Kęstutis Demereckas: nuo fotografijos ir muzikos iki kraštą garsinančių leidinių. I d.

Paties 1974 metais K.Demerecko darytas autoportretas. Nuotrauka ir K. Demerecko archyvo.

Prieš savaitę „Šilainės krašto“ svetainėje buvo paskelbtas straipsnis „Lobis – milžiniška knyga apie Nemuno deltą“. Jame pristatyta Kęstučio Demerecko knyga apie didžiausios Lietuvoje upės Nemuno kūrinį – deltą. Kaip jau minėta tame tekste, šio leidinio link rinkdamas, kaupdamas ir analizuodamas medžiagą jis ėjo kone visą savo gyvenimą.

Apie tai, kaip K. Demereckas augo, brendo ir galiausiai tapo istorinių dalykų žinovu, unikalių knygų leidėju 2016 metais buvo papasakota Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ kartu su partneriu Rambyno regioniniu parku leidžiamo žurnalo tais metais dvigubame „Rambynas“ 2016 metų 1-2 (9-10) numeryje.

Siūlome šį straipsnį, kuriame jo autorius akies krašteliu jau 2016 metais matė, kaip buvo dėliojama medžiaga būsimai didžiausiai, storiausiai ir sunkiausiai 2020 metų pradžios Lietuvos knygai.

Pasakyti trumpai, kas yra klaipėdietis Kęstutis Demereckas, vienu žodžiu negalima. Negalėjo iš karto įvardinti savęs ir pats, kai buvo to paklaustas. Vėliau susimąstęs ir kiek pagalvojęs atsakė: „rašau – leidėjas, istorikas, fotografas. Istorikas, nes labai daug istorinių dalykų padaryta, tyrimų atlikta“. Vėliau dar pridūrė, kad ir kultūros paveldo ekspertas, ICOMOS narys.

Klaipėdietis taip pat nėra tikslu, nes apie jį, kaip savą, kalba ir rusniškiai, kur jis pastaruosius keletą metų gyvena. Taip pat savu laiko ir šilutiškiai, nes būtent čia prasidėjo jo gyvenimo ir pažinimo kelias. Iš čia išėjo savo daugeliui žinomų darbų daryti.  

Gyvenimas senove alsuojančiame name ant Vorusnės upės kranto

Į Rusnę Kęstutis su žmona Violeta iš Klaipėdos gyventi persikėlė prieš dešimtmetį. Pradžioje jie buvo įsikūrę pagal senųjų rusniškių statybų tradicijas savo pastatytoje klėtyje. Vėliau, po sūnaus vestuvių prieš septynerius metus, įsikėlė taip pat į taip pat pačių pasistatytą autentišką namą.

Paties suprojektuotas gyvenamas namas.

Šiandien šis namas – pripažinta Rusnės salos puošmena, 2013 metais paskelbtas gražiausiu Mažosios Lietuvos etnografiniu namu, esančiu saugomoje teritorijose. Visų pirma, tai didelis jų darbo įvertinimas, nes daugelis dalykų šios šeimos rankomis ir padaryta. Tačiau K.Demereckas pagrįstai didžiuojasi ir kitkuo – tai jo, kaip šio krašto praeities žinovo, darbo pripažinimas. Šį namą, išstudijavęs senuosius Rusnės bei kitų pamario kaimų pastatus bei pasirėmęs savo architektūros žiniomis, pats jis ir suprojektavo. Tad, prisiminęs ne taip jau senus šio namo projektavimo, statybos bei kūrimosi jame laikus, visą tai vadina „profesūros studijomis“.

Kaip dažnai būna, neapsieita ir be nuotykių. Tik įsigijus šį sklypą, kuris buvo šalia jau daug metų čia gyvenančio Kęstučio brolio, žmona su dukra kategoriškai atsisakė čia važiuoti. Vieta iš ties tuomet nė iš tolo nepriminė dabartinės – aplink dilgėlės ir kiečiai, buvęs senas namas nugriautas, o kieme „paruošti“ statybai kažkokie blokai: buvęs savininkas rengėsi kažką panašaus į tipinį blokinį namą statyti.

Ilgokai gyvenamu namu buvusi taip pat Demerecko suprojektuota klėtis.

