Etnologė Diana Martinaitienė apie senąsias laidojimo tradicijas

Šiaulietė etnologė Diana Martinaitienė teigia, kad mūsų protėvių požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose, ir pasakoja apie juos.

– Ar senovėje lietuviams kapinės buvo tokios pat svarbios, kaip ir dabar, kai kas savaitgalį važinėjama sodinti ir laistyti gėlių?

D.Martinaitienė. Vadimo Simutkino nuotr.

D.Martinaitienė. Vadimo Simutkino nuotr.

– Lietuviams kapinės visada buvo labai svarbios. Tik labai senais laikais jos buvo labiau atskirtos nuo gyvenamųjų vietų: mirusiesiems, vėlėms vieta buvo parenkama ypatinga – kitapus upės, ežero, saloje, kalnelyje.

Tikėtina, kad ir pačios seniausios Šiaulių kapinės buvo taip pat įkurtos: jei kapai ant kalnelio – vadinasi, žmonės gyveno lygumoje, jei kapai vienoje ežero pusėje, tai žmonės – kitoje.

Pavyzdžiui, prisimenu savo Pakalniškių kaimą, prie kurio buvo pušynas su Kleboniškio kapeliais. Aš vis stebėdavausi – kodėl taip yra, kad Kleboniškis kitoje upės pusėje, o Pakalniškių kaimo kapinės gerokai toliau, bet irgi už upės. Pasirodo, kad savotiškos logikos čia visgi yra – kapines ir kaimą turi skirti upė.

Ar tos kapinės buvo taip prižiūrimos – apsodinamos gėlėmis, nuolat laistomos, aš abejoju.
O štai medžius kapinėse sodindavo ir taikydavo moterims pasodinti moteriškus medžius – eglę, liepą, o vyrams – vyriškus: ąžuolą, uosį.

Ir sodindavo ne tik atminimui, bet tikėdami, kad tuose medžiuose apsigyvena mirusiųjų vėlės.

Žinoma, kapinės buvo lankomos ir ne tik lapkričio mėnesį. Dėmesys mirusiesiems, kapinių lankymas buvo įprastas pavasarį, apie Velykas, nes ir pats žodis „velykos“ yra sietinas su vėlėmis. Ir būta daugiau mirusiųjų paminėjimų, jau nekalbant apie Kūčias ar net vestuves, kai jaunoji būtinai važiuodavo prie savo mirusio tėvo ar motinos kapo atsisveikinti.

Būdavo priimta minėti mirusiuosius per vadinamąjį keturnedėlį, metines, kartais – ir po dešimties metų, nors tai ir nebebuvo privaloma.

Kokie tie buvo paminėjimai? Kai kur jie dar išlikę – Rusijoje, Baltarusijoje. Prie kapo susirinkę artimieji valgydavo ir gerdavo alų ar degtinę, tai yra, puotaudavo kartu su mirusiuoju ir kitomis vėlėmis. Tokio pat apeiginio maisto ir gėrimų padėdavo ir ant kapo, o po kelių dienų ateidavo pasižiūrėti, ar maisto nebeliko, ar vėlės priėmė vaišes.

Ko gero, maistą sulesdavo paukščiai ir tai artimųjų nė kiek netrikdė, nes paukščiai buvo laikomi vėlių įsikūnijimu.

Tokios vaišės buvo privalomos ir laidotuvių metu. Seniau tai buvo traktuojama ne kaip atsidėkojimas tiems žmonėms, kurie atėjo į laidotuves, o kaip apeiginės vaišės toms vėlėms, kurios ateina išsivesti mirusiojo. Kai kur ir šiais laikais per gedulingus pietus mirusiajam padedama lėkštutė su maistu.

– Kokie buvo tie apeiginiai valgiai ir gėrimai?

– Apeiginis gėrimas būdavo dažniausiai alus. Radviliškio apylinkėse yra užrašyta, kad ateinančius į laidotuves žmones pasitikdavo šeimininkas su alaus ąsočiu ir visi turėdavo gurkšelėti to alaus. Kitur šalia pašarvoto mirusiojo būdavo padėtas indas su alumi, kurio kiekvienas atėjusysis (net vaikas) taip turėdavo truputėlį gurkštelti.

