Įžymusis Rusnės gydytojas Arturas Kitelis

A.Kitelis. Rusnės gydytojas dažnai galėjo matyti upe plukdomus sielius.

„Jis pasirodydavo kiekvieną dieną iš didelio tolimo kaimo – Rusnės. Tai buvo daktaras Kitelis – tvirto sudėjimo vyrukas. Milžiniškas, energingas ir ištvermingas. Kiekvieną dieną jis praeidavo pro mano stovėjimo už prekystalio vietą. Mane žavėjo jo didelės, apvalios akys ir laisvas žvilgsnis, jo bosinis murmesys „Labas“. Jis kaip žėruojanti liepsna, plevėsuodamas savo barzda išnykdavo už durų…“

Taip rašė savo atsiminimuose Hermanas Zudermanas, kuris ilgą laiką buvo mokiniu Setegasto vaistinėje Šilokarčemoje, apie savo pirmuosius susitikimus su įspūdingu vyru, kuris beveik keturis dešimtmečius buvo bendrosios praktikos gydytojas Šilokarčemos apskrityje. Jis už savo atsidavimą žmonėms buvo užsitarnavęs pagarbą ir pripažinimą.

1837-1889 m. vaistinę turėjo Bernhard Theodor Settegast, labai populiarus vaistininkas, vadinamas senuoju Zetegastu. Kurį laiką šioje vaistinėje mokiniu ir dirbo būsimasis rašytojas H.Zudermanas. Pagal vokišką paprotį, kiekviena vaistinė turėdavo savo vardą. Ši vaistinė buvo vadinama Erelio vaistine (Adler – Apothehe). Vėliau rašytoją ir gydytoją siejo ilgametė viso gyvenimo draugystė. A.Kitelis pasiūlė H.Zudermanui apysakos „Kelionė į Tilžę“ siužetą, o jis įamžino draugą gydytoją apysakoje „Jonis ir Erdmė“.

Arturas Kitelis (Arthur Kittel) gimė Bolmine prie Kulmo (anksčiau Vakarų Prūsijos provincija, dabar Chelmno Lenkijoje) 1838 m. rugpjūčio 7 dieną. Jo tėvai – Moricas Kitelis ir Luiza Kitel, gimusi Chappuis. Arturas iš devynių vaikų buvo ketvirtas. Jaunesnysis brolis Alfredas Kitelis buvo kunigas, metais vyresnė sesuo Klara kartu gyveno su juo Rusnėje ilgus metus ir padėjo tvarkyti namų ūkį.

„37 kaimo gydytojo metai Prūsų Lietuvoje“

Arturas Kitelis – originali asmenybė ir gyvas pašnekovas, puikiai pažinęs šio krašto žmones ir žinojęs aibę jų gyvenimo istorijų. 1906 metais A.Kitelis palieka Rusnę ir likusius dvidešimt metų iki mirties gyveno Karaliaučiuje. Išėjęs į pensiją jis parašė ir išleido atsiminimų knygą „37 kaimo gydytojo metai prūsų Lietuvoje“ (37 Jahre Landartz in Preussisch Litauen). Joje gausu lietuviškų realijų, įspūdingai aprašyta Nemuno deltos šiaurinė atšaka Atmata, pateikta vertingų žinių apie kraštą (Šilutės kraštotyros draugija planuoja išversti šiuos atsiminimus – red.p.).

Mokslas ir studijos

Apie A.Kitelio mokslo metus nedaug žinoma. Pirmąsias pamokas jaunuolis gavo privačiai, iš akademiškai paruoštų mokytojų. Galimas dalykas, kad 1849 metais per Velykas, būdamas vienuolikos metų, berniukas palieka šeimą ir persikelia į Karaliaučių. Čia jis lankė garsiąją Karaliaučiaus gimnaziją. Be abejo, jis įgijo klasikinį išsilavinimą. Čia jis su keliais savo klasės draugais 1857 m. vasario 16 d. be mokytojų pagalbos pastatė „Antigonę“ graikų kalba. A.Kitelis pjesėje vaidino karalių Kreoną.

