Daugiau nei bendradarbiavimas

Yra nuostabių bendravimo ir bendradarbiavimo atvejų žmogaus gyvenime. Jauno ir seno susitikimas bendroje veikloje lyg gyvybinis impulsas, lyg stipri jaunatviško kraujo srovė, nors trumpam panaikinanti metų svorį, vienatvę ar liūdesį. Noriu papasakoti apie Šilutės Trečiojo amžiaus universiteto literatų sambūrio „Vėdrynas“ ir miesto moksleivių išskirtinį bendradarbiavimą.

Dairydamiesi po apylinkes, pasitelkę „Lituanistinės bibliotekos“ medžiagą apie mūsų krašte vykusios didžiosios kolonizacijos (1721-1736) laikmetį, susidomėjome to meto lietuvininkių moterų gyvenimu. Netruko toji medžiaga su autentiškais pasakojimų fragmentais, dainų eilutėmis susiklostyti į pjesę „Kaimynai“. Yra pjesė, atsiranda ir poreikis ją suvaidinti scenoje, bet literatėms po truputį daugiau nei septynios dešimtys, o pagrindiniai veikėjai – vienas kitą mylintys jaunuoliai, kurių socialinė padėtis neleidžia kurti bendro gyvenimo. Vieną kitą reikalingą vaidmeniui vyrą dar gali prisiprašyti iš universiteto studentų, o jaunimo? Ir tada mums į talką atėjo Šilutės pirmosios gimnazijos teatro „Dryžuotasis šalikas“ studija su optimistiškiausia pasaulyje vadove mokytoja Jolita Ežerinske. Retas būtų patikėjęs, kad sulaukę tokio amžiaus artistai pirmą kartą lips į sceną ir dar kurs vaidmenį. Žinoma, nelengva buvo prisiversti vaikščioti kas savaitę į repeticijas, mokytis tekstą, paklusti režisierei. Bet variklis buvo kitas – gimnazistai. Tiesiog stebino jų kantrybė, paslaugumas, punktualumas ir tarpusavio susiklausymas. Kažkodėl ėmėme klupti paskutinėse repeticijose. Ką daryti? Tada kažkaip vaikinų būrelis apsupo mus ir ėmė guosti: „Nenusiminkite, per repeticijas taip pasitaiko, pamatysite, per premjerą viskas bus kuo puikiausiai.“ Ir atrodo, pavyko. Girdime, kaip dažnai dar pasitaiko niurgzlų, peikiančių šiuolaikinį jaunimą, todėl nesusilaikiau nepaklaususi: „ Iš kur jūs tokie nekasdieniški?“ „Mes tokią mokytoją turime!” Tikrai,  mokytoją, gebančią ir kuriančią stebuklą.

Įėjo į mūsų širdis tie jauni žmonės ir pasiliko: nebepaleidžiame jų, o kaip be Madlikės (gimnazistė Gabija) maldos Rambyno deivei Laimai parodyti, koks mūsų kalbos grožis, sudėtas į liaudies dainas, kaip be kanklininkių (vėl mokytojos Giedrės Pocienės kolektyvas) pravesi pokalbį apie gimtąją kalbą (F. Bajoraičio bibliotekoje vasario 29 d.), kaip pristatysi ,,Vėdryno” narės B. Morkevičienės naująją knygą be mūsų kolegų gimnazistų (Gabijos, Tito, Godos) skaitymo, ar ,,pasivaikščiosi“ po Šilutę su poetiniu palydovu (pristatymas balandžio 12 d. miesto muziejuje), neišgirdęs lietuvininkų šnektos skambesio. Ir skubi pas mokytoją Vaidą Galinskienę, kalbančią šia šnekta ir mokančią jos savo mokinius. Jaučiame TAU literatų sambūrio „Vėdrynas“ gyvenimas ir veikla darosi nebeįmanomi be miesto Pamario progimnazijos skaitovų, be Meno mokyklos muzikantų, Vydūno šokėjų pagalbos. Tie jauni žmonės, vaikai suteikia bet kuriam renginiui naujų spalvų, nemeluoto jausmo ir gerumo širdžiai. Jie ir jų mokytojos. O mums, literatėms, ši draugystė ir bendradarbiavimas duoda  naujų jėgų, minčių ir begalinio džiaugsmo.