Pagrindinis apeiginis maistas būdavo duona – jos gabalėlį irgi padėdavo prie mirusiojo. Kai kuriose Lietuvos vietose į laidotuves ateidamos moterys privalėdavo atsinešti „savo rūgšties“ – po riekelę duonos, ir padėti prie mirusiojo.

Tai ir buvo auka mirusiajam bei jo išsivesti ateinančioms vėlėms.

Liaudies papročiai paprastai yra paremti panašumo (similine) magija. Kadangi mirusiojo kūnas keliauja po žeme, vadinasi, į požeminį pasaulį, gyvieji norėdavo su vėlėmis palaikyti gerus santykius, kad sulauktų gero derliaus. Todėl ir turėdavo visokias apeigas atlikinėti.

– Ir kiek buvo svarbios apeigos laidotuvėse?

– Senovėje trys žmogaus gyvenimo etapai – vestuvės, krikštynos, laidotuvės – buvo vienodo apeiginio svorio.

O vestuvės su laidotuvėmis net buvo kažkokiais akcentais ir labai panašios. Pavyzdžiui, laidotuvių buvo raudos o vestuvių – verkavimai, kurie muzikine prasme yra tas pats. Tiesa, tai buvo ne pas mus, o Dzūkijoje.

Vestuves senovėje traktuodavo kaip perėjimą į kitą būtį, kaip ir laidotuves, nes miršta prieš tai buvęs gyvenimas ir pereinama į kitą būvį. Laidotuvėse irgi tas pat – mirštama šiame pasaulyje ir pereinama į anapusinį, kur gyvenimas toliau tęsiasi, tik pasikeičia būsena.

Laidotuvėse būdavo itin svarbios apeigos iki tiek, kad kai žmogus mirdavo netikėtai, tai šermenims artimieji turėdavo būtinai padaryti alaus, papjauti kiaulę. Ir kol tai nebuvo padaroma, kol kiauliena nebūdavo sudorota, kol alus neišrūgdavo, pašarvotas mirusysis išbūdavo iki devynių dienų.

Aišku, iš pradžių prie pašarvotojo svetimų žmonių nebūdavo – vien saviškiai, tik į pačias laidotuves dviem dienoms susirinkdavo visa kaimo bendruomenė, iš toliau giminės suvažiuodavo.

Šarvodavo mirusįjį iš pradžių ne karste, o ant lentos ar ant didesnio baltai apkloto stalo.

Tą šarvojimo stalą dažniausiai pastatydavo beveik vidury trobos, kad būtų galima jį apeiti. O tai buvo reikalinga tam, kad aplink jį buvo atliekami įvairūs apeiginiai veiksmai.

Nors ir kaip šokiruotų, tačiau būdavo net ir šokama apie mirusįjį. Tai, aišku, buvo kažkokie apeiginiai šokiai, kuriuos yra paminėjęs Pretorijus ir kiti atvykėliai.

Kaip ten būdavo, sunku pasakyti – gal tiesiog senovėje apie mirusįjį tiesiog vaikščiodavo kokią sutartinę giedodami. Tačiau aišku viena, kad kažkoks apeiginis veiksmas būdavo, nes ir per vestuves jaunoji turėdavo apeiti apie stalą atsisveikindama ir atlikdama apeiginius veiksmus.

– Kas rūpindavosi karstu, įkapėmis? Artimieji?

– Karstu seni žmonės dažniausiai pasirūpindavo patys. O kai mirdavo jaunesni, netikėtai, karstą imdavosi daryti koks vietos dailidė ar stalius, kuriam mirusiojo artimieji duodavo lentų.

Karsto darymas buvo nemokamas darbas, nes tokia buvo karstų darytojo misija.
Ir kapo duobės kasėjams niekas nemokėdavo – kasdavo patyrę bendruomenės nariai.

Lygiai taip su giedotojais, kurie giedodavo tik savo kaimo žmonėms. Aišku, juos reikėdavo pavaišinti.
Užfiksuota, kad Aukštaitijoje daugiau giedodavo rožančių, šermenines giesmes, Žemaitijoje – „Kalnus“ ar „Kalvarijas“. Labai senų ikikrikščioniškų giesmių nebėra išlikę, išskyrus tik Dzūkijoje populiarias raudas, kurios buvo atliekamos kartu su krikščioniškomis giesmėmis.