Vėliau, kai pamažu viskas susitvarkė ir buvo galvojama pradėti statybas, tuometinis Nemuno deltos regioninio parko direktorius niekaip nesutiko derinti statybos projekto, nors jis buvo parengtas gerai išstudijavus šio krašto senąją architektūrą. „Kone į teismus bylinėtis teko eiti“, – prisiminė K.Demereckas. Tačiau po to, kaip visus brėžinius ir dokumentus jis nusiuntė Saugomų teritorijos vadovei, ir parko „sutikimas“ šio namo statybai netrukus buvo gautas.

„Jis ne tik suprojektuotas remiantis senaisiais statiniais, – kalbėjo Kęstutis, – bet ir senoviniu būdu suręstas. Jį iš rastų, kaip dabartines Lego kaladėles, be vinių sunėrė ir pastatė meistrai iš Švėkšnos seniūnijos Stemplių. Tik į tarpus, – toliau prisiminė K.Demereckas, – šiuolaikinę akmens vatą vietoje samanų ir kiminų sudėjo“. Laikas šiek tiek vertė skubėti, tad vietoje nendrinio stogo namas buvo dengtas senovinėmis čerpėmis. Tačiau kaip atrodo nendrinis stogas – galima pamatyti čia pat – jomis dengta jų klėtis. Nors ji ir pastatyta ne taip jau senai, tačiau atrodo taip, lyg prieš šimtą metų būtų suręsta.

K. Demereckas sako, kad žirgeliai – išskirtinis Rusnės namų puošimo būdas.

Šiandien Rusnėje Kęstučio ir Violetos Demerckų pagrindinė darbo vieta. Ir tik retkarčiais jie važioja į savo leidyklos „Libra memelensis“ biurą Klaipėdoje. Čia yra ruošiamos leidybai knygos, kurių dauguma liudija šio krašto garbingą praeitį. Šiuo metu čia eina į pabaigą vienos, gal net svarbiausios Kęstučiui knygos, rengimo darbai. Joje bus sudėta visa jo sukaupta išmintis tyrinėjant vieną seniausių kalbų sluoksnių – hidronimus. Būsimoji knyga – tai 500 puslapių žemėlapiais bei pamario krašto vaizdais ir istorijomis iliustruotas pasakojimas apie Nemuno deltos praeitį bei kitimą. Šis dar pavadinimo neturintis leidinys – pagal apimtį albumas – bus viso gyvenimo ieškojimų bei apmąstymų darbo rezultatas.

Žuvų gatvė ir „Mažasis Liubekas“

Nuo seno yra tokia Žuvų gatvė Šilutėje, Šilokarčemos kvartale. Ji prie pat Šyšos. Čia pat ir Šilutės uostas, greta senasis (dabartinėm akim) turgus. Viename iš didesnių namų, pirmame aukšte gyveno Demereckų šeima. Čia, o tiksliau mamai skubant į ligoninę, ant jos laiptų ir gimė Kęstutis.

Mama sunkiai dirbo netoliese esančioje lentpjūvėje. Tėvas vasaromis plaukė į Karklę Liekio rage (dabar Kaliningrado sritis) šienauti. Šilutės uoste surišdavo du medinius laivus baidokus ir vilkiku ten nuplukdydavo. Po savaitės partempdavo į uostą didžiulį šieno kūgį, iškraudavo ir pardavinėdavo. Kęstutis prisiminė, kaip Šyšos upe plaukdavo ant to šieno kupetos viršaus, atvažiuodavo vežimai su arkliais ir į marias prie pat laivo…

„Tuo metu Šilutės uoste gyvenimas virte virė: buvo kalnai žvyro, plaukiojo jį semiantys ekskavatoriai. Net kareiviškų baržų atplaudavo, – pasakojo vaikystėje įstrigusius vaizdus K.Demereckas. – Žiemą pirmas ledas taip pat uoste. Mėgindamas pirmojo ledo storį, pasiųstas ketveriais metais vyresnio brolio, buvau ir įlūžęs. Laimei jis su draugais Zemeckiukais išgriebė…“.

Vienas iš įdomesnių to meto laisvalaikio užsiėmimų – pačiūžos. Jų tikrų nebuvo, tad važinėjo medinėmis ledžingėmis. Net vokiškų rasdavo. „Užsiriši ant batų ir pirmyn“, – sakė pašnekovas. Ir tik vėliau metalinės – peilynkos – atsirado. Šyšos ledu ir Nemuną pasiekdavo. Neatskiriamas užsiėmimas ir ledo ritulys ant Šyšos. „Visi profai buvom“, – šypsojosi K.Demereckas. O kalbėdamas apie dabartinį uostą karčiai tarstelėjo: „jau nebe uostas. Už ES lėšas uostą sunaikino. Galėjo krantinę palikti ir viskas būtų gerai“.

