesnių Lietuvos teritorijų. Šiuo atveju buvo tremiami ne tik „vokiečiai“, bet ir lietuviai evangelikai, nepaisant to, kad jie buvo Rusijos caro pavaldiniai.

1914 metų rudenį rusų karinė vadovybė įsakė surinkti civilius gyventojus jų užimtose teritorijose ir, nepaisant nei amžiaus nei lyties, kaip belaisvius transportuoti į Rusijos gilumą. Iš pradžių buvo įsakyti (ir leista) šiuos deportuojamus iš Rytų Prūsijos apgyvendinti tik europinėje Rusijos dalyje (Samaroje ir Saratove).

Žmones varė pėsčiomis arba vežė vežimais, „pasiskolintais neribotam laikui“ iš ūkininkų, iki artimiausios geležinkelio stoties. Buvo siekiama tremiamuosius suburti Šiaulių geležinkelio stotyje, nors kartais buvo naudojama ir Vilniaus geležinkelio stotis. Memuaruose yra išlikęs net paminėjimas, kad į Šiaulius atgabeno 90-ties metų senutę, raitą ant arklio. O štai ir kitas prisiminimas:

„1914 m. rudenį, kai aš būdamas studentu važiavau mokytis į Varšuvą, Simno geležinkelio stoty mačiau Rytprūsių gyventojus, vežamus į Rusiją. Tarp jų buvo nemažai kalbančių lietuviškai: jie atrodė kaip sugaudyti žvėreliai. Tai buvo visokio amžiaus žmonės (seni ir jauni, daugiausia moterys), prievarta vežami į Rusijos gilumą kentėti šaltį ir vargą. Buvo ir M. Jankaus šeima. Tas liūdnas vaizdas man iki šiol stovi akyse. [3]

Kad tarp ištremiamųjų iš užimtosios Rytprūsių teritorijos į Rytus esama ir Prūsų lietuvių, buvo sužinota atsitiktinai: Vilniaus geležinkelio stotyje užtiktas traukinys su Prūsų lietuviais. Šiais tremtiniais susirūpino vilniečiai. Nuo pat pradžių nebuvo aišku, kaip jiems galima padėti. Rusų administracija (gubernatorius) laikė juos vokiečiais, taigi – priešininkais. Tarp Vilniaus komiteto ir gubernatoriaus užvirė aštri diskusija. Pagaliau gubernatorius P. Veriovkinas buvo priverstas nusileisti: maitinimo ir medicininės pagalbos punktų mes nekursime, tačiau mano žandarmerija netrukdys jums tai padaryti…

Neperdedant galima teigti, kad ištremtųjų iš Prūsijos žmonių padėtis buvo katastrofiška: beveik visi paimti iš namų be šiltų drabužių, be elementaraus maisto, pinigų. Jie nemokėjo rusų kalbos. Be to, kaip vėliau paaiškėjo juos registruojant, dažnas neturėjo jokių asmens dokumentų. Mat Rytų Prūsijos gyventojai neprivalėjo nešiotis su savimi asmens dokumentų, kai tuo tarpu tokia prievolė egzistavo Rusijoje.

Paremti tremtinius pradėjo plaukti pinigai, iš pradžių iš privačių asmenų, vėliau atsirado ir pradėjo kurtis pagalbos/šalpos komitetai ir pan. Tačiau Prūsų lietuviams reikėjo dar pagelbėti ir kalba, kurios jie nemokėjo. Todėl 1915 m. sausio 20 d. Vilniuje buvo įsteigta Lietuvių globos draugija (oficialus pavadinimas – Lietuvių globa šelpti mūsų broliams lietuviams belaisviams iš Prūsų Lietuvos), sutrumpintai vadinsime GLOBA, kuris rūpinosi tik Prūsų lietuvių šelpimu.[4]

Draugija įkūrė maitinimo punktus traukinių vykimo kryptimis: iš pradžių Vilniuje, Šiauliuose, Kaišiadoryse, Minske ir Maskvoje. Viso Didžiojo karo metu šito komiteto centras buvo Saratove.

GLOBA rūpinosi ir kitais tremtiniais, išdalindama jiems atvirutes su komiteto adresu, kad žmonės galėtų praneši, kur juos iškeldino. Taip vėliau GLOBOS pirmininkė Felicija Bortkevičienė, ieškodama Sibire Prūsų lietuvių pėdsakų, surado ir lietuvius evangelikus iš kaimyninių Šiaulių gyvenviečių (Šeduvos, Papilės, Radviliškio ir kt.) ir netgi Suvalkų krašto. Oficialiuose sąrašuose šie tremtiniai buvo įregistruoti kaip vokiečiai, nors tos kalbos nemokėjo nė žodelio.

Plėsdama savo veiklą, GLOBA sugebėjo gauti leidimus jos nariams/įgaliotiniams aplankyti suimtuosius kalinius iš Rytų Prūsijos ir jiems suteikti būtiną paramą. Taip pat buvo stengiamasi surasti/surinkti visus įmanomus statistinio ir buitinio pobūdžio duomenis apie ištremtuosius iš Rytų Prūsijos.

