Anatolijaus netektis man trenkė kaip žaibas. Krūtinėje širdis užkaito. Mudviejų bendravimą mintyse pamačiau, kaip filmo juostoje. Jo dėka išmokau rašyti knygas, suprasti mano mielos poetės Dalios Žibaitienės poeziją ir prozą. Jų abiejų kūrybą stengiausi vertinti ne tik žodžiu, bet ir laikraščių pagalba. Laukdavau jų naujų kūrybos žingsnių. Šio metu su poete džiaugiuosi, atlaikiusią netektį, nors dar jai skauda širdis.
Maloniai nustebau sužinojęs, kad ji po Anatolijaus netekties sukūrė keletą naujų kūrinėlių. Džiaugiuosi jos dvasine stiprybe.
Žmogus gyvenime patiria ir sukrėtimų, ir… džiaugsmų. Mano karta atsimena ir atsimins Baltijos kelią. Susikabinus rankomis krūtinėje patyriau lyg skrendu į Dangų. Tas jausmas manyje gyvens ir išėjus į Dievo erdves. Galingas jausmas Baltijos keliui poetės Dalios širdyje stipriai rusena net skaudžios netekties būsenoje. Eilėraštyje „Tėvynei“ ji džiaugiasi ir kartu reiškia viltį:
————————————————-
„Šventas žodis vėl skamba TĖVYNĖ,
kaip tėvai ją ir protėviai gynė,“
——————————————————
„žemės prašom:
būk stipri,
būk didi,
būk protinga,
kol Tėvynės dvasia nepradingo“.
Eilėraštis „Nepavyti…“ mane įvedė į jaunystę. Ir Jus matau tarp baltų ievų, alyvų… su jauna širdimi ir nerimastinga siela. Skaitysim dar daug Jūsų kūrinių nors plaukai balti. Jose glūdi išmintis. Savo mintimis dovanuoju Jums laukų pievų žydinčias gėles. Priimkit Jas.
Tegu laikas Jums teka pamažu.
Eilės „Išeidamas…“ – tai apie Jų abejų gyvenimą, žvilgsnį nuo kalno, netektį.
———————————————-
„… jie taip seniai
ir taip trumpai žėrėjo,
vis slapstėsi už vingių ir kalvų
kai atkakliai jauni į kalną ėjom
ar pasiklydę ritomės kartu…“
————————————–
Knygos gimimas – lyg kūdikio atėjimas į mūsų pasaulį, sutekdavo jiems džiaugsmo ir nerimo – kaip vertins skaitytojai? Šiauliuose jų knygomis daug kas domėjosi, daviau kaimynams paskaityti. Vertino gerai. Labiausi jiems ir man patiko „Gardamo Istorijos Vingiai“.
Pamario kraštas juos abu prideramai gerbia.
————————————
„Dabar ranka teliko pamojuoti
dar liekantiems, -“
—————————————-
Neskubėkite tai daryti, mano miela poetė Dalia. Mums esate reikalinga.
Perskaitęs eilėraštį „Diena užverta“, susimąsčiau. Gal pusę valandos, atsigulęs ant sofos, mintyse perėjau per visą savo gyvenimą. Visko teko patirti. Nelaimės, skriaudos palieka sieloje randus. Džiaugsmas juos lygina.
„Viltis ir pažadai,
vis per mažai
Ir per mažai
Iš džiaugsmo taurės gerta…“
—————————————
Tai poetės žvilgsnis į gyvenimą, gyvenus kartu su Anatolijumi.
————————————-
„Kol laikrodžio rodyklės
staiga sustojo.
Diena jau užverta –
nėra rytojaus…“
Anatolijus bus gyvas. Jo kūrybiniai darbai ir Jūsų meilė yra Jam PAMINKLAS.
Miela jautri poetė Dalia. Jūs abu gražiai sugyvenote. ANATOLIJUS ŠIALIA JŪSŲ. Jo meilę ir pagalbą jausite kasdien.
Liudvikas Stankus, Šiauliai
2023-01-31
Jautrūs sielos brolio žodžiai ir įžvalgūs pastebėjimai.