1858 m. baigęs mokyklą dalyvauja universiteto vasaros semestro mokymuose. Tais pačiais metais jis imatrikuliuotas Karaliaučiaus universitete.

Apie jo medicinos studijas sužinota iš asmeninių bylų archyvo. Aštuoniolika semestrų jis studijavo mediciną ir 1866 metais apsigynė daktaro laipsnį. Disertaciją rašo lotynų kalba, kurioje dėsto savo metodus ir problemas, susijusias su kojų amputacija. Sausio mėnesį  A.Kitelis išlaiko valstybinį egzaminą kaip gydytojas, chirurgas ir akušeris, o  po metų puikiai išlaiko bendruosius medicinos dalykus (anatomiją, chirurgiją ir kt.) ir gauna bendrosios gydytojo praktikos licenziją.

Dešimt metų – ilgas laiko tarpas medicinos studijoms. Tačiau A.Kitelis nebuvo studentas, kuris valandų valandas akademiškai pasižymėtų, ką profesorius sako ir moko. Jis nebuvo tinginys, bet  nebuvo darbštus studentas. Savo atsiminimuose jis nostalgiškai prisimena studentų korporaciją „Germanią“, kuriai priklausė iki pat savo mirties. Prisimena studentiškas dienas – smagius pasivaikščiojimus, teatrą, knaipes, aludes, studentiškas dainas, fechtavimą, dvikovas, vasaros šventes, prisimena studentų aprangą, mitybos ir gėrimo įpročius. Labai buvo vertinama ir laukiama pagalba iš tėvų. Patys smagiausias laikas buvo tada, kai iš provincijos dvarininkų sūnūs sulaukdavo dovanų. Kartą vienas studentas gruodžio mėnesį iš namų gavo 10 keptų ančių, keletą svarų sviesto ir pilką velvetinį chalatą. Visos antys, išskyrus tris, studentų buvo iškart suvalgytos, chalatą nusipirkęs pats, bet jo niekada nedėvėjo, nes sakėsi, kad namuose būdavęs retai.

Manoma, kad 1858-1863 m. laikotarpyje A.Kitelis įstojo į studentų korporaciją „Germania“, todėl dalis studijų laiko atsidūrė „šalikelėje“. Jis buvo gyvybingas, pilnas entuziazmo, visiškai atsidavė jaunuolio gyvenimo tėkmei. Galima rasti žinių, kad pirmaisiais studijų metais jis ne itin rimtai žiūrėjo į mokslą, nors visada karštai viskuo domėjosi ir interesų ratas buvo platus.

Visi studentai nešiojo Albertinas

1863 A.Kitelis Karaliaučiau studentų korporacijos Germania narys.

1863 m. Karaliaučiau studentų korporacijos „Germania“ narys. A.Kitelis su albertina.

A.Kitelis – Rytų Prūsijoje labai gerai žinoma asmenybė. Iki mirties jį, viengungį ir vienišą, globojo studijų draugai, korporacijos „Germania“ broliai. Kadangi gydytojas prastai matė, todėl savo atsiminimus diktuodavo ateinantiems jauniesiems kolegoms. Keletą jų straipsnių – „Visi studentai nešiojo Albertinas“, „Kuris stipresnis, tu – ar aš“ – parašė drauge su Wilhelm Giutzke, su kuriuo bendravo 1920 – 1922 metais.

A.Kitelis buvo įsikūręs Karaliaučiuje palėpės bute, kuris buvo kruopščiai tvarkomos ištikimos namų šeimininkės Martos. Mes daug kartų senojo daktaro prašydavome papasakoti apie savo gyvenimą. Bet mums ne visada pasisekdavo. Bet jeigu jis sutikdavo, tada jo didelėse akyse, kurios jau keletą metų buvo užgesusios, suspindėdavo, jo pirštai glostydavo lazdą, su kuria niekada nesiskirdavo. Jo įtikinami pasakojimai mus be galo žavėdavo. Jis mums pasakojo apie savo mokymosi pradžią Karaliaučiuje, apie studentų korporaciją „Germania“, kurio nariu išliko iki dabar“, – rašė vienas iš jo jaunesnių bičiulių.

