Ir vėl į savo kalbą atsigręžkim

Vasario 29-osios pavakarę Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko literatūriniai pašnekesiai „Ir vėl į savo kalbą atsigręžkim“, skirti Lietuvių kalbos dienoms. Renginyje dalyvavo Šilutės trečiojo amžiaus universiteto literatų sambūrio „Vėdrynas“ literatės, joms talkino Šilutės pirmosios gimnazijos kanklininkės ir Pamario progimnazijos skaitovės. Jos, Akvilė Zavistanavičiūtė ir Milda Zarankaitė, ir padarė įvadą į pašnekesius.

Pašnekesių moderatorė Irena Arlauskienė susirinkusiems priminė, kad nuo 2015 metų Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nutarimu įvairiose Lietuvos įstaigose jau devintąjį kartą rengiamos Lietuvių kalbos dienos. „Literatų sambūris  „Vėdrynas“ pasirinko aktualią mūsų kraštui temą – per kalbą priartėti prie čia gyvenusių žmonių, lietuvininkų savasties, jausenos, požiūrio į pasaulį, žemę, papročius, tiesiog bandyti tai restauruoti per žodinę (literatūrinę) raišką. Gal kam ir bus keista, bet pokalbiui nesirinkome nei I. Simonaitytės, nei pažintinių E. Barauskienės romanų, nei šilutiškių jau pamėgtų Roko Flik knygų. Šįvakar nekalbėsime nei apie lietuvininkų kalbos fonetiką, leksiką, nebandysime pamėgdžioti tarmės, nes ji mums nėra prigimtinė. Tiesa, ne vieno mūsų tėvai, o ir mes patys, šiame krašte  gyvename jau ne vieną dešimtį metų ir tariamės esą čia įsigyvenę, deja, pajusti betarpišką dvasinį ryšį su senaisiais krašto gyventojais ne visiems pasiseka. Pasirinkome kitų autorių kūrybą“, – kalbėjo I. Arlauskienė.

Po Birutės Baltrušaitytės eilių „Mano tolimieji protėviai“, kurias perskaitė A. Sapronaitienė, skambėjo kanklininkių (vad. Giedrė Pocienė) atliekama daina, po kurios išgirdome Šilutės pirmosios gimnazijos „Dryžuotojo šaliko“ teatro klasės gimnazistės Gabijos Urbonavičiūtės monologą – maldą deivei Laimai, sudarytą iš senųjų lietuvių liaudies dainų tekstų (autorė Vida Tarozienė).

„Lietuvių kalba – labai mažos tautos  kalba, bet kaip seniausia indoeuropiečių kalbų šaka, įtvirtinusi Europos žemėlapyje senuosius upėvardžius, reikalinga ne vienai šaliai, tyrinėjant savo istorinę geografiją. Maža to, skambumo savitumu, turtinga leksika ir kt. požymiais ji patraukė ne vieną kitos tautybės kūrėją. Toks mums labai artimas yra poetas Johanesas  Bobrovskis. Mylimos mergaitės šeimoje dainuojamos lietuvių dainos, jų įvaizdžiai, poetinis pasaulis sužadino norą savaip restauruoti regimos aplinkos pirmapradį  mitinį paveikslą“, – tęsė pašnekesių vedėja. Savo įžvalgomis apie J. Bobrovskio kūrybą pasidalino Birutė Morkevičienė, pasirinkusi upei skirtus eilėraščius.

Po Šilutės pirmosios gimnazijos kanklininkių atliktos melodijos, buvo atiduota duoklė Kristijono Donelaičio „Metams“.

I. Arlauskienė kalbėjo: „Pabandykime pažiūrėti į K. Donelaičio „Metų“ paveikslą, ne, ne kaip į įprastą realistinę tapybą, o būtent taip, kaip vyko ano meto būrų gyvenimas. Tolminkiemio gamta tampa poeto dvasiniu išgyvenimu ir kokia raiška ji pasiekia mus.  Donelaitis išsilavinęs, mokytas, giliai mąstantis žmogus, bet jo negalima išplėšti iš aplinkos, kurioje gyvena, kuria kvėpuoja, kurią jaučia kaip ir jo būrai. Jie visi – senųjų tikėjimų gamtos žmonės. Pažiūrėkime, apie ką papasakoja poetas „Pavasario linksmybių“ pradžia: kaip gražiai išauga iš piešiamų vaizdų pasaulio medis, juda, kruta visas pasaulis: „Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams / Ir linksmai lakstydams ik debesų kopinėjo“.

Žiū, visai valstietiškai apsidžiaugia pamatęs parskridusį gandrą. Nerasit žmogaus, kuris ir dabar nesidžiaugtų  sugrįžus sodybos gyventojui. Pavasario džiaugsmas susijungia su pavasario rūpesčiais, bet „ne verkt, bet linksmintis visi susirinko“. Visuotinį pakilimą dar labiau sustiprina gervių pora: „Gervins ik debesų juodų dyvinai kopinėdams / Ir nei verkdams  irgi dejuodams skambino dangų, / Nes jis nor pamokyt, kaip Dievo didė galybė ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga“. Tai paskutinė  Pasaulio medžio dalis. Ir sakyk tu man, kad Donelaitis ne tas senųjų tikėjimų gamtos žmogus“. Kiek kitokiam susitikimui su K. Donelaičio „Metais“ autorė pasiūlė dovanai pasiimti knygutę „Kuris į Tolminkiemį“.

Ypač malonų atspalvį kalbėjimui teikė papildančios pokalbio turinį kanklininkių ansamblio atliekamos melodijos. Vida Trozienė pasidalino įžvalgomis apie Šilutėje gyvenusią poetę ir dailininkę Aldoną Gustas. Ji rašė: „Šilutėje / mokėjau / dangų / apipinti snieguolėmis / su horizontu / žaisti / lyg su draugu / tada dažnai / bėgdavau / parnešti / jūrų vandens / iš senelių šulinio / Šilutėje / tarp dobilų / lyg šventėj aš augau /“. Lyg pasakojimo tęsinys nuskambėjo V. Tarozienės eilėraštis „Pririšta čia širdis“: „Pririšta čia širdis: / Prie greito dienų bėgimo, / Prie to, ką skubėdamas pameti, / Atrandi tik nušvitus / Akimirkai. / Pririšta čia širdis: / Prie lėto Šyšos tekėjimo, / Kur nubėga ne vandenys – / Metai nubėga. / Pririšta čia širdis / Prie to seno vokiško miesto, / Čia, kur žmonės – nei geri, nei blogi, / Nei kažkuo ypatingi. / Čia sūnų, dukterų / Nučiauškėjo vaikystė, / Taip pririšusi širdį… / Štai kodėl tu tokia / Ypatinga“.

Savo kūrybos eilėraščių perskaitė šių eilučių autorė ir Aldona Sapronaitienė. Jie tarsi parodo, kaip įaugame į šią žemę, kokia mūsų pažintis su čia gyvenusiais žmonėmis. Dar skambėjo kanklių muzika, švysčiojo fotoaparato blykstė – visi pašnekesių dalyviai sustojo bendrai nuotraukai.