Girulių miško – parko vardiniai medžiai ir ąžuolas Vydūnui

„Olando kepurė“, Vydūno ąžuolas. SK montažas

Krašto bendruomenei svarbūs istorijos įvykiai, asmenybės ir vietos ženklinamos įvairiais būdais, atmintis apie juos puoselėjama proginiuose renginiuose ir švietimo įstaigose, tai svarbi  pasakojimo apie kraštą dalis ir pristatant bei gaivinant vietos atmintį. Klaipėdos mieste ir apylinkėse iki šių dienų išliko XIX a. vokiškosios (Rytprūsių) kultūros  atminimo ženklų. Vieni jų yra vardiniai medžiai ir proginiai sodiniai.

Pagrindinio uostamiesčio parko likučiai

Girulių miško parkas buvo pavyzdinė Klaipėdos krašto pramogų ir poilsio vieta. Po ilgų apleisties ir niokojimo dešimtmečių, vadinamuosius „Būtinus pamatyti šiaurietiškos pajūrio gamtos vaizdelius“ nustelbė išsikeroję krūmynai ir brandą pasiekę bei seni medžiai. Šio pažintinio-pramoginio tako „puošnių parko grožybių atvirukų gausa liudija apie amžininkų brangintą parką. Jie pasklidę spaudoje ir internetinėje erdvėje, tačiau be reikiamo paaiškinimo,  menkai tebyloja šių dienų lankytojams. Negausios žinios ir atvaizdai susieti su išlikusiu kraštovaizdžiu ir iš jų atkurtas bendras parko vaizdas. Atrandami išlikę gyvieji žymenys išskirtiniams krašto įvykiams ir asmenybėms priminti žymenys.

Gūbrio viršūne vingiavo takelis

Pagrindinė tako gražmena buvo 1892 metais pradėtas tvarkyti Girulių miško takas (Waldweg). Vingiuotas takelis su daugeliu atšakų ir aplinkkelių driekėsi šiaurės kryptimi apie 10 kilometrų, pro Melnragę, Girulių poilsiavietę iki pat Olandų kepurės. Puošniausia tako dalis buvusi ant kalvų virstinės, kur šviesias aikšteles keitė ūksmės, kairėje pusėje per miško ūksmes ir aikšteles bolavo jūros platybės, toliau akių lygyje ir po kojomis siūravo šlaito papėdės pušų lajos, o ant kalvos viršūnės keleivį siekė siaučiančios jūros vėjo gūsis. Susisiekimą per griovas lengvino tilteliai ir laipteliai, pavargusiems pakelės suoliukai ir apžvalgos aikštelės. Ant medžių pritvirtintos nuorodų lentelės rodė kelio kryptis ir atstumus.

Vietos būtinos pamatyti ir aplankyti

Girulių viešbutis „Franz“ (Seebad-Försterei Hotel Franz), apie 1905 m. (AdM vaizdų rinkinys)

Bemaž vienodu kilometro nuotoliu viena nuo kitos iškalbingų pavadinimų stotelės: „Miško ežerėlis“ (Waldsee) ir dviejų upelių apjuosta sala „Miško idilė“ (Waldydil), prie trijų eglių apžvalgos vieta į jūrą „Miramar“, puošnus pajūrio miško „Vaizdelis“ (Bellevue), „Sakykla“ (Kanzel) ir „Trys kalvos“ (Drei Berge) (šiand. tai vadinamasis Kukuliškių piliakalnis). Kelią vainikavo moreninė atodanga „Olandų kepurė“ (Holländischer Mütze). Be vietinių paprastojo ąžuolo, mažalapės liepos, karpotojo ir plaukuotojo beržų, paprastojo šermukšnio, skroblų ir kt., augo atvežtiniai pietų vidurio Europos medžiai: paprastieji bukai, platanalapiai ir uosialapiai klevai, europiniai kėniai ir kt. Paminėtinas medis gamtos paminklas Girulių kalnapušė milžinė (Riesen-Bergkiefer (Pinus montana Miller.). 1897 metais ji buvus 4,5 aukščio, 0,30 m kamieno storio ir apie 32 m (apie 75 žingsnių) lajos apimties. Į visas puses šakojasi vingiuotos storos šakos lankytojų gretintos su „besirangančiomis milžiniškomis gyvatėmis“ (Alfred Jentzsch, 1900). „Pušis-siaubūnė“ iki šių dienų neišliko, jos vietoje siūruoja šimtametė paprastoji pušis.

