Keletas epizodų apie Šilutės rajono malūnų likimą po 1944 m.

1944 m. spalio 5 d. į Rytų Prūsijos Šilutės apskrities (nuo 1950 m. – rajono) teritoriją įsiveržė Raudonoji armija. Iki spalio 23 d. ji užėmė visą Nemuno upės dešinėje pusėje buvusią teritoriją, įskaitant Rusnės salą (išskyrus Klaipėdą ir Kuršių neriją). Netrukus į apskritį pradėjo vykti įvairūs Lietuvos TSR įmonių, organizacijų ir įstaigų įgaliotiniai, kurių pagrindinė užduotis buvo perimti ir inventorizuoti visą apskrityje likusį turtą. Mat Raudonajai armijai užėmus apskrities teritoriją paaiškėjo, kad beveik visi apskrities gyventojai pasitraukė ir apleido savo namus. Taigi, visas likęs turtas buvo paliktas likimo valiai ir galėjo būti išgrobstytas arba sunaikintas.

1945 m. sausio 15 d. Šilutės apskrityje buvo užregistruoti 43 malūnai. Didžioji jų dalis buvo vėjiniai, kiti įvairūs – varomi skystu kuru, elektra arba garu. 1944 m. lapkričio mėn. pavyko paleisti Saugų motorinį malūną. Visi kiti, dėl išgrobstytų variklių, detalių ir įrankių, neveikė.

Naujos valdžios užmojai

Pagal Klaipėdos krašto sovietizacijos planą visi Šilutės apskrityje išlikę malūnai buvo perduoti sovietinėms organizacijoms: stambius malūnus perėmė Lietuvos TSR Maisto pramonės Liaudies komisariato Malūnų ir kepyklų trestas, o smulkius – vietinis Pramonės kombinatas. Perėmimo procesas, dėl specialistų trūkumo ir tarpžinybinės painiavos, užtruko iki 1945 m. vidurvasario. Inventorizuotus, tačiau neveikiančius malūnus leista perduoti privatiems asmenims, su sąlyga, kad jie mokės nustatytus mokesčius (biralinę rinkliavą). Taip buvo tikimasi apsaugoti juos nuo sunaikinimo. Privačių asmenų suremontuoti malūnai buvo eksploatuojami iki kolektyvizacijos pradžios. Taip 1949 m. balandžio 9 d. Kintų valsčiaus vykdomasis komitetas konstatavo, kad Žynių vėjo malūnas niekam nepriklauso. Nepaisant to, nuo 1947 m. pavasario juo „savavališkai naudojosi malūnininkas K. P.“. Šį malūną norėta perduoti kolūkiui „Pažanga“ (kolūkio centras – Pricmų k.), tačiau jis liko Šilutės apskrities Pramonės kombinato žinioje.

1946 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, Šilutės apskrityje buvo 31 malūnas: 28 vėjiniai ir 3 motoriniai. Iš jų veikė 5 vėjiniai ir 3 motoriniai malūnai, o likę 23 neveikė. Viena vertus, valdžia nežinojo jų būklės – kodėl jie neveikia ir, kas yra taisytina. Kita vertus, nebuvo reikalingų medžiagų, įrengimų ar detalių, reikalingų jų darbui atnaujinti. Galiausiai, tuo metu nebuvo didelio malūnų poreikio, nes trūko gamybinės žaliavos – grūdų. Dėl šių priežasčių apskrities vadovybė visą dėmesį skyrė stambiems malūnams – lentpjūvėms paleisti.

Iš rankų į rankas

Jau 1945 m. vasarą pradėjo veikti Šilutės (motorinė) ir Verdainės (vandens) lentpjūvės. Vienintelis malūnas, tuo metu malęs grūdus, buvo Verdainės vandens malūnas, kuris dirbo išskirtinai kariuomenės poreikiams tenkinti. Be to, 1945 m. buvo planuojam suremontuoti ir paleisti Eidaičių (vandens) ir Laučių vėjo malūnus.

Šilutės apskrities malūnų veiklą taip pat trikdė ir pokario metams būdingas turto perskirstymas Klaipėdos krašte. Steigiant naujus sovietinio ūkio subjektus arba juo likviduojant, malūnai buvo nuolat  perduodami iš vienos institucijos kitai. Pavyzdžiui, 1946-1947 m. dalis malūnų buvo perduota iš Pramonės kombinato žinios naujai įsteigtoms Žemės ūkio kooperatinėms draugijoms, o šioms žlugus 1948-1949 m. – grąžinta Pramonės kombinatui. Tokie pokyčiai kėlė sumaištį Šilutės apskrities Valstybinių paruošų plane.