Universitete mokėsi 393 studentai, iš jų 95 teisininkai, 100 gydytojai, 9 farmacininkai, 121 teologas. Visi studentai nešiojo Albertinos kepures. (1542 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Branderburgietis Karaliaučiuje įsteigė partikuliarą Collegium Albertinum, kurio pagrindu 1544 m. buvo įsteigtas Karaliaučiaus universitetas – Albertus Universität). Sveikinantis kreipiantis į studentą „jūs“ buvo tolygu įžeidimui – užtekdavo vienas kitam tik linktelėti. A.Kitelis su užsidegimu kalbėjo apie pigų studentų gyvenimą Karaliaučiuje. Žinoma, jis gyveno kartu su  korporacijos studentais, kad būtų pigesnė nuoma.

Rusnėje

Paskatintas Karaliaučiaus korporacijos „brolio“ Šilutės apskrities teisėjo Grabovskio, A.Kitelis atvyksta į Rusnę. „1869 metų rugpjūčio 17 d. aš iš Karaliaučiaus traukiniu atvykau į Tilžę. Garlaiviu „Kondor“ po pietų pasiekiau Rusnę. Apskrities teisėjas Fišeris mane sutiko džiaugsmingai kaip jaunąjį universiteto bendražygį, ir kaip gydytoją“,– prisimena A.Kitelis. Jis išsinuomoja puikų butą ir čia praleidžia linksmus ir įtemptus gydytojo darbo metus, kurie buvo trumpam pertraukti 1870-1871 metų Vokietijos – Prancūzijos karo. Karo metu pradžioje jis dirbo gydytojo asistentu, vėliau A.Kitelis – tapo karo gydytoju, chirurgu. Iš kariuomenės vėl grįžo į Rusnę.

A.Kitelis buvo kone vienintelis gydytojas Šilutės apskrityje. Jam priklausė Pakalnė, gyvenvietės iki Kuršių Nerijos ir sienos su Rusija. Pas ligonius jis vykdavo nepaisydamas blogo oro, neretai naktį, plaukdavo į Nidą per marias žvejų valtimi. Šaktarpio metu kelių vyrų stumiamomis rogėmis keliaudavo per Rusnės (Atmatos) ledą. 1887-1888 metų žiemą kilus didžiuliam potvyniui, A.Kitelis neliko nuošaly: Rusnėje buvo įkurtas komitetas nukentėjusiems nuo potvynio remti, kuris rūpinosi labiausiai nukentėjusiomis vietovėmis. Šiam komitetui kartu su kitais – kunigu Krausu, Ankeriais, apylinkės teisėju Bienutu ir kitais – priklausė ir gydytojas.

Nuotykius ir įtemptą gyvenimą atkampiame krašte A.Kitelis dažnai prisimindavo. Nutikimai kartais būdavo ir juokingi, ir nelabai.

1866

A.Kitelis.

Kartą, šaktarpio metu, bjauriu oru valtimi vyko į kaimą pas gimdyvę. Plaukė prieš srovę. Nepaisant pavojaus, tęsė kelionę, bet vienu metu gydytojas išvirto iš valties ant ledo lyties ir labai sušlapo. Kai jis įėjo į namą, sutiko labai nemalonų, niūraus veido vyrą, kuris bambėdamas sakė, kad moterys be reikalo kviečiasi gydytoją. Bet A.Kitelis buvo ne iš tų, kad nusimintų ar kreiptų dėmesį į triukšmautoją. Jis paprašė persirengti sausų rūbų. Namiškiai jam padavė rūbus, tačiau parinkti drabužiai dideliam, 190 m. ūgio gydytojui, buvo per maži. Akimirksniu jis nusimetė savo šlapius drabužius, prašydamas moterų išeiti ar bent nusisukti, čiupo nuo kabyklos moterišką klostuotą sijoną. Staigiai stvėrė savo krepšį ir įėjo į gimdyvės kambarį. Tarpduryje vėl susitiko su piktu vyru, kuris pagalvojo, kad tas gydytojas, kartai, tikrai kvailas…