Lietuvių paramos ir šalpos komitetus ir draugijas pasiekdavo daugybė laiškų nuo visų tipų pabėgėlių. Laiškai apie Prūsijos lietuvius su žiniomis apie juos būdavo iš Peterburgo persiunčiami į Vilnių. Šitie laiškai piešia labai liūdną tremtinių vaizdą. Štai citata:

Mieli Lietuvos Prieteliai. Noriu jums pranešti mano prisilaikymą šiame mieste: kaip vargingai šioj stubelėj kiūtoti turiu. Laukan išeiti negaliu, kadangi drabužiai nuplyšę ir skarmalai ligi kojų nutiesę yra.

Prie darbo prieiti nėra galima, kadangi rusiškos kalbos negaliu. Todėl meldžiu, kiek galima mane gelbėti, už ką aš labai dėkingas būčiau, Jurgis Kliavs“

Patyrusi apie tokią padėtį, GLOBOS pirmininkė per Tatjanos komitetą gavo leidimus pačiai aplankyti Sibiro gubernijas (Omsko, Tomsko, Irkutsko, Tobolsko,  Altajaus, Akmolinsko, Jenisiejaus). Irkutske jai buvo leista peržiūrėti civilinių karo belaisvių sąrašus gubernatūroje. Ten užregistruoti atvykusieji iš Rytų Prūsijos sąrašuose buvo pažymėti kaip „prūsokai“ («пруссаки»). Pusiau legaliai jai pavyko susitikti su ištremtaisiais ir sužinoti kai kurias trėmimo ir jų buities detales. Antai, F. Bortkevičienė išgirdo pasakojimus apie tai, kad vežant traukiniais tremtinius maitino tik arbata su cukrumi. Atvykus į Irkutską, juos šešias savaites laikę kalėjime, o po to išvežę ir apgyvendinę Balaganske. Kiekvieną savaitę vieną kartą prūsų tremtiniai  privalėję registruotis policijoje.

Dar būdama Vilniuje GLOBA kreipėsi į gubernatorius tų vietų, kur siųsdavo tremtinius iš Rytprūsių, ketinant juos įkurdinti. Galima teigti, kad tuo metu nebuvo jokio priešlaikinio plano, ką apskritai daryti su civiliniais belaisviais.
Juos veždavo be plano ir skirtingais kiekiais. Pvz., 1915 m. sausio 24 d. iš Lietuvos išvyko ešelonas – 30 vagonų – apie tūkstantis žmonių, vyko Altajaus krašto kryptimi. GLOBAI pavyko gauti visus leidimus ir pasiųsti du savo įgaliotinius ieškoti tų išvežtųjų.

GLOBOS įgaliotiniai važinėjo ir po tas gubernijas, iš kurių administracijų buvo gauta nors menka žinutė apie belaisvius iš Rytų Prūsijos. Mat, civiliams belaisviams buvo leidžiama apsigyventi tik gubernijos miestuose ir miesteliuose. (Kaimuose – ne) Taip susiaurėjo paieškų erdvė. Tokiu būdu GLOBOS įgaliotiniai Saratove surado 1000, Simbirske 100 ir kai kuriose kitose vietovėse. Tai buvo tremtiniai iš Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Gumbinės.

Nemažos rytprūsiečių diasporos buvo Ufoje, Alatyriuje, Orenburge ir Irkutske. Nors reikia pripažinti, kad jokios tikslios statistikos nebuvo įmanoma gauti nei iš administracijos Peterburge, nei iš gubernatorių administracijų. Todėl daugiau žinių apie teisinę padėtį ir gyvenimo sąlygas ištremtųjų iš Rytų Prūsijos buvo surinkta tik europinėje Rusijos dalyje. Štai dar viena citata:

„Mes visi <…> gyvenome Novo Boriskino kaime, Bogulminsko ujezdo, Samaros gubernijoje pas Evdokimą Petrovičą ir jo Mariją Ivanovną. Novo Boriskino standartu pasiturinčiai gyveno. Jų namukas turėjo net tris kambariukus, virtuvę ir priebutį. Du kambariuku juodu išnuomavo mums. Tikriau pasakius neišnuomavo, bet kadangi mes buvome civiliniai karo belaisviai, tai kaimai valdžios buvo įpareigoti tokius kaip mes apgyvendinti ir maitinti. Kiekvienas ūkininkas privalėjo tokius žmones užlaikyti vieną savaitę. Ir taip mes vandravojome [bastėmės] kas savaitę nuo vieno ūkininko pas kitą. Žinoma, buvo ir tokių vietų, kur civiliniai karo belaisviai su ūkininkų šeima susibičiuliuodavo ir tada iš vienos privalomos savaitės pasidarydavo neribotas laikas. Taip ir buvo su mumis…[5]

Įvairiausiais būdais surinktais duomenimis iš Rytų Prūsijos buvo apie 12 tūkstančių asmenų. Tačiau komitetas GLOBA pats surado ir suregistravo tik 8  tūkstančius tremtinių, pusė iš jų buvo Prūsų lietuviai. Beregistruojant išaiškėjo, kad tremtyje iš bado mirė maždaug 40 procentų vaikų.