1946 m. pradžioje Pramonės kombinato žinioje likę malūnai buvo perduoti Malūnų ir kepyklų trestui. Dėl šio perdavimo kombinatas neįvykdė 1946 m. pirmojo ketvirčio grūdų malimo plano: vietoje planuotų sumalti 750 tonų buvo sumalta tik 86 tonos. 1949 m. Šilutės apskrities Pramonės kombinato grūdų malimo planas buvo įvykdytas tik 75 proc., o medienos pjovimo – 85,1 proc. Netrukus malūnų darbo rezultatai dar labiau pablogėjo. 1950 m. lapkričio mėn. Pramonės kombinatas įvykdė grūdų malimo planą vos 55,3 proc.

Po kelerių metų padėtis pagerėjo. 1954 m. gegužės mėn. duomenimis Pramonės kombinatui priklausantys malūnai įvykdė 99 proc. planą, sumaldami 796,2 t grūdų. Tokį pagerėjimą lėmė malūnų atstatymas, jų skaičiaus optimizavimas, geresnis žaliavų ir medžiagų tiekimas bei kvalifikuotos darbo jėgos padidėjimas.

1947 m. rugsėjo 10 d. Šilutės apskrityje jau veikė 15 malūnų: 5 motoriniai, 2 vandens ir 8 vėjo malūnai. Tuo metu Kintų valsčiuje buvo 4 vėjo malūnai. Vienas iš jų priklausė „Uostadvario“ tarybiniam ūkiui, tačiau kuris tiksliai, nėra aišku. Tikėtina, kad tai buvo vienas iš trijų malūnų, buvusių Mockiuose ir Lamsočiuose. Žinoma, kad jo našumas 1945-1948 m. siekė 15 centnerių per 8 darbo valandas. Tai reiškia, kad per dieną jis galėjo sumalti iki 750 kg grūdų. 1949-1954 m. malūno malimo našumas buvo padidintas iki 60 centnerių per 8 valandas, tačiau 1955 m. dėl nenustatytų priežasčių malūnas nustojo veikti. Tikėtina, kad po 1950 m., kai buvo sudarytas naujas Priekulės rajonas ir jam perduoti Mockių bei Lamsočių kaimai (170 ha), „Uostadvario“ tarybinis ūkis perdavė malūną „Priekulės“ tarybiniam ūkiui. Jei tai tiesa, šis malūnas tęsė savo veiklą kitame rajone.

Antras žinomas veikiantis malūnas buvo aukščiau minėtas Žynių malūnas. Dar vienas veikiantis vėjo malūnas stovėjo Pricmų kaime ir priklausė Šilutės apskrities Pramonės kombinatui. 1950 m. kolūkis „Komjaunuolis“, kurio centras buvo greta esančiame Kiškių kaime, svarstė galimybę perimti šį malūną į savo balansą, tačiau nėra žinoma, kaip baigėsi šis ketinimas.

Šiuo metu neįmanoma tiksliai identifikuoti ketvirto veikusio vėjo malūno. Vis dėlto netiesioginės nuorodos leidžia manyti, kad jis galėjo būti Kintuose arba jų apylinkėse. Pirmą užuominą apie šį malūną randame Pramonės kombinato veiklos ataskaitoje. Joje nurodoma, kad 1948 m. birželio mėn. „Kintų malūno darbininkas“ uždirbdavo vos 64 rub., o tuo tarpu mechaninių dirbtuvių specialistas – 196 rub. Be to, iš ataskaitos matyti, kad malūnai, kuriuose buvo mokami maži atlyginimai, veikdavo minimaliai, nepateikdavo veiklos ataskaitų ir buvo menkai kontroliuojami. Taigi, galima daryti išvadą, kad minėtas „Kintų malūno darbininkas“ dirbo nedideliame arba nereikšmingame malūne.

Malūnai Kintuose – Povilai

Svarbu pabrėžti, kad Kintuose tuo metu nebuvo veikiančio motorinio grūdų malūno. Kintų „elektrinė-malūnas“, teoriškai galėjęs būti siejamas su vadinamuoju „Kintų malūnu“, nustojo veikti dar iki 1945 m. Be to, šis malūnas buvo skirtas medienai apdoroti ir akumuliatoriams įkrauti, o jo veikimui buvo naudojamas skysto kuro generatorius.