Į mokyklą teko eiti iš gan atokaus, kaip tuomet atrodė, „Mažojo Liubeko“ kvartalo. Ten šeima persikėlė 1963 metais. Taip šilutiškiai vadino medinių namų kvartalą dabartinių Klaipėdos, S.Dariaus ir S.Girėno, bei H.Šojaus gatvių vietoje. Šiandien šioje vietoje vienas iš gamybos „Šilutės baldų“ įmonės cechų. Nors šio dar XX a. pradžioje statyto istorinio kvartalo šiandien jau nėra, tačiau būtent K.Demereckas, lavindamas savo, kaip fotografo, įgūdžius, visai netikėtai kai ką iš jo ir įamžino.

Nuo fotografijos iki muzikos

Mokydamasis tuometinėje Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje K.Demereckas niekuo ypatingu nepasižymėjo. Septintoje – aštuntoje klasėje, pardavęs augintus triušius, įsigijo pirmą savo fotoaparatą. Tai buvo rimtas žingsnis pirmyn. Ir ne tik todėl, kad nelengvai gyvenančioje šeimoje jau galėjo užsidirti savo pinigų, bet ir pasaulio pažinime.

Fotografijos paslapčių mokėsi pas šio dalyko žinovą bei didelį fotografijos entuziastą Vytautą Tamašauską. Jis vadovavo fotografų būreliui tuometinėje aštuonmetėje mokykloje (dabar čia Šilutės meno mokykla). Šilutiškių jis negalėjo nežavėti: pats konstravo tuo metu didžiulius fotoaparatus, kuriuos visi vadino „hiperboloidais“. K.Demereckas prisimena, kad iš pažįstamų kariškių Kaliningrado srityje jis gaudavo plačios foto juostas naudojamas auerofotografijoje ir vienintelis Lietuvoje tuo metu darydavo milžiniškas fotografijas.

Per metus mūsų pašnekovas išmoko neblogai fotografuoti, suvokė kompozicijos pagrindus. Tuo metu meninė fotografija buvo vertinama, tad net mokykloje norint surengti parodą, reikėjo pasiekti tam tikrą lygį. Viena K.Demerecko nuotrauka net į vietos laikraštį pateko: einant į mokyklą pavyko nufotografuoti gluosnį, kuriame lyg ir žmogaus veidas matėsi. Tai pavyko perteikti ir išėjo meninė fotografija.

Baigę pas V.Tamašauską fotografijos kursus trise – Viktoras Šadauskas, Valerijus Chronovskis ir K.Demereckas – tapo mokyklos fotografais. Jais visiškai pasitikėjo ir davė fotolaboratoriją. Nuo to laiko jie fotografavo mokyklos renginius, darė „Garbės lentas“. Toje laboratorijoje imta eksperimentuoti ir su spalvota fotografija – V.Šadausko brolis padėjo gauti medžiagų. „Padaryti spalvotą fotografiją – tai o cho cho, koks sudėtingumas. Tai procentų procentai, šitoks būrimas – po kelis procentus filtrai kišami, kad išgautum spalvą“, – dalinosi prisiminimais K.Demereckas. Vėliau tai tapo reikšmingu kvalifikaciniu žingsniu ir labai padėjo leidybai. Tas spalvų suvokimas – jos pagrindas.

Roko muzikos klausymas pas K.Demerecką namuose.

Viso to greta būta ir muzikos klausymo. Aštuntoje – devintoje klasėje jau klausė rokenrolo, bitlų, krydensų, led zepelinų. „Andrius Varnas turėjo aparatūrą, Balčiauskai turėjo aparatūrą. Buvo pirmoji stereo radijas su kolonėlėm „Latvija“. Išgirdom stereo erdvę. Jau pradėjo rodytis diskai“, – su nostalgija kalbėjo K.Demereckas.

„Buvo tokia Šilutės grupė. Tiesiog ne karta, o grupė, tarp kurių būta septynerių metų tarpas. Bet visi žavėjomės tuo pačiu – nauja muzika, šokiais. Jokių narkotikų nebuvo, alkoholio negėrėm – buvom prieš. Tiesiog hipiavom. Kelnes plačias siuvomės, – tęsė pašnekovas. – Tiesiog sėdėjom drauge visi ir pasinėrę į savo mintis klausėm muzikos.

Minėta šilutiškių grupė statė jachtą. Jos bandymo metu Rusnėje.
K.Demereckas (dešinėje) ir A.Rimkus.

