Šilutės kraštotyros draugijos nariai jau keletą metų vasaros pradžioje rengia teminę išvyką. To tikslas – pamatyti su šio krašto praeitimi siejamus dalykus, juos aplankyti ir apžiūrėti. Šių metų kelionė buvo skirta nuodugniau susipažinti su senaisiais šio krašto tiltais bei tai, kas su tuo susiję.
Pasirinktas maršrutas daugeliui šios draugijos narių buvo žinomas ir ne kartą pravažiuotas, nes pamaryje ne tik daug upių, upelių kanalų, bet ir tiltų per juos. Kelias iš Šilutės pradžioje vedė į Sakūčius, kur yra vienas iš išlikusių lengvų metalinių tiltų per Minijos upę, statytų dar XIX amžiuje. Praktiškai nuo statybos laikų jo pagrindinės konstrukcijos išliko nepakitusios, išskyrus važiuojamosios dalies paklotę, kur medinis pagrindas ne taip jau senai buvo pakeistas asfaltu.
Toliau buvo apžiūrėtas Karaliaus Vilhelmo kanalo pradžioje įrengtas šliuzas, kuris reguliuoja iš Minijos upės į istorinį kanalą patenkantį vandens kiekį. Jis buvo įrengtas kanalo statybos metu, tačiau šiuolaikiniams reikalavimams pritaikytas 1960-1961 metais. Nors tai nėra istorinis objektas, tačiau ne visi apie jį žino, o tuo labiau pamato.
Pervažiavus šį kanalą čia pats esančiuose Lankupiuose išvykos dalyviai perėjo ilgiausiu Lietuvoje kabančiu tiltu. Pakabintas per Minijos upę šiandien jis skiria Šilutės ir Klaipėdos rajonus.
Per jau minėtą Karaliaus Vilhelmo kanalą Jokšuose yra išlikęs dar vienas lengvų konstrukcijų metalinis tiltas. Niekam nebereikalingas ir nenaudojamas jis šiandien atrodo liūdnai – ypač jo medinė dalis. Apžiūrint šį tiltą, ne vienas išvykos dalyvis dar kartą prisiminė ir Sakūčių tilto medinę važiuojamosios dalies paklotę, kuria dar prieš maždaug tris dešimtmečius teko ir važiuoti.
Toliau buvo aplankytas ir apžiūrėtas kasdien vis naujas galimybes atskleidžiantis Drevernos uostas. Jis ne tik šiuolaikiškas, bet ir pilnas gyvybės. Jis skirtas ne tik laivų laikymui bei išlipimui iš jų, bet ir pramogoms. Uosto akvatorijoje jaunimas plaukiojo moderniais vandens dviračiais, kiti žmonės laukė kelto į Juodkrantę. Dar kiti į marias žvelgė nuo apžvalgos bokšto, bei bandė įsivaizduoti, kaip čia galima ilsėtis žvelgiančiuose į Kuršių neriją mediniuose nameliuose, pastatytuose ant kranto. Čia buvo smagu sutikti istorinių namų restauratorių bei senųjų laivų statytoją švėkšniškį Vaidotą Bliūdžių su sūnumi prie prieš keletą metų jo pastatyto istorinio medinio laivo „Dreverna“. Jie laukė iš į Klaipėdą atplaukusio kruizinio laivo atvežamų turistų, kurie norėjo istoriniu laivu išplaukti į pasižvalgyti į marias.
Nors tiesiogiai su kelionės tikslu tai ir nebuvo nesusiję, tačiau kraštotyrininkai iš Drevernos pavažiavo iki jėgos aitvarų – kaitų – sostine vadinamos Svencelės. Viduryje savaitės šio sporto entuziastų daug nebuvo. O ir pats krantas dabar tvarkomas, dėl to didesnio įspūdžio nesukėlė.
Paskutinis objektas, kurį apžiūrėjo šilutiškiai, buvo kabantis tiltas per Miniją Priekulėje. Nors, greičiausiai, jis ir nėra istorinis bei kuo ypatingas, tačiau buvo įdomu pavaikščioti ir juo. O kelionė baigėsi Priekulės parke, kur šilutiškiai apžiūrėjo čia esančias gražias medines skulptūras.
Be visa to, buvo apžiūrėtas ir vienas į kelionės planą neįtrauktas objektas. Tai gan neblogai išlikusi dviejų aukštų buvusi Kiškių pradinė mokykla. Savo dydžiu ir architektūra ji skyrėsi nuo įprastų XIX a. pabaigoje šiame krašte pastatytų mokyklų. O tai greičiausiai liudijo, kad Kiškiai bei netoliese esantys kaimai buvo pilni gyvenamo.
Tik keletą valandų trukusi kelionė prabėgo akimirksniu. Jos metu dar kartą buvo įsitikinta, kad visai greta yra be galo daug įdomių dalykų, kurių lėkdami dažniausiai tiesiog nepastebime.
Be the first to comment on "Kraštotyrininkų išvykos pavadinimas„Tiltai“"