Tuo tarpu greta Kintų esančiame Povilų kaime iki 1945 m. buvo du malūnai: vienas buvo pilnai motorinis, specializuotas grūdų malime, ir kitas – universalus, galėjęs veikti tiek vėjo, tiek variklio energija. Universalaus malūno pagrindinė funkcija buvo medienos pjovimas, tačiau jame buvo išlikusios girnos, leidusios malti grūdus. Šis malūnas galėtų būti siejamas su ketvirtuoju vėjo malūnu, veikusiu Kintų valsčiuje.

Kalbant apie Povilų kaimą po 1945 m. yra žinoma, kad tų metų vasarą buvo nusavintas 8 ha žemės sklypas su pastatais, priklausęs „Kristupui Jokužiui“ (vok. K. Jokuszies). Tikėtina, kad jis buvo universalaus malūno savininkas, tačiau dokumentuose apie malūną ar lentpjūvę neužsimenama. Teigiama, kad šeimininkas „pabėgo su vokiečiais“. Be to, buvo nusavintas 15 ha žemės sklypas su trimis pastatais, priklausęs malūno savininkui „Ričardui Šeperiui“ (vok. R. Schäfer), kuris valdė motorinį malūną. Jų sklypai, su gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, kuriuose stovėjo motorinis ir universalus malūnai, buvo perduoti naujakuriams, tačiau jų tapatybės nėra žinomos.

Abu Povilų kaimo malūnai, kaip ir Kintų „elektrinė-malūnas“, buvo perduoti Pramonės kombinatui. Tačiau nėra duomenų, kad šie malūnai tuo metu pjovė medieną. Iki 1953 m. Kintų apylinkėje nebuvo galima išsipjauti lentų. Pavyzdžiui, 1949 m. spalį buvo organizuotas Kintų miške paruoštos medienos išvežimas į Saugų lentpjūvę, o 1950 m. birželį pjautos medienos buvo prašoma iš Šilutės lentpjūvės.

Taip pat žinoma, kad iki 1951 m. Povilų kaimo universaliu malūnu naudojosi aukščiau minėtas naujakurys, tačiau neaišku, ar jis ten malė grūdus, ar pjovė medieną. Jei laikysimės prielaidos, kad 4-asis veikiantis vėjo malūnas yra šis universalus malūnas, tikėtina, jog naujakurys malė jame grūdus. Galbūt jis buvo įsidarbinęs malūnininku. Tačiau, sovietinės kolektyvizacijos laikotarpiu naujakurys buvo represuotas kaip „buožinis elementas“ ir neteko turto.

1951 m. universalaus malūno sklype įsikūrė Šilutės rajono „Zoovet“ apylinkės Kintų skyrius. Tų metų birželio mėnesį šiam skyriui buvo perduotas „bešeimyninis gyvenamasis namas su priešsodybiniais pastatais buv. šeimininko Jakužio Martyno“. Iki 7-tojo dešimtmečio vidurio šiame name gyveno „Zoovet“ apylinkės Kintų skyriaus personalas su šeimomis.

„Černiachovskis“

Tuo metu Pramonės kombinatas, negalėdamas naudoti ir prižiūrėti Povilų vėjo malūno bei Kintų „elektrinės-malūno“, ketino juos nugriauti, o tinkamus įrenginius išmontuoti ir išsivežti. Dėl to 1952 m. rugsėjo mėn. kolūkio „Černiachovskis“ valdyba kreipėsi į Šilutės rajono vykdomąjį komitetą prašydama perduoti kolūkiui jo teritorijoje esančius „vėjinio ir elektrinio malūno pastatus, su jose esančiais įrengimų likučiais“. 1952 m. lapkričio mėn. kolūkiui „Černiachovskis“ buvo perduotas tik „Kintų vėjo malūnas“, kuris „neveikė“ ir anksčiau buvo „buožinio ūkio nuosavybėje“.

Akcentuotina, kad 1953 m. kolūkio balanse vienu metu atsirado lentpjūvė ir du malūnai: „vėjinis“ ir „mechaninis“. Iki tol kolūkis tokių įrenginių neturėjo. Tikėtina, kad lentpjūvė ir „vėjinis“ malūnas buvo tas pats universalus malūnas, nes malūnas turėjo du pastatus: vėjo malūną ir lentpjūvę. Šią prielaidą patvirtina faktas, kad „vėjinis“ malūnas nebuvo paleistas, o lentpjūvė pradėjo veikti 1954 m. Tai leidžia manyti, jog vėjinio malūno vietoje buvo sumontuotas mechaninis, skysto kuro varomas variklis.