Proginiai ir vardiniai medžiai

Pagal vyraujantį paprotį parke pasodinti atminimo medžiai Memelio krašto ir miesto įvykiams ar išskirtiniams asmenims atminti svarbioms sukaktims pažymėti. Iš žinomų proginių ąžuolų paminėtinas „H. Gerlacho jubiliejaus ąžuolas“ (Heinrich Gerlach-Jubiläums Eiche). Jis buvo minėto parko gražinimo rėmėjo Hermano Gerlacho (1840-1912) brolis (jo vardu pavadinta Miško sala (Hermann-Gerlach-Insel). Medienos pirklys, magistrato vadovas, Klaipėdos miesto prekybos tarėjas Heinrich Gerlachas (H. Gerlach, 1846–1913) (Kommerzienrat Gerlach) taip pat kaip ir jo brolis daug lėšų skyrė tolesniam parko tvarkymui. Manoma, kad paprastasis ąžuolas sodintas apie 1910 metus (70 metų sukakties proga). Medis išlikęs, tačiau gretimais auga dar du vertinant išorę panašaus amžiaus tos pačios rūšies ąžuolai. Manytina, jie taip pat vardiniai, parko kūrėjams atminti, tačiau atminties gija apie juos nutrūkusi. Greta Kukuliškių piliakalnio šiaurinio kampo pasodintas Kaizerio Vilhelmo II ąžuolas (Kaiser Wilhelm II Eiche). Medis išlikęs, tačiau gretimais auga keli, vertinant išorę apie 120 metų paprastieji ąžuolai, tad proginio medžio tapatumo klausimas lieka atviras.

Ąžuolas Vydūnui – lietuviškosios bendruomenės atminimas

Ąžuolas Vydūnui Girulių miško parke, prie kelio į Karklininkus. Liudvikos Kuzminčiūtės nuotr.

Pusiaukelėje kalvotoje tako vietoje (5,8 km į šiaurę nuo molo ir Kukuliškių tako į pajūrį) yra vieta, kur stovėjusi Girulių miško koplytėlė (Waldkapelle Seebad-Försterei). Jos atvaizdas žinomas iš prieškario atvirukų. Pavėsinė statyta 1900–1904 (vėliausiai 1907) metais, joje matome XX a. pradžios Europos meno puošybos (Art Nouveau) Rytprūsių srovės puošybos dėmenis. Ją statant dalyvavo Karklininkų kaimo meistras Jonas Moris (Aleknavičius, 2010, 122, 130). Per pirmąjį pasaulinį karą statinys apniokotas, tačiau buvo atstatytas ir atnaujintas– sunaikintas tik per vėlesnius parko užmaršties dešimtmečius. Pietvakarinėje gūbrio dalyje auga giruliškių vadinamas „Vydūno ąžuolas“. Vertinant išorę medis apie 120 metų. Gretimais auga paprastieji klevai ir raudonasis–šiaurinis ąžuolas. Iš prisiminimų yra žinoma, kad kultūrininkas ir mąstytojas Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1868–1953) Kukuliškių kaime vasarojo 1928 ir 1933 metai. Lankydamasis čia  mėgęs ateiti ir pabūti gamtos apsuptyje, pasigrožėti jūros platybėmis ir atvilnijančiais gamtos gaivalo gūsiais. Gretimais auga paprastasis bukas, kaštonai bei skroblai. Šią vietą mėgęs lankytis Vydūno bičiulis, būsimasis Vokietijos kalbininkas baltistas Viktoras Falkenhanas (1903­–1987). Šią kultūros atminties spragą savo tyrimais užpildė neseniai mus palikęs žurnalistas–fotografas, veiklus Mažosios Lietuvos ir Zanavykijos kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius (1930–2020).

Tikslių žinių apie pirminę šio ąžuolo pasodinimo paskirtį ir pasodinimo laiką nėra. Ankstyviausiuose pavėsinės atvaizduose ąžuolo nematyti. Vienok, šiais laikais medis svečiams pristatomas kaip Vydūno ąžuolas, ir tai reiktų vertinti kaip senosios tradicijos tąsa, proginis priminimas apie iškilaus mąstytojos lankymąsi Klaipėdoje. Šia proga paminėsime ir kitus Lietuvos ąžuolus siejamus su Vydūnu.

Vydūno ąžuolas Šiauliuose ir prie Jurbarko

Girulių miško koplytėle (Waldkapelle). Jei lankydavosi čia Vydūnas, tai būten ta vieta, kurią norima sutaurinti.