Nepaisant įvairių sunkumų, gydytojas privalėjo rūpintis ligoniais ir keliauti sunkiomis sąlygomis pas juos. „Visų pavojingiausia kelionė buvo 1895 m. sausio mėnesį per marias į Neringą. Prieš Kalėdas upėse ir mariose buvo daug ledų ir sausio pradžioje buvo labai šalta. Tačiau per pirmuosius šalčius marios ne visai užšąla ir lieka daug didelių properšų. Vieną vakarą mane prikėlė žvejys iš Preilos, sakydamas, kad jo žmona gimdo. „Kaip mes ten nuvyksime? Aš būsiu pirmasis, kuris per ką tik užšalusius ledus vyksiu? Ir jūs norite rasti kelią atgal?“ Mes išvykome į tamsią naktį. Ventės Rage mes sustojome. Aš pasakiau švyturio prižiūrėtojui ir žvejui Zabrovskiui: „Aš privalau su šiuo vyru patekti į Preilą, kuris atvyko iš ten šviežiu ledu. „Pone daktare, aš nevykčiau. Bet ten yra dviejų žmonių gyvybė. Tada su Dievo pagalba“.

Visur buvo tylu. Tik trys žvaigždės mirksėjo danguje. Kartais sumirksėdavo Nidos švyturys. Sunku buvo atskirti dideles properšas  nuo ledo. Tolimose ir plačiose mariose nė vieno žmogaus, kuris prireikus galėtų padėti. Dieną srovės aš nebijojau. Bet paskęsti properšoje tolimose mariose – neatrodė viliojančiai. Protingas arklys ir kompasas mus atvedė į Preilą. Mano pagalba atėjo laiku. Motina ir kūdikis išgyveno“.

Visuomeninė veikla

A.Kitelis buvo bendraujantis ir laimingas žmogus, dažnai priimdavo kvietimus apsilankyti iškilmėse. Dažnai vykdavo į spektaklius, šokio ir muzikos renginius, skaitė paskaitas. Mėgdavo keliones garlaiviu ir čiuožinėjimą pačiūžomis, taip pat ir žvejybą mariose.

A.Kitelis taip pat priklausė Prūsijos pažangiajai partijai. Todėl 1880 (iki 1882) buvo išrinktas atstovauti Šilutės ir Klaipėdos apskritį landtage (Prūsijos karalystės parlamentas, veikęs nuo XIX a. vidurio.) Pasibaigus landtago atstovo įgaliojimams, siekė Gumbinės apskrities chirurgo vietos, tačiau dėl liberalių politinių pažiūrų jam buvo atsakyta. 1884-1887 bei 1887-1890 išrinktas į Ciesorystės seimus Klaipėdos – Šilutės apskrityje, o 1888-1893 m. išrenkamas į Karalijos seimą Labguvos – Vėluvos apskrityje.

Rusnėje A.Kitelis gyveno su savo seserimi. Jai mirus, šeimos nesukūrė. 1906 metais savo pareigas perduoda sūnėnui Francui Kiteliui, o pats apsigyvena Tilžėje, o vėliau Karaliaučiuje. Jaučiasi visiškai vienišas. Dėl infliacijos neteko visų savo lėšų, todėl gyvena skurdžiai. Gyvenimo pabaigoje apako. Mirė A.Kitelis 1926 m.

Straipsnis parengtas naudojantis:
1. Hans-Claus Poeschel. Geheimer Sanitäter Dr.Artuhr Kitell.
2. Das. Ostpreussenblatt 1. Mai 1965  Wilhelm Gützke „Alle Studenten  trugen den Albertus“
3. Ostpreussenblatt 24. Dezember 1955 Wilhelm Gützke „Wer ist stärke, Du oder ich?“

Be the first to comment on "Įžymusis Rusnės gydytojas Arturas Kitelis"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*