Neaiškumų kyla dėl „mechaninio“ malūno, kuris iki 1953 m. kolūkio balanse nebuvo minimas. Šis malūnas kolūkyje pradėjo veikti kartu su lentpjūve. Jei tapatinsime jį su „Kintų malūnu“, kuris priklausė Pramonės kombinatui, kyla klausimas, kaip jis tapo kolūkio „Černiachovskis“ nuosavybe. Nėra rasta dokumentų, liudijančių, kad šis malūnas buvo perduotas kolūkiui. Be to, negalima atmesti galimybės, kad „Kintų malūnas“ galėjo veikti R. Šeperio motorinio malūno vietoje.

„Mechaninio“ malūno lokalizaciją dar labiau apsunkina tai, kad šis malūnas neturėjo didelės reikšmės kolūkiui – kolūkio metinėse ataskaitose nepateikta jokios informacijos apie šio malūno veikimo rezultatus.

Visgi, jeigu „mechaninis“ malūnas buvo perduotas kolūkiui, išlieka neaišku, kodėl jis ir lentpjūvė arba veikė kartu, arba kartu neveikė. Taip nutiko 1955-1956 m., kai lentpjūvė ir „mechaninis“ malūnas neveikė.

Atsižvelgiant į tai reikėtų atmesti prielaidą, kad šie malūnai, būdami skirtingose Povilų kaimo vietose, galėjo veikti naudodami tą patį energijos šaltinį. Juos skyrė beveik 1 km atstumas, o iki 1957 m. kolūkis neturėjo nei elektros generatoriaus, nei elektros perdavimo tinklų. Todėl labiau tikėtina, kad „mechaninis“ malūnas ir lentpjūvė buvo tas pats universalus malūnas. Abu įrenginiai galėjo būti varomi ta pačia mechanine jėga – varikliu, naudojamu pakaitomis. Jei variklis neveikė, „mechaninis“ malūnas ir lentpjūvė stovėjo.

Rengiant šį tekstą nepavyko rasti gyvų aprašomų įvykių liudininkų, kurie galėtų išsklaidyti dokumentuose užfiksuotus netikslumus ar paaiškinti dviprasmiškas įrašų detales.

Elektra ir mediena

Taigi, 1953-1956 m. Povilų kaimo universalus malūnas veikė nereguliariai. 1956 m. liepos 16 d. kolūkio „Černiachovskis“ valdyba nutarė pakeisti seną, blogai dirbantį „motorą“ į „elektros variklį“. Galimybė tai padaryti atsirado būtent 1956 m., nes tais metais kolūkis buvo prijungtas prie Klaipėdos elektros tinklo, o iki Kintų atvesta aukštos įtampos elektros linija. Iki tol kolūkis galėjo naudotis elektra tik 60 dienų per metus.

Vis dėlto aukštos įtampos elektros linijos įrengimas užsitęsė iki 1958 m., nes kolūkis neturėjo pinigų elektros tinklų išvedžiojimui ir transformatoriaus įrengimui. Nepaisant to, 1956 m. rugsėjo mėn. kolūkis atnaujino medienos pjovimo darbus „organizacijoms ir pavieniams asmenims“. Tikėtina, kad darbams buvo naudojamas senas, skysto kuro varomas „motoras“. Povilų malūne mediena buvo pjaunama net užsakovams iš Ramučių apylinkės.

1956 m. rugsėjo mėn. taip pat buvo patvirtinti medienos pjovimo paslaugų įkainiai: „a) švarcuotų rastų – 52 rub., b) nešvarcuotų – 32 rub.“ (švarcuoti – nupjautais nuo rąsto šonų papenčiais ir paruošti pjovimui  – red. p.)

1957 m. universalus malūnas apdirbo 625 kub. m medienos, o 1958 m. – tik 300 kub. m. Dėl nuolat gendančios lentpjūvės buvo nuspręsta ją uždaryti. 1958 m. birželio 18 d. kolūkio „Černiachovskis“ valdyba leido kolūkiečiui V. G. išsipirkti „Povilų lentpjūvės pastatą dėl asmeninio tvarto ir daržinės pasistatymo“.

Tačiau Povilų kaimo universalaus malūno istorija tuo nesibaigė. Vadovaujantis aukščiau iškelta prielaida, kad „mechaninis“ malūnas veikė vėjinio malūno pastate, galima manyti, kad šiame pastate toliau buvo malami grūdai. Pavyzdžiui, 1958 m. spalio 13 d. kolūkio „Černiachovskis“ valdyba svarstė malūnininko S. Š. pretenziją dėl darbo užmokesčio už grūdų malimą. Pareiškėjas reikalavo, kad jam būtų visiškai atlyginta už prastovas malūne ir kad jis pats būtų atleistas iš malūnininko pareigų. Kolūkio valdyba skundą patenkino tik iš dalies, argumentuodama, kad „tepalo stoka ir šviesos nebuvimas malūne“ nėra pakankama priežastis visai pretenzijai patenkinti. Kartu valdyba pradėjo ieškoti „naujo“ malūnininko.

