Sausio šeštąją Lietuva minėjo garbaus rašytojo 130-ąsias gimimo metines. Šiandien, vasario 6-ąją, su vėdrynietėmis prisiminėme poeto lyriką. Po įžanginio vadovės Irenos žodžio žiūrėjome trumpą filmuką apie poetą, klausėmės jo balso. Janina perskaitė „Rūpintojėlį“. Susimąstėme, o ko mes patys imame ilgėtis, kuo artimas eilėraščio žmogus.
Kiek sykių esame skaitę eilėraštį „Margi sakalai“? Gražus ir niekada nenusibostantis. Tikriausiai ir šiandien nėra tikslaus atsakymo, kodėl jie negrįžo.
Veronika perskaitė romansą „Pakvipo žemė“. Nelengva užduotis teko Nijolei – perskaityti ir pakalbėti apie eilėraščius „Vivo plango“ ir „Marše macabre“.
Birutė, pasirinkusi ciklą „Mano mėnesiai“, kalbėjo apie poeto brandžios būties metą, apmąstant jaunystės kūrybos temas, apibrėžiant nueitą kelią, mėnesių spalvas.
Jautriai skambėjo Irenos atmintinai skaitomos ištraukos iš poemėlės „Žilvinas ir Eglė“.
Kaip visada nekantraudamos laukėme pasiklausyti Zinos skaitomų sonetų. Nuskambėjo „Dėkoju tau“, „Jeigu tave sutikčiau“ ir „Jei neganda mudu išskirtų“.
Aldona S. jautriai pasidalino savo įžvalgomis apie eilėraščius „Langas“ ir „Somnambulas“.
Vida pasidalino įspūdžiais apie Aldonos Ruseckaitės knygą „EMMI“. Tai romanas apie keturias V. Mykolaičio Putino moteris – Mamą Magdalaną, sesserį Magdalaną, žmoną Emiliją ir mūzą Ireną. Taip pat papasakojo apie poeto daltonizmą (anksčiau nebuvome girdėjusios). Ir apie poeto „vilko plauką“, kuris trukdė bendrauti su žmonėmis, jaustis laisvai dėstytojaujant auditorijoje“.
Pokalbį apibendrino Aldona N., atsakydama į klausimą „Kam Lietuvai ir mums reikia poeto Vinco Mykolaičio Putino“.
„Vėdryno“ literatų pokalbyje, prisimenant poeto V. Mykolaičio Putino 130-ąsias gimimo metines, galėjo keistai atrodyti kalbėtojų būrys. Vienuolika lektorių! Taip, pokalbyje dalyvaujantys pranešėjai turėjo vieningą planą, kad tekstas po teksto, nuosekliai atskleistų poeto kūrybos kelią, laikmečio diktuojamą stilių, aktualią tematiką. Pokalbio metu atversti rašytojo gyvenimo puslapiai padėjo geriau suvokti sudėtingos V. M. Putino kūrybos prasmę, kaip dovaną visai Lietuvai.
Ir visai pabaigai – Dalios Stasaitytės Griškevičienės eilėraštis, skirtas poetui:
Vienatvės ir vienišumo sūnus
V. Mykolaičiui-Putinui
„Plazda chaose kurianti Dievo dvasia“
Eil. „Kūryba”
Ak, vienišas poete, praaugęs laiko dvasią,
Vis abejojęs, svarstęs, net sau bijojęs atsiverti.
Paklusęs meilės balsui, ar namuos ramybę rasi,
Gyvenimo vis blaškomas ir prisiimdamas pasirinkimo kaltę?
Neneigei Dievo ir būties trapumo – pats kūrėjas.
Chaotiškas dienų lėkimas ir žmonių istorijos nuvylė,
Tai pabandei akimirkoj dviejų aušrų pabūt sėjėju,
Nes supratai, kai kalba akys mylinčios, tai gelmės ir viršūnės tyli.
Ir sėjai žodį, ir tikėjimą žmogum laisvūnu dvasioj,
Akis į dangų kėlei ir saulėlydžio gaisais vienatvę malšinai,
Gamtoj nebuvo niekad nuobodu, o tarp žmonių retai tą rasi –
Todėl ir gyvenai iliuzija šviesos kaip tie margieji sakalai.
Ir tavo sieloje sutilpo sielvartas rūpintojėlio rudens naktį,
Sutilpo suvokimas, kaip sunku išlikti žmogumi –
Nenuteisei tu nieko, leidai dieviškajai meilei degti,
Lietuviškasis Fauste, amžiams palikai tos dvasios kuriančios sūnum.
Muzikinį foną kūrė nuolatinė mūsų literatūrinių vakarų dalyvė Tatjana.
Be the first to comment on "Pokalbis bibliotekoje „Prisimenant V. Mykolaičio Putino lyriką“"