Šiauliuose Saulės alėjoje, 1933 m. Vydūno apsilankymo šiame mieste proga pasodintas Vydūno ąžuolas. Medis išlikęs Vilniaus gatvėje, Sukilėlių kalnelyje, paminklo kairėje (koordinatės: 456538, 6200365 LKS94); Gretimais auga „Tautos vado medis“ (sodintas 1934 m. gegužės 6 d.), „Klaipėdos ąžuolas“ (sodintas 1935 05 01), bei „Antano Smetonos sodintas ąžuolas“ (1938 m.) (Nekrašius 2011). Medeliai puoselėjami miesto gyventojų ir rodomi svečiams. Įdomus Jurbarko apylinkių ąžuolas. Pasakojama, kad Vydūnas su A. Giedraičiu-Giedriumi ąžuolą pasodino „pavyzdinio lietuvaitės grožio siekiamybei, Gražvydai (Grožvydai) Giedraitytei. Tiksliai nežinoma, tačiau vyrauja nuomonė, kad medelis sodintas netoli Giedraičių namų, šalia Nemuno lankos, Mituvos Intako pakrantėje. Tikslesnių žinių apie medelius ir jų pasodinimo aplinkybes neišliko. Ąžuolas Vydūnui pasodintas Kintuose „Atgimimo“ pradžios metais. Priešais bažnyčios šventorių 1988 m. () pasodintas paprastasis ąžuolas. Medelis sutvirtėjo ir šiais laikais mena šiuos tautos istorijos lūžio metus. Ožkabaliuose Tūkstantmečio ąžuolyne 2009 m. pasodinti ąžuolai Mažosios Lietuvos atgimimo šaukliams: Martynui Jankui ir Jurgiui Zauerveinui. Vienas jų skirtas Vydūnui.

„Vydūno sodas“ Klaipėdoje

Naujausias ąžuolų iškilioms asmenybėms sodinimo pavyzdys yra Klaipėdoje. Pažymint mąstytojo 150-ąsias gimimo metines (2018 m.) nutarta sename parke Bokštų ir Puodžių gatvės sankryžoje pastatyti paminklą. Paminklas-fontanas „Vydūno sodas“ atidengtas 2019 09 03 dieną. Greta Arūno Sakalausko skulptūros pasodintas paprastasis ąžuolas. Sode žydi obelys ir japoninės magnolijos, vejoje auga beržalapės lanksvos, blizgantieji kauleniai, raukšlėtalapis erškėtis ir kt. Prie paminklo numatyta įrengti vadinamąjį greito atsakymo kodą (QR code).

PRIEŠ DVYLIKA METŲ RAŠYTO PASAKOJIMO PAPILDYMAS

Afrikos žibutė – Vydūnui

Prie naujų atmintinės kultūros puoselėjimo reiškinių priskirtinas ir kiek primirštas XX a. aštunto dešimtmečio Lietuvos selekcininkų pasiekimas. Neseniai Latvijos gėlininkų dėka sužinota apie gėlę – Afrikos žibutę, sanpauliją, Vydūnui. Biologė Ona Griniuvienė išvedė per 40 šios rūšies sanpaulijų veislių, suteikė šiuos pavadinimais: VYDŪNAS (1984), „Pasaka“, „Jūratė“, „Marių daina“, „Ežerų šalis“, „Aušros pasitikti“, „Labutis“ ir kt. Sanpaulijų atmaina „Vydūnas“ labai savita, ant jos žiedkočiai statūs, ryškiai tamsiai mėlyni (slyvų spalvos), banguotais kraštais, jie šviesesni ir rudai žaliu pakraščiu. Autoriai teigė, jog ši sanpaulija atrodė kupina slėpiningumo ir paslapties. Nieko panašaus į šią veislę anuomet nematyta. Ne veltui O. Griniuvienė ją pavadino Lietuvos filosofo, mistiko Vydūno vardu (http://www.silaine.lt/2009/2009-11-10/Vardiniai_medziai-21.htm). Tai tos pačios vardinių medžių ir želdinių tradicijos tąsa ir raiška šiais laikais, sugrąžinanti mus prie šaliai, bendruomenei šeimai ir asmeniškai svarbių vietų, vardų ir įvykių.

2 Comments on "Girulių miško – parko vardiniai medžiai ir ąžuolas Vydūnui"

  1. Bronza | 2021-06-04 at 06:21 |

    Kukuliškių piliakalnis yra ne Drei Berge vietovėje, o Bellevue.

  2. Egidijus | 2021-06-05 at 05:35 |

    Mano atsakymas-patikslinimas.

    Remiantis Eduard’o Franz’o lankytojams sudarytu Girulių-miško parko tako planeliu (1910), stotelė vietovaizdis „Gražus vaizdas“ (Bellevue) buvo vakariau vadinamos  stotelės „Trys kalvos“ (Drei Berge) (nuo 2016 m. tai dar ir „Kukuliškių piliakalnis“), pastaroji yra šiek tiek šiauriau. Tai tas pats vietovardis, nuotolis tarp stotelių vos kelios dešimtys žingsnių. Tad netikslumo nėra. Mūsų aptariamas Ąžuolas „Vydūnui“ yra maždaug 150 m piečiau, greta buvusios pavėsinės „Miško koplytėlė“(Waldkapelle) ir kalvos papėdėje tako Kukuliškiai- Baltijos paplūdimys. Vietovaizdis iki mūsų dienų labai pasikeitęs, tai apsunkina jo sutapatinimą su išlikusiais vaizdais ir planais. Išvyka šiandienos parku yra tikras nuotykis. Siūlau išbandyti visiems krašto praeities gerbėjams. 

Leave a comment

Your email address will not be published.


*