Per penkis 1915 metų mėnesius GLOBA jau turėjo suaukotus 8 tūkstančius rublių. Labai didelį susirūpinimą parodė JAV lietuviai. Iki 1915 metų liepos mėn. Lietuvos Komiteto vardu buvo atsiųsta  21.098 rb. 71 кap. Pradžioje užregistruotiems ir įkurdintiems Prūsų lietuviams rusų administracija kiekvienam asmeniui mokėjo po 15 kapeikų per dieną. Vėliau pati Vokietija pradėjo šelpti savo piliečius tremtinius Rusijoje ir per JAV konsulatą Peterburge mokėjo po 5 rublius kiekvienam tremtiniui iš Rytų Prūsijos.

Savo veiklos pabaigoje GLOBA mokėjo ir rūpinosi daugiau nei 4 tūkstančius tremtinių iš Rytų Prūsijos. Be to, GLOBA išlaikė tris bendro pobūdžio prieglaudas, 4 prieglaudas nusenusiems, 6 pradžios mokyklas. Per mėnesį būdavo išleidžiama tiems reikalams virš 4 tūkst. rublių. Vien tik Simbirske GLOBOS prižiūrimi buvo tūkstantis Prūsų lietuvių ir dar pusantro tūkstančio pabėgėlių iš Lietuvos.

1917 metų pabaigoje bolševikai nacionalizavo visas GLOBOS sąskaitas, netgi ką tik gautus pinigus iš JAV. Visas šalpos darbas sustojo, o 1918 metų vasario mėn. ir pati draugija buvo uždaryta. 1918 metais kovo 3 d. pasirašius Lietuvos Brastos taikos sutartį, Vokietija perėmė visus rūpesčius dėl karo belaisvių ir tremtinių, ypač jų grąžinimo/grįžimo klausimus. Bet tai jau kita istorija.

Nuotraukoje:
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto nariai (1915 m.) Iš kairės: sėdi Stasys Šilingas, Emilija Vileišienė, Martynas Yčas, Antanas Vileišis, kun. Konstantinas Olšauskas, dr.Jonas Basanavičius, Jonas Kymantas. Stovi: Jokūbas Šernas, kun.Povikas Dogelis, Juozas Balčikonis, kun.Juozapas Kukta, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Smetona. Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų. 


[1] Учредителями были: бывший член Г. Думы присяжный поверенный Петр Сильвестрович Леонас, член Г. Думы помощник присяжного поверенного Мартин Мартинович Ичас, Антон Иванович Сметано, Эмилия Викентьевна Вилейшис, д-р Антон Викентьевич Вилейшис, каноник Константин Ольшевский и инженер Иван Иванович Машиотас.

[2] Petrapilyje Centro komiteto pirmininku liko Martynas Yčas, sekretoriumi kun. Tumas, vicepirmininku Leonas ir nariai – Šilingas, kan. Olšauskas, Balčikonis, Tumėnas, Naruševičius ir Kubilius. Iš čia jie vadovavo visai lietuvių pabėgėlių šalpai Rusijoje.

[3] Tercijonas Vincas (1890-1964). Studijavo mediciną Varšuvos ir Maskvos un-te. 1917 m. karo gydytojas, vėliau – gydytojas Rusijoje. Į Lietuvą grįžo 1921 m., 1921-1924 – Lietuvos kariuomenės gydytojas. Vėliau – pediatras. Dirbo iki 1963 m. Niujorko atsilikusių vaikų internate. DP stovyklose rūpinosi M. Jankumi ir jo vaikais.

[4] Lietuvių globos draugija, arba vėliau lietuvių spaudoje vadinama tik lietuvių globa, iš tikrųjų turėjo labai ilgą oficialų pavadinimą: Lietuvių globa šelpti mūsų broliams lietuviams belaisviams iš Prūsų Lietuvos. Šios draugijos steigėjai buvo visuomenės veikėjai F. Bortkevičienė, V. Landsbergienė ir J. Vileišis. Visą laiką pirmininkavo F. Bortkevičienė, o sekretorius buvo Z. Valaitis. Lietuvių globa buvo įsteigusi savo skyrius Panemunėje, Kupiškyje, Ariogaloje, Panevėžyje, net Rygoje ir kitur. O tremiamiems lietuviams maitinimo punktus įsteigė Vilniuje, Šiauliuose, Kaišiadoryse, Minske, vėliau – Smolenske ir Maskvoje. Rusijoje visą karo metą šios draugijos centras buvo Saratove.

[5] Edės Jankutės prisiminimai. Laiškas.  Kopija iš KU Mažosios Lietuvos archyvo.

1 Trackbacks & Pingbacks

  1. Konstantinas Kurnatauskas (1878-1966) – Pilietiškumas.Politologija.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*