Jei mirdavo kas iš šeimos, raudodavo kas nors iš artimųjų, o jei nebuvo šeimoje tai sugebančių daryti, tai buvo galima samdyti to paties kaimo raudotoją.

Kodėl taip mirusius apraudodavo? Dzūkai ir suvalkiečiai sakydavo, kad jei neapraudosi, tai gali vėlė vaidentis.

O štai Šiaurės Lietuvoje tokios raudos neužfiksuotos, nors gal seniau ir buvo.

Kai kurie žmonės pasiruošdavo įkapes – dažniausiai tokius pat drabužius, kokius per šventes dėvėdavo. Kai kas įkapėms laikydavo vestuvinius rūbus.

Jei įkapės nebūdavo paruoštos, tai mirusįjį vilkdavo geriausiais rūbais, kokius tik jis turėjo, ir apaudavo geriausius apavu – jei ne batais, tai naginėmis, čempėmis. Jei turėdavo kokių papuošalų, tai juos irgi būtinai uždėdavo. Moterims galvas apgobdavo skepetomis, skaromis, nuometais. Žodžiu – apvilkdavo visas apdaro dalis.

Jei mirusysis būdavo koks amatininkas, tai jam į karstą ir kokį įrankį įdėdavo: siuvėjui – adatą, batsiuviui – gal ylą, kad turėtų kuo dirbti anapusiniame gyvenime.

O šiaip visiems mirusiems įdėdavo duonos, dažniausiai pašventintos.

Mirusįjį prausdami nukarpydavo nagus, vyrams nuskusdavo barzdas ir viską sudėdavo į karstą. Kai kur buvo teigiama, kad tai buvo daroma tam, jog mirusiam anapusiniame gyvenime reikės lipti į kažkokį kalną ir todėl gali prireikti aštresnių nagų. Nors labiau tikėtina, kad sudėdavo, jog mirusysis nesivaidentų.

Juk ir tuo vandeniu, kuriuo nuprausdavo mirusįjį, būtinai reikėjo išlydint amžinatilsį iš namų išpilti pavymui, kad taip mirusysis būtų atskirtas nuo namų ir atgal nebegrįžtų.

Viską labai atsakingai mūsų protėviai darydavo, kad mirusysis kuo greičiau išeitų ir negrįžtų vaidentis.
Buvo manoma, kad mirusiojo vėlė iš namų išeina tik per metus, todėl po keturių savaičių buvo vykdomos apeigos, kad truputį atitoltų, per metines – kad išvis išeitų.

– Ar laidotuvės mūsų protėviams buvo natūralus dalykas ar tragedija?

– Seniau žmonės labai ruošdavosi tam gyvenimo virsmui. Visi žinojo, kad tai buvo labai normalus dalykas, nes niekas nedingsta – tik atsiskiria siela nuo kūno ir gyvena dausose daug geresnį gyvenimą, kadangi yra daug laisvesnė, nepriklausoma nuo kūno geidulių.

Aišku, mirusiojo artimiesiems būdavo blogiau, jei išeidavo maitintojas. Tačiau ir jie žinodavo, kad mirusiojo negalima verkti, nes taip labai trukdoma vėlei atsiskirti nuo šeimos. Ypač įdomus tikėjimas, kad vaikams tėvų verkti galima, net reikia, tėvams vaikų draudžiama verkti, nes anapus vaikas būsiąs šlapiais drabužėliais.

Tokie ir kitokie draudimai priversdavo žmones valdytis, galvoti apie mirusįjį, o ne apie save.

– O kokios tradicijos buvo Lietuvos miestuose?

– Viskas buvo taip pat. Juk į miestus suvažiuodavo žmonės iš kaimų. Žinoma, miestuose buvo didesnė dvarų, kitų konfesijų ir tautų žmonių įtaka. Tikėtina, kad paprastus žmones labai veikė aukštuomenės kultūra.

Interviu pasidalino: 
„Šiaulių kraštas“ 

1 Comment on "Etnologė Diana Martinaitienė apie senąsias laidojimo tradicijas"

  1. Matant vyresnius žmones, kaip jie rūpinasi kapais, juos lanko, tai irgi galima susidaryti įspūdį, kad anksčiau lietuviams kapinės buvo ypatingai svarbi ir šventa vieta. O ir žmonių laidojimo tradicijos buvo kokios, dabar jau dingsta su laiku jos.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*