– Tuo metu tradiciškai taip pat haikeriavome (tranzuodavo, keliaudavo pakeleivingomis transportu be pinigų – aut.p.). Vasara ateina – ir varom iki gruzinų karo kelio su Violeta. Per Kerčės sąsiaurį kėlėmės. Vidurinėje Azijoje sutikom Varną, Tianšanyje Valerką. Keliaudavom viskuo – traukiniais, automobiliais, laivais. Ir visur be pinigų. Nes jų neturėjom. Žmonės padėjo“.

Kaip šiandien prisimena K.Demereckas, – tai ir buvo jų savotiškas protestas – trispalvių nekėlė, bet muzika, ilgi plaukai, haikeriavimas ir buvo jų grupės protestas. Ir visa tai formavo savitą gyvenimo suvokimą.

Nuo ambicijų tapti architektu, kino filmų kūrėju iki psichiatrinės ligoninės

K.Dememeckas rengiasi stojimui į VISI – mokosi piešti. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Pabaigus mokyklą visi keliai buvo atviri. Labiau traukė fotografiją, tačiau tuo kartu neturėjo sudaręs tinkamo savo darbų rinkinio, kurį galėtų parodyti komisijai. Tuo metu architektūros studijoms rengėsi Dzidas – Izidorius Žilinskas. Jis namuose piešė. Prisijungęs prie jo Kęstutis taip pat kartu vaikščiojo, apžiūrinėjo pastatus, piešė. Po to vyko į parengiamuosius kursus į VISI (Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dabar Gedimino technikos universitetas – aut.p.). Ten kandidatus piešimo egzaminams rengė profesorius Janulis. Nors lyg ir sekėsi neblogai, tačiau egzaminas buvo įvertintas tik trejetui (penkiabalėje sistemoje). Tad išvažiavo nelaikęs matematikos egzamino. Ir tik vėliau sužinojo, kad būtų išlaikęs ir į architektūros studijas būtų įstojęs.

Toliau nusimatė karinė tarnyba sovietinėje armijoje. Nenorėdamas patekti į tą žmones šiugždančią sistemą, K. Demereckas įstojo į Kauno kino mechanikų mokyklą. Nors čia buvo rengiami viso labo tik mechanikai tuometiniams kino teatrams, tačiau čia įgytos žinios ateityje pravertė. Ypač suvokimas apie kadrų kaitą.

Grįžęs po metų į namus Šilutėje, sutiko klasės draugą Robertą Ivanauską. Jis jau metus studijavo režisūrą ir lietuvių kalbą vadinamuosiuose Klaipėdos fakultetuose (Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetai – dabar Klaipėdos universitetas – aut.p.). Jis ir parodė Kęstučiui, kas yra etiudas, kaip reikia vaidinti, paaiškino, kas yra vaidinio pagrindas, ir patarė stoti ten.

Įstojo. Mokytis patiko ir jau antrame kurse pastatė pavykusį spektaklį vaikams su muzika. Tačiau trečio kurso metu kilo mintis važiuoti į Maskvą studijuoti kinematografiją. Dabar K.Demereckas tik juokiasi iš to, nes ne tik kad neįstojo, bet ir psichiatrinėje ligoninėje teko pagulėti.

Per tą laiką, kol laukė atsakymo iš Maskvos, jį išbraukė iš „fakultetų“ studentų sąrašų. Tad vėl ėmė grėsti kariuomenė. Tuomet vienas išsigelbėjimas buvo gauti psichiatro pažymą, kad netinkamas tarnybai. Tačiau kažkas pasikeitė, tad norint gauti tą pažymą, reikėjo ir pačioje psichiatrinėje ligoninėje pagulėti. Tą laiką Demereckas prisiminė su siaubu: „žiauru, žiauru, ką su žmogum su vaistais padaro“. Nors vyriausiajam gydytojui iš mikrofilmų darydavo anspaudus su paskaitomis ir jokių skirtų vaistų negėrė, bet išėjęs po mėnesio iš ligoninės dar ilgai bijojo mašinų. Tačiau įrašas kariuomenei, kurį įrašė, buvo labai tinkamas. Jis lyg sakė, kad net kastuvą šiam žmogui pavojinga duoti. „Žinoma, – juokėsi Kęstutis, – vaidybos studijos savo davė, nors, prisipažino, truputį perspaudė“.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Kęstutis Demereckas: nuo fotografijos ir muzikos iki kraštą garsinančių leidinių. I d."

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*