Visgi šeštojo dešimtmečio pabaigoje Povilų kaimo universalaus malūno „pėdsakai“ išnyksta. Viena iš nereguliaraus malūno darbo priežasčių buvo nuo 1953 m. iki 1958 m. visoje Lietuvos TSR vykęs ekonominio nuosmukio laikotarpis. Norėdama spręsti šią problemą, Lietuvos TSR vadovybė pradėjo Kintų apylinkės žemės ūkio ir žvejybos subjektų reorganizaciją, sujungdama juos į vieną Kintų žuvininkystės tarybinį ūkį. Reorganizacija prasidėjo 1958 m. Tačiau tai jau kita istorija.

Kintų „elektrinė-malūnas

Dar reikėtų pasiaiškinti Kintų „elektrinės-malūno“ likimą (jis stovėjo šiandieninėje Pamario g., pietinėje kelio pusėje). Iki Klaipėdos krašto okupacijos šis malūnas priklausė elektromonteriui F. Tiškevičiui (vok. F. Tischkiewitz). 1947 m. gruodžio 3 d. duomenis, buvusiam savininkui priklausę du gyvenamieji namai, trys ūkiniai pastatai ir 2 ha dydžio žemės sklypas, kaip „pabėgusio su vokiečiais“ šeimininko turtas, buvo perduoti Valstybiniam žemės fondui.

Kaip minėta aukščiau, 1945 m. šį malūną perėmė Pramonės kombinatas, tačiau jis buvo apleistas ir nenaudojamas. Kurį laiką šiame malūne gyveno naujakurio B. G. šeima. 1955 m. lapkričio mėn. malūną, kaip „bešeimininkį“ gyvenamąjį namą, perėmė kolūkis „Černiachovskis“. Kolūkis šio objekto paskirties nekeitė, tik įvertino jo būklę ir vertę.

1958 m. spalio mėn., vadovaujantis Lietuvos TSR vadovybės nurodymais dėl „visuomeninių pastatų statybos savikainos mažinimo“ ir „gyventojų buitinių gyvenimo sąlygų gerinimo“, kolūkio valdyba nutarė parduoti kolūkiečiui A. Š. „gyvenamą namą ir malūną priklausančio prie namo už 1.000 rub.“ Gyvenamo namo dydis, be malūno priestato, bei jo statybinės medžiagos atitiko buvusio „elektrinės-malūno“ duomenis: plotis – 9,5 m., ilgis – 19,5 m., aukštis – 2,8 m., sienos – molinių plytų (tinkuotos), stogas – čerpinis.

Palyginti nedidelė statinio kaina liudija, kad malūno pastatas buvo itin prastos būklės, nors per karą jis nebuvo sugriautas. Nukentėjo tik greta buvę ūkiniai pastatai. Kita vertus, gyvenamojo namo kaina galėjo būti sąmoningai sumažinta. Tuometinis Kintų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas A. Debesiūnas garsėjo kaip kyšininkas – „gudragalvis Kintų ungurys“ (laikraštis „Leninietis“, Nr. 3, 1959). Bet kuriuo atveju kolūkis „Černichovskis“ stengėsi kuo greičiau atsikratyti tokiais „daugiafunkciais“ statiniais.

Taip, istorinio „elektrinės-malūno“ vietoje buvo suformuota asmeninė 12 arų namų valda su sodu.

Visgi, yra požymių, kad šis „sandėris“ nebuvo iki galo užbaigtas. 1959 m. balandžio mėn. Lietuvos TSR vadovybės sprendimu kolūkis „Černiachovskis“ buvo likviduotas.

Apibendrinant galima teigti, kad po 1944 m. Šilutės rajono Kintų apylinkėje vykę ūkiniai procesai radikaliai pakeitė iki tol egzistavusią ūkinę sanklodą ir, kaip to pasekmė, kultūrinį kraštovaizdį. Taip pat konstatuotina, jog praėjus 70-80 metų nuo aukščiau aprašytų įvykių istoriniame pasakojime formuojasi „juodos dėmės“ – gyvų amžininkų beveik nebelieka, o buvęs ūkinis gyvenimas, kaip kultūrinio paveldo dalis, dar nėra tapęs gilesnio pažinimo objektu.

Straipsnis paremtas archyviniais dokumentais saugomais Klaipėdos regioniniame valstybės ir Lietuvos centriniame valstybės archyvuose